2024/03/01

 

KŪČIOS PAGAL SENOVĖS KRAŠTIEČIŲ PAPROČIUS

Kūčiukų gamybos procesas. Autorės nuotrauka

Anksčiau esame rašę, kad Europos Sąjungos paramos maisto produktais gavėjams išdalyti paskutiniai maisto daviniai, juos pakeis specialios kortelės. Metams, o kartu ir europiniam projektui baigiantis, šios paramos gavėjams Kupiškio socialinių paslaugų centras suorganizavo edukacinę išvyką į Uoginių amatų centrą, kur visi, remdamiesi senosiomis protėvių tradicijomis, kartu kepė kūčiukus, darė kalėdinius žaisliukus, puošė advento vainiką ir degustavo Kūčių stalo vaišes.

Kristina VALYTĖ

Pagrindinis Kūčių stalo patiekalas – kūčia. Tai virtos kruopos, pagardintos medumi, aguonomis ir spanguolėmis.
Autorės nuotrauka

Parpeliukai, varlinukai ir prėskučiai

„Senovėje žmonės per adventą nesėdėjo rankų sudėję, iki Kalėdų turėjo nudirbti įvairius darbus. Šveisdavo, puošdavo namus, vydavo virves, pindavo krepšius, verpdavo, ausdavo, aižė žirnius ir pupas, vaikai plėšė plunksnas.

Taip ir prabėgdavo tos keturios savaitės“, – pasakojo edukatorė Sandra Gabrėnaitė-Juknienė. Tiesa, šiukštu nebuvo galima per adventą malkų skaldyti. Esą tokiomis malkomis užkurta krosnis sukels namuose gaisrą. Nevalia buvo dirbti ir kitų triukšmingų darbų.

Kūčiukus kepdavo tik Kūčių rytą. Juos gamindavo visa šeima.

„Kūčiukų stengtasi prigaminti tiek, kad užtektų Kūčioms, Kalėdoms, jeigu pavyksta, pridžiovinti ir Velykoms. Senovėje, kai nebuvo saldainių, ypač kaime, tai buvo didžiausias skanumynas. Tad nuo anksčiausiai mama priminkydavo tešlos ir prikeldavo vaikus kūčiukų gnaibyti“, – sakė edukatorė.

Kodėl gnaibyti? Mat sklandė prietaras, kad Kūčių dieną negalima naudoti jokių peilių ar kitų aštrių įrankių, esą šeima pyksis ištisus metus. Todėl pati Kūčių vakarienė gaminta iš vakaro, gruodžio 23 dieną.

Senovinė kūčiukų tešla – pati paprasčiausia, be gyvulinės kilmės produktų. Iš miltų, vandens, aguonų, cukraus, druskos ir mielių (nebūtinai), kūčiukai kepami gerai iškūrentoje krosnyje. Jeigu likdavo tešlos, iš jos nulipdydavo paukštelius, kurie iškepti siūlu pervėrus tapdavo puikiausiais eglutės žaisliukais.

Kupiškėnai, uteniškiai kūčiukus vadino parpeliukais nuo tarmiško žodžio parpėti, kai iškepusius beriant iš skardos į dubenį jie barškėdavo. Įdomu tai, kad dalyje Žemaitijos kūčiukai vadinami varlinukais, nes yra paprotys pagamintus kūčiukus ne kepti, o virti, ir išvirus jie pasidaro slidūs. Taip pat kūčiukai dėl savo skonio žinomi prėskučių pavadinimu.

Ką gaudavo dovanų negeri vaikai?

Šiais laikais turime didžiulį kalėdinių eglės žaislų pasirinkimą, o kaip protėvių laikais puošta eglutė?

Edukatorė S. Gabrėnaitė-Juknienė sakė, kad iš miško parnešta žaliaskarė puošta obuoliais, kankorėžiais, kermošinių saldainių popieriukais. Porcelianinius eglutės žaisliukus galėjo įpirkti tik pasiturinčios miestiečių šeimos.

„Mamos primegzdavo kojinių, pirštinių ir jomis puošdavo eglę. Tai buvo pagrindinė Kalėdų dovana vaikams, jeigu jie tais metais buvo geri, leista nusikabinti po vieną porą. Ką gaudavo negeri vaikai, kurie tėvams nepadėjo, neklausė? Nieko“, – tvirtino edukatorė.

Taip pat eglė puošta šiaudiniais ir mediniais žaisliukais, padarytais iš riekelėmis supjaustytos šakos. Panašius galėjo pasidaryti ir edukacinio užsiėmimo dalyviai, tik šiuolaikiškiau – medieną dekoravę flomasteriais. „Lietuviai savo trobas puošdavo ir gražiais šiaudiniais sodais, jeigu turėdavo popieriaus, karpydavo įvairias snaiges, užuolaidėles, servetėles“, – priminė edukatorė.

Plačiau skaitykite gruodžio 19 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF

Dalintis
Komentarų nėra

PALIKTI KOMENTARĄ

Rekomenduojami video