2024/03/01

 

PETRAS VAITIEKŪNAS: „TAIKOS METUS REIKIA IŠNAUDOTI TAM, KAD KARO NEBŪTŲ“

Petras Vaitiekūnas. ELTOS nuotrauka

Artėjančių švenčių šurmulys gal kiek ir slopina įtampą, kurią kiekvienas jaučiame dėl nesibaigiančių ir vis didėjančių neramumų pasaulyje. Sėdime lyg „kino salėje“, kur demonstruojamas žiaurus siaubo filmas. Ir pabaigos nematyti, ir iš seanso negali pabėgti. Kartais užmerkiame akis ar ieškome guodžiančių žinių įvairiose medijose.

Savo įžvalgas apie mus užklupusią karo nuojautos Europoje situaciją sutiko išsakyti buvęs užsienio reikalų ministras, diplomatas ir Kovo 11-osios Akto signataras Petras Vaitiekūnas. Jis 5 metus vadovavo Lietuvos ambasadai Ukrainoje. Gerai pažįsta ukrainiečius, jų skaudžias patirtis istorijos tėkmėje, iki šiol palaiko tamprius ryšius su šia šalimi.

P. Vaitiekūno mintys, situacijos vertinimas, nesitaikstantis ir blaivus žvilgsnis – šiame pokalbyje.

Nomeda SIMĖNIENĖ,

Jurga BANIONIENĖ

Jūs 5 metus buvote Lietuvos ambasadoriumi Ukrainoje. Iki šiol palaikote glaudžius ryšius su šios šalies politikais ir ten gyvenančiais ukrainiečiais, prieš kuriuos Rusija pradėjo žiaurų karą. Po Krymo aneksijos buvote prie tų, kurie nujautė, kad Putinas nesustos, ar laikėtės kitokios nuomonės? 

Kai prasidėjo Maidanas (Maidano revoliucija – pagrindinėje Kijevo aikštėje 2013–2014 m. vykę protestai, kurie nuvertė Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovyčių ir į valdžią atvedė provakarietišką vyriausybę – aut. past.) ir jame atsirado žuvusiųjų, jau tada pradėjau rengti ambasadą galimiems Rusijos raketų smūgiams, kad būtų išvyniotos priešgaisrinės apsaugos priemonės ir paruoštos tą pat akimirką naudoti ir pan. Turėjau tokią nuomonę, kad galbūt rusų tankų Kijeve nepamatysiu, bet raketų smūgiai, kaip keršto įrankis Ukrainai už jos integraciją į Europą, gali būti labai tikėtini.

Jei būtų galima atsukti laiką atgal, kas turėjo įvykti, kad Ukraina būtų išvengusi šio žiauraus karo? 

Žinoma, kad buvo galima visko išvengti, bet tada Ukraina būtų ne Ukraina. Tai buvo tautos brandos, apsisprendimo klausimas. Ukraina buvo per daug skirtinga, ukrainiečiai turėjo atsakyti į klausimą, kas jie yra. Lietuva neturėjo šios problemos, nes lietuviams visada buvo aišku, kad esame europiečiai, mūsų vieta – Europoje, turime jai priklausyti, sugrįžti į Europą, iš kurios buvome išplėšti.

Ukrainoje tie klausimai nebuvo tokie aiškūs, jie visą laiką plūduriavo tarp dviejų didžiulių Vakarų ir Rytų blokų. Iš pokalbių su Ukrainos politikais susidariau tokią nuomonę, kad jie dažnai save laiko gudriu veršeliu, kuris žįs dvi karves – ir Rusiją, ir Europą, Vakarus, labai puikiai gyvens ir pan.

Save priskirti kuriai nors pusei jiems atrodė per daug primityvu ir paprasta.

Karas buvo neišvengiamas, nes Ukraina demonstravo silpnumą, o agresija, kaip vanduo į žemumą, visados teka į silpnojo pusę.

Kokia visgi pagrindinė Rusijos agresijos prieš Ukrainą priežastis? Ar tai žūtbūtinė civilizacijų kova? Juk į tą patį kamuolį vyniojasi įvykiai Gazos Ruože, nesutarimai tarp demokratų ir respublikonų Jungtinėse Amerikos Valstijose, trapi Taivano situacija, Šiaurės Korėja, Iranas…

Daug yra priežasčių, bet įvardysiu keletą. Pirmiausia – Putino nesėkmė Rusijos viduje. Rusija neturėjo kuo didžiuotis. Putinas neturėjo parodyti nieko, kad Rusija civilizacine prasme kyla, stiprėja, kad joje žmogaus teisės gerbiamos, plėtojama ekonomika, skaitmeninės technologijos, kad jie pradeda kažką gaminti, sugrįžta į kosmosą. Putiną tai slėgė. Rusijoje nevyko rinkimai, tik pseudorinkimai,

Putinas jau 24 metai valdžioje, nebuvo valdžios kaitos, kuri ateitų, įvardytų prieš tai buvusios valdžios klaidas, imtų jas taisyti. Putinas Rusiją vis labiau ir labiau vedė į aklavietę dėl to, kad jis pagal savo charakterį yra taktikas, o tokiai šaliai, kaip Rusija, lyderis taktikas yra didžiausia tragedija.

Geopolitiką jis suprato kaip kokią nors specialiąją operaciją. Kartais jos pavyksta. Pavyzdys – Krymas. Tai grynai kagėbistinė operacija, užgrobiant suktai, nerodant skiriamųjų ženklų, kalbant apie kažkokius „mandagius žaliuosius žmogelius“. Tai davė geopolitinį efektą, Putinas buvo aukštumoje, jo reitingai Rusijoje pakilo ir pan.

Putinas didžiojoje pasaulio politikoje pasiekė sėkmę, bet tai jam apsuko galvą ir jis, remdamasis žvalgybų duomenimis, kurie strategiškai buvo klaidingi, užpuolė Ukrainą. Ir čia jis padarė didžiausią klaidą, patyrė didžiausią nesėkmę savo valdymo laikotarpiu. Kodėl taip atsitiko, kodėl viso pasaulio žvalgybos padarė šitą klaidą vertindamos Ukrainos gebėjimą atsispirti agresijai? Todėl, kad žvalgybos ribotos, jos žiūri, kas valstybėje yra: kariuomenė, specialiosios tarnybos, ministerijos, vyriausybė, prezidentas, įvertina, kokie jų pajėgumai, koks šalyje korupcijos lygis ir t. t.

Abi žvalgybos – ir Vakarų, ir Rusijos darė tą pačią išvadą – Kijevas atsilaikys tris keturias dienas, Ukraina – tris keturias savaites ir viskas bus baigta. Vakarai nusprendė duoti Ukrainai partizaninių ginklų, kad sąžinė būtų rami ir jie dar šiek tiek pakovotų. Tai buvo absoliuti klaida, todėl, kad įsijungė tauta, kaip politikos subjektas, ir ji pakeitė visą karo eigą ir istoriją.

Putinas patyrė didžiausią nesėkmę ir pateko į didžiausią aklavietę, kurios pabaigoje matosi Rusijos subyrėjimas. Taigi, Rusijos didžiausia klaida yra Putinas ir tai, kad nevyksta rinkimai. Iš šios klaidos išeiti galėtų tiktai naujas lyderis, nauja Vyriausybė po naujų rinkimų. Bet jų nebus, tas vampyras ten ir sėdės, siurbs Rusijos, Ukrainos kraują, o paskui, jeigu taip susiklostys aplinkybės, užpuls ir Vakarus, Europą.

Jei kalbėtume apie civilizacijų kovą, taip, diktatorių klubas pakilo į žūtbūtinį mūšį. Rusija su Kinija, diktatoriai Putinas su Xi Jinpingu glaudžia prie savęs ir Iraną, ir Šiaurės Korėją, kitas diktatūras. Jie suprato, kad ateina jiems lemiamas momentas, nes jie kovoja ne dėl Rusijos, ne dėl Kinijos, o tik dėl savo išlikimo ir eis iki galo. Aš manau, kad jeigu Ukraina grius, tai pasaulinis branduolinis konfliktas bus neišvengiamas.

Reikšmingas ir nerimą keliantis faktorius – įstrigusi Jungtinių Amerikos Valstijų karinė parama Ukrainai, be kurios iš tiesų gali laukti blogiausias scenarijus. Ar yra šansų, kad visa tai dar gali pakrypti į gerąją pusę? Jei įvyktų blogiausias scenarijus, kokia įvykių eiga būtų Ukrainoje, Europoje?

Yra klausimas, ar demokratijos efektyviai gali funkcionuoti prieškarinėje stadijoje, kai reikia ruoštis kariniam konfliktui, kuris neaiškus. Man atrodo, kad politikai Amerikoje, kaip ir Europoje, Lietuvoje, puikiai supranta tą grėsmę ir jie galėtų, turėtų žmonėms pradėti aiškinti, kad mes turime ruoštis egzistenciniams, gyvybės ar mirties iššūkiams.

Vakarų lyderiai, absoliuti jų dauguma, puikiai supranta šitą grėsmę, bet jie negali iki galo žmonėms aiškinti, nes jų niekas neišrinks. Jie ateis į valdžią, kaip Čerčilis atėjo į ją tada, kai karas prasidės. Nes parama Ukrainai, apsisprendimas, suvokimas tautoje, Amerikos visuomenėje, kad reali grėsmė yra iškilusi visai Amerikai, negali vėluoti. Visuomenė turi suprasti, kad mokėdami pinigais Ukrainai iš tikro nutolina ar visai gali išvengti to atvejo, kada Amerikos kareiviai turės tiesiogiai kariauti su rusais ir kiniečiais.

Be Vakarų paramos Ukrainos lauktų okupacija, marionetinė vyriausybė, partizaninis karas. Jeigu Ukraina kristų, tada mums, Europai ir Amerikai, pradėtų tiksėti laikrodis. Turėtume dar kažkiek laiko. Vokiečių analitikai sako, kad maždaug iki 2029–2030 metų Rusija turėtų atgauti jėgas.

Maždaug penkerius šešerius metus mes, NATO ir Europos Sąjunga dar turėtų laiko. Rusija, Putinas turėtų fašizuoti visuomenę, tai yra nuteikti ją didžiajam karui. Dabar tokio nusiteikimo kariauti iki galo nėra. Fašizacija yra ilgas procesas, susijęs su kartų kaita. Mes neturime praleisti šito mums dovanojamo taikos laiko tam, kad švęstume ir džiaugtumėmės, kad ukrainiečiai dar už mus kovoja. Artėja mūsų laikas.

Net ir nebūnant akyliu politinių įvykių stebėtoju, 2024 metus daug kas įvardija kaip lemiamus, kur pasuks pasaulis. Ukrainoje karius rengiantis karo instruktorius Andrejus Šildiajevas LRT „Dienos temoje“ teigė, kad pasitinkame ne 2024, o 1939 metus. Sutinkate su šia nuomone?

Ne, nemanau. Dėl to, kad Ukraina taip nuožmiai kaunasi su rusais, taip silpnina Rusiją, tie 1939 metai užtruks ne vienerius ir ne dvejus metus. Ukrainos politikai supranta šitą lūžio momentą ir stengsis jį kiek galima atitolinti. Ir vienu, ir kitu būdu ir ginklai, ir pinigai Ukrainai bus rasti, nes žlugus Ukrainai įsijungia chronometras, kuris pradeda tiksėti ir skaičiuoti laiką Vakarų civilizacijai iki globalaus konflikto. 

Ar Lietuvos valdžia tinkamai reaguoja, rengiasi ir rengia visuomenę galimoms grėsmėms. Kokias pagrindines klaidas matote Jūs, kaip patyręs diplomatas, ir kaip jas reikėtų taisyti?

Lietuvoje yra įsitikimas, kad NATO 5 straipsnis mus apgins. Žinoma, jis visados įsijungs, bet bėda tokia, kad jeigu Lietuvą reikės ginti ginklu, tai Lietuvos gali ir nelikti, nes neliks lietuvių, jie bus išžudyti, o Lietuva išliks gyva tik gyvų lietuvių dėka, kurie išlieka Lietuvoje ir, svarbiausia, emigracijoje.

Be abejo, NATO 5 straipsnis mus gins, bet tam, kad jis pradėtų veikti, reikia kad 31 NATO šalis vienbalsiai už tai nubalsuotų. Visų pirma – laikas, antra – prasidėtų įvairios Turkijos, Vengrijos ir Slovakijos spekuliacijos ir šantažas.

Aš manau, kad NATO 5 straipsnį reikia sustiprinti regioniniais įsipareigojimais. Baltijos jūros regiono šalys – Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija, Šiaurės Europos šalys – turėtų susitarti dėl kolektyvinės gynybos dar prieš tai, kai pradėtų veikti 5 straipsnis. Jos įsipareigotų suteikti viena kitai karinę ir visą kitą įmanomą pagalbą agresijos atveju.

Šitokios koalicijos buvimas yra vertas tikslas, kurio reikėtų siekti. Lietuvos prezidentas turėtų daugiau pastangų rodyti kalbėdamasis su Baltijos jūros regiono vadovais, kad mums reikalingi tokie tarpusavio įsipareigojimai.

Dabar Putinas savo kalboje užsipuolė Latviją. Kur mūsų atsakas? Kur regiono vadovų atsakas, kad jeigu bent vienas rusų kareivis peržengs Latvijos sieną, visos regiono šalys stos į Latvijos pusę jos gynybai? Ar jei būtų kokia nors kita agresijos forma? Lietuvai aktualu iš Kaliningrado kylanti agresija, vadinamasis Suvalkų koridorius, įvairios provokacijos ir t. t. Taigi, reikia kurti koaliciją apie Baltijos jūrą.

Antra klaida, mano nuomone, kai visi Lietuvos vadai sako, kad pinigų gynybai yra tiek, kiek yra, turime į tai orientuotis. Ne. Pinigų gynybai yra tiek, kiek norima. Galimybės skolintis beribės. Šitą skolą gynybos tikslams reikia nebijoti didinti ir perkelti ją ateities kartoms.

Mūsų vaikai, anūkai ir proanūkiai išmokės tą skolą, kadangi tai bus pinigai sumokėti už tai, kad jie išvis atsirastų. Dar kartą noriu pakartoti, kad jeigu Lietuvą reikės ginti ginklu, tai jos gali nelikti, todėl mūsų pagrindinė gynybos politikos kryptis yra atgrasymas.

Mes turime sukurti tokią atgrasymo sistemą kartu su Lietuvos kariuomene, savanoriais, mūsų partneriais NATO, jų karinių pajėgumų dislokavimu Lietuvoje, kad agresijos kaina būtų per aukšta Rusijos tikslams pasiekti. Rusija visada gali užpulti Lietuvą, bet yra kainos klausimas. Jeigu agresijos kaina per didelė, jie pasirinks kitą agresijos taikinį. Mūsų pagrindinis tikslas – didinti agresijos kainą Rusijai, kad agresija neįvyktų.

Nors ir labai neramus pasaulis, prasidėjo šventinis laikotarpis. Ko labiausiai linkėtumėte pasaulio lyderiams, politikams, jeigu jie Jus išgirstų, ir paprastiems Lietuvos žmonėms? 

Pasaulio lyderiams linkėčiau vienybės, aktyvaus pasipriešinimo Rusijai ir Kinijai. Politikams – kalbėti žmonėms tiesą, aiškinti, nepaisant to, išrinks ar ne. Žmonės turi suprasti, kad Vakarų civilizacija yra užpulta ir pavojuje. Taikos metus reikia išnaudoti tam, kad karo nebūtų.

Palinkėjimas žmonėms – mylėkite savo artimus, džiaukitės gyvenimu ir kovokite dėl jo. Ir būtinai paremkite Ukrainą. 

Dėkojame už skirtą laiką ir linkime Jums ramių, viltingų ateinančių švenčių.

Dalintis
Komentarų nėra

PALIKTI KOMENTARĄ

Rekomenduojami video