SIGNATARAS PRISIMENA IR OPONENTO GĖLES

Aukštupėnuose, kaip ir įsimintinais 1990 metais, gyvenantis Nepriklausomybės Akto signataras Leonas Apšega gerai pamena rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą laikotarpį ir savo oponentą Algimantą Nasvytį.

Koks buvo jo santykis su rajono sąjūdiečiais, kas iškėlė kandidatu tuose rinkimuose, ir pasikalbėjome.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

L. Apšega tuo metu buvo rajone žinomas ir gana populiarus žmogus. Dirbo rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, buvo agropramoninio susivienijimo viršininkas. Mokėjo pakalbėti, nevengė savo nuomonės išsakyti tuometiniam rajono kompartijos sekretoriui Stasiui Tamošiūnui.

Rajoninio laikraščio skelbtuose populiariausio žmogaus rinkimuose buvo trečias, po Algirdo Graužinio ir Albino Vaižmužio.

„Buvau atsakingas už visų rajono organizacijų, kurios siejosi su žemės ūkiu, darbą. S. Tamošiūno laikais buvo tokia tvarka, kad negalėjo išeiti po darbo namo nė vienas skyrių vedėjas, kol jis sėdi darbe. Žmonėms būdavo visokių situacijų, kad negalėdavo to nurodymo laikytis. Visada gyniau savo darbuotojus nuo S. Tamošiūno išpuolių tokiais ir kitokiais atvejais. Esu užstojęs ne vieną kolūkio pirmininką, patekusį į jo nemalonę.

Stengiausi, kad kuo daugiau būtų nutiesta kaimuose kelių. Pavykdavo tam išprašyti lėšų iš vykdomojo komiteto pirmininko P. Večkio. Visą laiką kaimo žmonės man buvo prioritetas.

Per mitingą prie Pyragių ežero 1988 metų spalį aš stovėjau minioje su kitais. Tai ėmė S. Tamošiūnas ir pasikvietė, kad atsistočiau šalia jo. Sąjūdiečiai tą dieną savo kalbomis pėrė jam kailį, o aš neišgirdau nė vieno blogo žodžio. Vėliau sąjūdiečių pasiteiravau, kodėl jie manęs netaršė, tai išgirdau, kad nebuvo už ką“, – prisiminė pašnekovas ir pridūrė, kad ir vėliau nesipyko su sąjūdiečiais.

L. Apšegą kandidatu į Aukščiausiąją Tarybą iškėlė „Vienybės“, Salamiesčio ir Antašavos kolūkių žmonės. Vienas jo patikėtinių buvo tuometinis Antašavos kolūkio pirmininkas Albinas Vaižmužis, vadovavęs žemdirbių Sąjūdžiui rajone. Šio Sąjūdžio žmonės dalyvavo 1989 metais verčiant iš posto S. Tamošiūną. Į jo vietą buvo išrinktas Jonas Blaževičius, žmogus, lojalus permainoms.

Pasak L. Apšegos, vėliau tas žemdirbių Sąjūdis daugiau nieko reikšmingo nebedarė.

Pašnekovas prisiminė, kad yra pasirašęs 1989 metais pirmą žemės grąžinimo aktą ūkininkui Jonui Ragauskui. Šis žmogus buvo pirmas ne tik rajone, bet ir Lietuvoje, gavęs žemės nuosavybės dokumentą.

„Siekiau, kad rajone žemė būtų grąžinama buvusiems savininkams, jos paveldėtojams. Vėliau prasidėjo kolūkių griūtis. Prašiau, kad jų turtas pajininkams būtų išdalytas tvarkingai, kad būtų sąrašai, kas ką gavo. Man buvo svarbu, kad nebūtų žemdirbių turtas iššvaistytas, kad jis atitektų ne atvykėliams, bet rajono žmonėms. Deja, kai kuriuos objektus privatizuojant „kampuotiems“ berniukams iš Vilniaus, nebegalėjau daryti įtakos“, – prisiminė L. Apšega.

Rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą, pasak jo, vyko be didesnės agitacijos. Atvažiavęs į susitikimus su žmonėmis jis stebėdavosi, kad jų prisirinkdavo pilna salė. Tikėdavosi išgirsti kandžių žodžių, bet nė karto žmonių nebuvo užsipultas. Nė vieno blogo žodžio neišgirdo ir iš oponento Algimanto Nasvyčio. Rinkimų kampanija buvo korektiška.

„Po balsavimo sėdėjau namie. Apie 22 valandą paskambino kažkas iš Kreipšių rinkimų apylinkės ir pasakė, kad laimėjau. Išsižiojau. Maniau, kad laimės Sąjūdžio kandidatas. Pastaraisiais metais jie buvo visur matomi, visuomenės labai palaikomi. O aš visgi buvau tuometinės valdžios funkcionierius. Bet Atgimimo įvykiuose ir aš dalyvavau. Buvau patriotiškai auklėjamas. Tėvelį atsivežiau į Kupiškį, kai kelta trispalvė ant banko pastato. Jam tai buvo ypatingos akimirkos. Jis man nuolat kartodavo, kad Lietuva švies, bus laisva.

Teko vartyti archyvus. Radau dokumentą, kad 1948 metų tremtinų asmenų sąraše buvo atsidūrusi ir mano tėvų šeima. Galėjau būdamas 8 metų patekti į Sibirą, bet kažkodėl mūsų neištrėmė. Tėvai žemės nedaug turėjo, bet tėvas nuolat langus užsidangstęs klausydavosi „Amerikos balso“ radijo transliacijų. Gal kas tai sužinojo ir paskundė?

Kai mokiausi Šimonių vidurinėje mokykloje, nebuvau komjaunuolis. Ta aplinkybė, įvardyta charakteristikoje, kad esu politiškai nesubrendęs, sutrukdė iš karto įstoti į Žemės ūkio akademiją. Turėjau baigti Panevėžyje technikumą, atitarnauti armijoje ir tik po to baigiau studijas aukštojoje mokykloje“, – pasakojo pašnekovas.

L. Apšegą tą vakarą nustebino ne tik skambutis iš Kreipšių, bet ir netikėtas Algimanto Nasvyčio apsilankymas vidurnaktį jo namuose su gėlių puokšte. Taip oponentas jį pasveikino laimėjus rinkimus.
„Iš netikėtumo išsižiojau. Vėliau su gerbiamu A. Nasvyčiu susitikdavau Seime.

Nueidavome išgerti kavos ar arbatos, pasikalbėdavome. Puikus, inteligentiškas žmogus.

Deja, negalėjau nuvykti į jo laidotuves.

Sukalbėjau maldą ta intencija namuose“, – prisiminė L. Apšega.

Jis pridūrė, kad pastaruoju metu skaito istorines knygas.

Neseniai iš naujo atidžiai perskaitė A. Šapokos „Lietuvos istoriją“. Taigi įdomu prisiminimais sugrįžti ir į netolimą Lietuvos Atgimimo laikotarpį.

„Buvau ir likau eilinis kupiškėnas. Žmonės išrinko. Pasirašiau Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo kovo 11-osios Aktą, nes tokia buvo ne tik mano, bet ir mano rinkėjų valia. Jiems visiems atstovavau. Žmonių nuopelnas, kad tapau signataru“, – išsakė savo nuostatą L. Apšega.