LINKĖJO SĄJŪDŽIO DVASIOS, KAD GALĖTUME ATREMTI VISUS PRIEŠUS

Vienas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) kūrėjų, 1988 metų Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, politologas, Ukrainos ekspertas Alvydas Medalinskas yra iš arčiau stebėjęs Sąjūdžio veiklą Kupiškyje ir dalyvavęs kai kuriuose čia rengtuose mitinguose ir susitikimuose su gyventojais.

Su juo pasikalbėjome apie Sąjūdžio ištakas, to meto prisiminimus ir šiandienos aktualijas.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kas lėmė, kad tapote aktyviu sąjūdiečiu? Kokia buvo pradžių pradžia?

Likimas man lėmė organizuoti Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinę grupę, kuri buvo įkurta 1988 metų birželio 3 dieną. Tais metais Vilniuje surengta ekonomistų konferencija. Į ją atvyko vienas ekonomistas, kuris tada buvo jau įkurto Estijos liaudies fronto aktyvistas. Ši organizacija iš pradžių siekė tautinio atgimimo, o vėliau ir Estijos valstybingumo atkūrimo.

Tas ekonomistas per konferenciją daugiau pasakojo apie bręstančias visuomeninio ir politinio gyvenimo permainas, kvietė ir lietuvius sekti estų pavyzdžiu, kurti visuomeninį judėjimą. Tada buvau jaunas ekonomistas ir taip pat dalyvavau toje konferencijoje. Buvo matyti, kad kolegos iš Estijos mintys nelabai priimtinos ir suprantamos didžiumai to renginio dalyvių.

Pasikalbėjau su juo ir paprašiau, kad po konferencijos neišvažiuotų namo, palauktų bent porą dienų, nes aš žadu jį pakviesti pabendrauti su kita auditorija, kuriai permainų idėjos aktualesnės.
Tuo laikotarpiu Lietuvoje veikė daug neformalių klubų – ekologų, paminklosaugos, istorikų, žygeivių. Aktyvūs buvo folkloro, etninės kultūros puoselėtojai. Į šiuos klubus susibūrę žmonės laisviau diskutuodavo apie visuomeninio gyvenimo problemas. Ten jau sklandė permainų dvasia. Vėliau tų klubų dalyviai tapo Sąjūdžio varomąja jėga. Aš irgi dalyvavau toje veikloje. Pažinojau daug bendraminčių – Artūrą Skučą, Arvydą Juozaitį, Romualdą Ozolą, Zigmą Vaišvilą ir kitus. Taigi sukviesti žmones iš tų klubų į susitikimą Mokslų akademijoje su Estijos liaudies fronto atstovu nebuvo sunku. Kviesti ir iškilesni kultūros, mokslo žmonės.

Žinoma, buvo ir pasipriešinimo iš vyresnių kolegų. Jiems atrodė, kad dar per anksti Lietuvoje kurti judėjimą, panašų į estų Liaudies frontą. Baugino ir pats žodis frontas. Galiausiai man ir A. Skučui pavyko perkalbėti Romualdą Ozolą, kuris davė pritarimą šaukti susirinkimą. Taip iš aktyviausių žmonių ir susiformavo LPS iniciatyvinė grupė. Kas sugalvojo Sąjūdžio pavadinimą, tiksliai negaliu pasakyti. Autorystė priskiriama A. Skučui, bet esu girdėjęs ir kitokių nuomonių.

Man asmeniškai didžiausias stimulas vienytis ir parodyti savo jėgą buvo sovietų Vilniuje, Katedros aikštėje, 1988 metų vasario 15 dieną surengtas mitingas, skirtas pasmerkti Lietuvos Vasario 16-osios aktui, kuris neva yra nereikšmingas, klaidingas, neturi nieko bendra su Lietuvos valstybingumu.

Tuomet viduje tarsi viskas užvirė išgirdus tokį pažeminimą. Atsirado vidinis įsitikinimas, kad laikas pokyčiams, laikas parodyti savo jėgą, nepaisant kitų, sakančių, kad palaukime. Taip ir gimė birželio 3-oji.

Sąjūdžio laikais ne kartą lankėtės Kupiškyje, dalyvavote mitinguose, susitikimuose su žmonėmis. Kas Jums įsimintiniausia iš tų laikų?

Teko ne kartą lankytis Kupiškyje. Tuo metu buvo sudėtingi sąjūdiečių santykiai su vietine valdžia. Panašiai, kiek pamenu, buvo ir Molėtuose.

Sąjūdis Kupiškyje nelabai tipiškas. Čia susidūrė visuomeninis Sąjūdis ir žemdirbių Sąjūdis. Man buvo pavesta formuoti žemdirbių Sąjūdį. Bandžiau suvesti abi puses.

Iki 1990 metų Kupiškyje į Aukščiausiąją Tarybą buvo iškelti du kandidatai – Algimantas Nasvytis iš Sąjūdžio ir Leonas Apšega, kuris dalyvavo žemdirbių Sąjūdyje.

Kupiškio sąjūdiečiai savo kandidatūrų rinkimuose nekėlė. Toje visuomeninio Sąjūdžio veikloje dalyvavę žmonės buvo idealistai, jiems nerūpėjo valdiškos kėdės.

Vilniaus sąjūdiečiai A. Juozaitis, Vytautas Radžvilas, Vitas Tomkus, Justinas Marcinkevičius, A. Nasvytis sakė, kad neis į Aukščiausiąją Tarybą, nes reikia, kad Sąjūdis liktų ir organizuotų valdžios visuomeninę kontrolę.

Atrodo, kad ir Kupiškio sąjūdiečiai buvo atsiliepę ir pritarė tokiai nuomonei. Visgi susiklostė taip, kad A. Nasvytis kaip Sąjūdžio atstovas Kupiškyje kandidatavo per rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą, bet pralaimėjo. Sąjūdiečiai stengėsi laikytis atokiau nuo valdžios, aktyviai į ją nepretendavo. Rajonų tarybose tuo metu Sąjūdžio atstovų tebuvo gal trečdalis ar ketvirtadalis.

Mūsų idealizmas buvo sutriuškintas. Atėję į valdžia sakė: „Ko čia mums komanduojate, nurodinėjate?“

Taigi aktyviai rinkimuose nedalyvavęs Sąjūdis prarado visuomeninę pilietinę valdžios kontrolę. Buvo ne sovietiniai laikai, bet valdžios stimulai yra panašūs – garbė, šlovė, karjera.
Visgi Sąjūdis padarė savo darbą. Prikėlė, padėjo prisikelti Lietuvai. Nepriklausomybė – didžiausias Sąjūdžio pasiekimas.

Kaip užsimezgė ryšiai su Kupiškio sąjūdiečiais? Kokius šio krašto sąjūdiečius prisimenate? Gal dar su kuo nors iki šiol palaikote ryšius?

LPS iniciatyvinėje grupėje man buvo skirtos organizacinės funkcijos.

Teko Vilniuje organizuoti ne vieną mitingą, buvau ir LPS steigiamojo suvažiavimo organizatorius. Taip pat teko koordinuoti Sąjūdžio grupių steigimąsi rajonuose. Iki 1988 metų liepos 9 d. mitingo Vingio parke rajonuose nebuvo tokių grupių. Vėliau po tais pačiais metais vykusio mitingo Vingio parke rugpjūčio 23 dieną, kuris buvo skirtas pasmerkti Molotovo–Ribentropo paktui, šis procesas pajudėjo.

Per mitingą prieidavo žmonės ir sakydavo, kad nori kurti Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Kaip buvo Kupiškyje, nepamenu. Ten, kur buvo labai stipri sovietinė valdžia ir spaudė žmones, ieškojome žinomų žmonių, nebūtinai iš iniciatyvinės grupės, kad padėtų susikurti Sąjūdžio grupėms.

Prisimenu pokalbį su Vitu Tomkumi ir Valdemaru Kukulu. Ar tuo metu kalbėjomės ir Kupiškio reikalais, nepamenu. Sąjūdžio istorijos rekonstrukcija yra įdomus dalykas. Norint kažką konkrečiai prisiminti, reikia susėsti keliems tų įvykių dalyviams ir pasikalbėti. Vienam gal viena detalė įstrigo, kitam – gal kita. Taip ir prie konkrečių faktų prisikastume.

Kupiškyje, pirmame Sąjūdžio mitinge prie Pyragių ežero, nedalyvavau. Ten vyko kiti mano kolegos.

Iš sajūdiečių kupiškėnų pamenu Algį Graužinį, kuris buvo LPS seimo narys. Pamenu Vidą Zuloną, jau mirusius Algimantą Baniulį ir Algimantą Seibutį.

Dabar malonu su kupiškėnais bendražygiais susitikti per Sąjūdžio renginius. Šis ryšys per tuos sambūrius palaikomas. Žmonėms visada sakau, kad prieitų, sakytų, kad buvome susitikę, kad neklaustų, ar prisimeni. Daug laiko prabėgo nuo tų įsimintinų dienų. Visus laikas keičia. Kurie yra drąsesni, su tais atsinaujina santykiai.

Kitas variantas atnaujinti ryšį yra tuomet, kai patys sąjūdiečiai pakviečia susitikti. Deja, pastaruoju metu dėl savo gausios darbotvarkės negalėjau į tokius susitikimus važinėti.

Ar šiandien užtektinai dėmesio skiriama Sąjūdžio istorijai, jos įamžinimui?

Per Sąjūdžio 35-mečio minėjimą išsakiau mintį, kad kapinėse turi atsirasti atminimo ženklai, kad čia palaidotas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Raginau jai pritarti.

Antras dalykas yra Sąjūdžio archyvai. Buvusios Sąjūdžio grupės gali daug padaryti, imtis iniciatyvos fiksuoti Sąjūdžio istoriją.

Kėliau iniciatyvą – sutvarkyti Sąjūdžio archyvus. Viskas tebėra decentralizuota. Reikia šią iniciatyvą pakylėti į valdžios lygį. Prieš 15 metų „Lietuvos žiniose“ kėliau klausimą dėl paminklo Nežinomam sąjūdiečiui pastatymo. Daug žmonių Sąjūdžiui aktyviai talkino. Taigi reikia tokio Sąjūdžio atminimo ženklo, kur galėtume pagerbti visus sąjūdiečius.

Kai kuriuose rajonuose keičiasi situacija, atsiranda Sąjūdžio istoriją įamžinančių ženklų, atminimo lentų. Kiek žinau, jų yra ir Kupiškyje.
Kai kas skeptiškai vertina atminimo lentas, bet žmonės eina, paskaito, kas ten parašyta. Tokių lentų niekada per daug nebus.

Vilniuje irgi ne visos vietos, susijusios su Sąjūdžiu, įamžintos. Antai nėra atminimo lentos ant pastato T. Kosčiuškos g., kur sovietiniais metais buvo įsikūrusi Dailininkų sąjunga. Ten kurį laiką rinkdavosi Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Šios sąjungos vadovas tada buvo dailininkas Bronius Leonavičius.

Prieš iniciatyvinės grupės įsikūrimą šiame pastate glaudėsi istorijos ir kultūros klubas. Savo aštrius pranešimus skaitė filosofai Vytautas Radžvilas, Romualdas Ozolas, Arvydas Juozaitis, Bronius Kuzmickas ir kiti. Čia perskaitytas ir garsusis A. Juozaičio pranešimas „Politinė kultūra ir Lietuva“. Jo įžvalgos tapo Sąjūdžio veiklos gairėmis.

Šiandien šiame pastate įsikūrusi Vatikano apaštališkoji nunciatūra ir leidimo pakabinti Sąjūdžio atminimo lentai negaunama.

Kokią įtaką Sąjūdis turėjo tolimesnei Jūsų veiklai? Ar glaudūs Jūsų ryšiai su Ukraina yra tarsi sąjūdietiškos veiklos tąsa. Kodėl Jūs kaskart ten sugrįžtate?

Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai buvo pasiskirstę, kas užmegs ryšius su kaimyninių šalių demokratais. Aš gavau įpareigojimą tokius ryšius megzti su Ukraina. Ten tada nebuvo jokio visuomeninio, su šalies atgimimu susijusio judėjimo. Nuvažiavau. Užmezgiau ryšius su disidentais, mokslo ir kultūros žmonėmis. Vėliau ten pradėjo formuotis organizacija „Ruch“.
Širdyje yra išlikęs jausmas, kad esu sąjūdietis. Pažįstu ne vieną žmogų, kuris taip pat jaučiasi, kuriam svarbi tautos ir žmogaus laisvės sąvoka. Žinoma, yra ir, perfrazuojant Maironį, susigundžiusių aukso trupiniu.

2003 metais, kai Ukrainoje prasidėjo Oranžinė revoliucija, palaikiau ryšius su Viktoru Juščenka, kuris vėliau tapo Ukrainos prezidentu, ir su kitais Ukrainos demokratais.

2013–2014 metais per Euromaidaną Ukrainoje įvyko lūžis. To meto milijoniniai mitingai, visuotinis pakilimas priminė Sąjūdį. Tai tęsėsi iki tol, kol 2014 metais prasidėjo kruvinoji stadija.

Man labai svarbi žmogaus laisvės sąvoka. Ji nenuvalkiota ir nebanali. Ukrainoje visa tai gali iš naujo pajusti ir patirti savo kailiu. Man natūralu palaikyti laisvę. Todėl ten kaskart sugrįžtu.

Kokios Jūsų įžvalgos apie dabartinę padėtį Ukrainoje. Kodėl čia pertvarkos procesas susiklostė ne taip sėkmingai kaip Lietuvoje. Kaip Ukrainos reikalai gali susidėlioti? Kokie galimi scenarijai ir jų įtaka Lietuvai?

Ukraina labai svarbi Lietuvos laisvei. Nuo 2016–2022 metų daug laiko esu paskyręs Donbasui. Ten dėsčiau regiono universitetuose, mezgiau tenykštės akademinės bendruomenės ryšius su Lietuvos aukštosiomis mokyklomis.

Tikėjau, kad Putino užmačias kariauti Donbaso regione galima sustabdyti. To neleido padaryti Vakarų abejingumas. Būdamas Donbase teikiau siūlymus, ką reikia daryti, bet NATO ir Vakarų šalys buvo tarsi užmigusios ir neįsiklausė.

Man teko išgyventi okupacijos laiką Ukrainoje du kartus. Berdianske patarinėjau, kaip žmonėms rengti protesto akcijas prieš okupantus. Kai sužinojau, kad mane kitą dieną rengiamasi suimti, ėmiau iš tos teritorijos trauktis. Kai pavyko ištrūkti iš okupuoto Berdiansko, jaučiausi lyg antrą kartą gimęs.

Dabar vyksta egzistencinė kova už laisvę ir svarbiausia – už Lietuvos saugumą. NATO, Europos Sąjungos šalys tai jau supranta. Ukraina turi būti stipri. Dėl to šią kovą palaikyti jaučiu pareigą. Aš nekariauju, bet palaikau morališkai.

Prisimenu Sausio 13-ąją. Prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų buvo žmonių iš įvairių šalių, iš Ukrainos taip pat. Tas palaikymas mums buvo labai svarbus.

Kai artėjo karas 2022 metų vasarį, supratau, kad svarbiausia būti ir morališkai palaikyti Ukrainos žmones. Šis jausmas atėjęs iš Sąjūdžio – mažiau apie save galvoti, o apie laisvę, žmogiškumą.

Sudėtingas klausimas, kaip viskas toliau klostysis. Ukrainai sunku, bet ji ginasi. Kaip pavyks atsilaikyti, priklausys, ar gaus užtektinai ginklų, ar šio karo neužgoš Izraelio karas, neatims dalies pinigų.

Tikiu, kad Ukraina atsilaikys. Vakaruose pernelyg daug atsargumo, vėluoja karinė pagalba, o dėl to kasdien žūsta, sužeidžiami žmonės. Tai didžiulis skausmas. Tarp žuvusių ir sužeistų žmonių yra daug mano pažįstamų.

Ukraina ir NATO yra Lietuvos skydas. Gal Putinas nebandys mūsų stiprybės, bet gali būti visaip. Tad Lietuvai reikia galvoti apie savo gynybą, saugumą. Ugdyti pilietiškumą, pilietinį pasipriešinimą. Reikia visiems palinkėti Sąjūdžio dvasios, kad stipri būtų Lietuvos valstybė ir kad deramai galėtume sutikti priešą ir jam pasipriešinti.

Ačiū už pokalbį.