Ukrainietė Marina Artiukhova iš Donecko srities Kupiškyje gyvena nuo praėjusių metų balandžio. Į Lietuvą su dukra Sofija bėgdamos nuo karo jos atvažiavo pakviestos vienos pažįstamos, iki tol buvo radusios prieglobstį Čekijoje. Gal ten būtų ir gyvenusios, bet Marinai nepavyko susirasti darbo, o be jo moteris sakė negalinti, viena rūpinasi savo dukra. Sūnus liko gimtojoje Ukrainoje ir gina tėvynę.
Jurga BANIONIENĖ
Iš Čekijos – į Lietuvą
Marina, prasidėjus karui, ne iš karto nutarė išvykti. Jei ne paauglė dukra, turbūt būtų toliau gyvenusios savo šalyje, bet dėl jos saugumo nusprendė palikti namus.
„Aš per savo gyvenimą niekada nebuvau išvažiavusi iš Ukrainos. Tiesiog nebuvo tokios būtinybės, turėjau darbą, savo namą. Iki paskutinės minutės nenorėjau išvažiuoti. Dukra pradžioje irgi, bet kai įvyko sprogimas visas netoli mūsų namų, ji labai išsigando ir pasiūlė pasitraukti toliau.
Neišvažiavome iškart, vasario 24-ąją, dar stengėmės laikytis namuose, mano sesuo iki šiol Donecke. Šią naktį su ja kalbėjau, sprogimai girdėti, vaikai miega apsirengę, ji irgi. Mes svarstėme apsistoti Vakarų Ukrainoje, Čope, nedideliame kaime, ten buvo ramu, bet nepavyko. Aš visada dirbau, niekada namie nesėdžiu, ten irgi radau darbą, bet būsto nuoma buvo labai brangi, prašė daugiau nei mėnesio atlyginimas. Pagalvojau, kad susimokėsiu, o iš ko gyvensiu?“ – pasakojo M. Artiukhova.
Vėl sėdo į traukinį ir važiavo toliau. Susipažino su dar keliomis nuo karo bėgančiomis šeimomis ir ėmė spręsti, kur važiuoti. Nutarė pasirinkti Čekiją. Priglaudė vietiniai žmonės, bet susirasti darbą buvo sudėtinga. Pašnekovės toks būdas, kad negali gyventi vien tik iš kitų pagalbos. Čia, Kupiškyje, tuomet buvo apsistojusi viena pažįstama iš to paties kaimo, kaip ir Marina. Susisiekė su ja ir atvažiavo.
„Viskas įvyko labai greitai, apsistojome mokyklos bendrabutyje, gal per savaitę pavyko įsidarbinti per Užimtumo tarnybą, iki šiol ir darbuojuosi Panevėžyje, elektros laidų gamybos ceche. Papuoliau į labai gerą brigadą. Nes visko juk yra, vieni priima karo pabėgėlius, bet yra ir tokių, kurie ne. Man pasisekė, nieko blogo negaliu pasakyti“, – kalbėjo M. Artiukhova.
Kasdien – didelis nerimas dėl artimųjų
Nuotrauka iš asmeninio pašnekovės albumo
Kupiškio technologijos ir verslo mokyklos bendrabutyje su dukra moteris gyvena iki šiol. Joms čia gerai, yra ir daugiau ukrainiečių. Tiesa, dabar ne tiek, kiek pačioje karo pradžioje. Dalis išsinuomojo butus, išvyko į didesnius miestus ar grįžo į Ukrainą.
Visai neseniai Kupiškyje prieglobstį rado ir Marinos marti Julia su dviem mažais vaikais. Su Marinos sūnumi moteris dabar išsiskyrusi. Prasidėjus karui ji pirmiausia pabėgo į Suomiją, bet artimieji, pas kuriuos vyko, išsivažinėjo, liko viena su vaikais. Anot Marinos, čia, Lietuvoje, vietiniai ukrainiečius supranta, nes kalba rusiškai, o ten – ne, o ir vienai buvo sunku, todėl pasikvietė pas save.
Prakalbus apie Ukrainoje likusį ir savo šalį ginantį sūnų, moters akyse susitvenkė ašaros. Kalbėti apie tai jai buvo per sunku. Pasakė tik tiek, kad su sūnumi nuolatos susisiekia.
Marinai patinka Kupiškyje. Čia ramu, mėgsta išeiti pasivaikščioti, ypač prie marių, Pyragių ežero. Turi kalytę Lialią, kurią su savimi atsivežė iš Ukrainos, tad labai dažnai su ja vaikštinėja. Moteris tikino, kad neteko susidurti su žmonių priešiškumu, visi draugiški. Daug pagalbos sulaukia iš socialinių darbuotojų.
Nuolat seka naujienas iš Ukrainos. Tai nelengva, prisižiūri baisių vaizdų, paskui reikia gerti vaistus. „Ir galo nematyti“, – pravirko pašnekovė.
Jai labai baisu dėl savo šalyje likusių giminaičių. Seseriai, gyvenančiai kaime netoli Iziumo, teko apie mėnesį slėptis. „Per jos kaimą rusai norėjo prasiveržti į Charkivą, 25 dienas sesuo išbuvo okupacijoje, neturėjome jokio ryšio, per tas dienas numetė 15 kilogramų svorio. Savo kieme turėjo baseiną, ten ir slapstėsi. Namą kelis kartus bombardavo. Kaime beveik viskas sunaikinta. Buvo gražus kaimas, kai parodė, kas ten liko, baisu, o kiek žmonių žuvo“, – apgailestavo ukrainietė.
Apie ateitį galvoti nesiryžta
Marina savo namus yra užleidusi Ukrainos kariams. Dėl to nė kiek nesudvejojo. Ji Lietuvoje beveik dveji metai. Gyveno įprastą gyvenimą, kaip visi, kol jo nesujaukė karas. Marina šiandien į viską kitaip žiūri.
„Kas ten pas mane namuose? Jokio aukso ar briliantų neturiu, tegul vaikinai gyvena, vieni išvyksta, kiti atvažiuoja. Viena kaimynė, kuri kategoriškai sakė iš namų niekur nevažiuosianti, čia ir mirsianti, prižiūri ir mano namus. Pasakojo, kad kariai malkų prikapoja, kiemą sutvarko, visiška tvarka“, – kalbėjo Marina.
Donecko srityje, tame pačiame kaime, liko kita Marinos marti, nes sūnus sukūrė dar vieną šeimą, turi atžalą. Pašnekovė ragina ir ją išvažiuoti, bet nepaprasta tai padaryti, reikalingi pinigai.
Paklausus Marinos apie ateitį, ji tikino apie tai visiškai negalvojanti.
„O ką galvoti? Gyvenau, turėjau kažkokių planų. Išvykome. Dabar gyvenu bendrabutyje. Labai myliu savo namus, kurių netekau. Visko netekau. Nėra planų, tiesiog plaukiu. Pažiūriu naujienas, plaukai šiaušiasi, dažniau matau tai, ką į internetą įdeda žmonės, o jie parodo daugiau tiesos. Grįšime tik tada, kai karas baigsis. Dukros dabar ten tikrai nevešiu. Užtenka to, kad sūnus ten liko ir diena iš dienos gyvenu nuolatinėje įtampoje. Iš naujienų girdžiu, kad jau reikia, jog ir moterys eitų kariauti, aš tam nepasiruošusi“, – sakė M. Artiukhova.
Jos dukra mokosi nuotoliniu būdu Ukrainoje, netrukus gaus virėjos diplomą. Marina džiaugėsi, kad specialybė dukrai patinka, nuolatos kažką gamina.
Ukrainietė turi tetą Rusijoje, bet su ja nebendrauja. Pažįstami, kurie ten irgi turi giminių, kalba, kad ukrainiečiai meluoja, joks karas nevyksta. Moteriai tai nesuvokiama. Ji parodė telefone saugomą vieno pažįstamo kario nuotrauką. Jo tarp gyvųjų jau nebėra.
„Kai manęs klausia, ką aš toliau darysiu, pajuntu pasimetimą. Aš nežinau. Karas iš manęs atėmė gyvenimą. Nežinau, ką reikės daryti mano vaikams, anūkams. Ukrainoje daug teritorijos užminuota. Viskas išgriauta. Pas mus į šachtą priima dirbti ir moteris, nes trūksta vyrų, taip buvo 1945 metais. Apie kokią ateitį galime kalbėti? Būsime kol kas čia, bet taip norisi į savo namus, labai pavargau nuo tokio gyvenimo“, – kalbėjo M. Artiukhova.
