SUKREČIANČIOS UKRAINIEČIŲ ISTORIJOS

Per šiuos metus rajono laikraščio puslapiuose išspausdinome nemažai nuo karo gimtojoje šalyje pabėgusių ukrainiečių istorijų. Kiekviena jų – sukrečianti, jautri ir skaudi.

Nežinau, ar galima pačiam nepatyrus suprasti, ką reiškia žmogui palikti viską, ką daug metų kūrei, ir ieškoti prieglobsčio nepažįstamoje šalyje, pas svetimus žmones.

Vis dėlto kokie menki taikoje gyvenančių lietuvių sunkumai, palyginti su tais, kuriuos karo dienomis patiria ukrainiečiai.

Ypač sunku Ukrainos žmonėms buvo kalbėti pačioje pradžioje, daugelis nesutiko atskleisti patirtų išgyvenimų. Ir galima suvokti, kodėl, juk žaizdos smarkiai kraujavo. Norėjo ištylėti, išbūti, išlaukti. Palaipsniui jie darėsi vis atviresni, labai nuoširdžiai įsileisdavo į savo laikinus namus, daugeliui tapusius savais.
Pamenu pirmą pokalbį su Kupiškyje pas pažįstamus apsistojusia viena ukrainiete.

Daugiau verkėme nei kalbėjome, nes viskas buvo dar labai jautru ir gyva. Dabar ji savo gimtojoje Ukrainoje. Nebeištvėrė namų, artimųjų ilgesio.
Grįžusių yra ir daugiau. Tik jiems vieniems žinomos priežastys, kodėl pasirinko tokį kelią.

Kad čia ir nuoširdžiai buvo priimti, gal nepasijuto savi?

Kažkas nenugalėjo tėvynės traukos, kažkam trukdė kalbos barjeras, nepavyko susirasti darbo.

Kiek buvo istorijų, kai moterys, Ukrainoje turėjusios gerus darbus, gana aukštas pareigas, dirbo gerokai paprastesnius.

Neišgirdau nė iš vienos, kad labai sunku, nemoka ir pan. Įprasiu, sugebėsiu, man pavyks – dažniausiai išsakyti tokie žodžiai.

Deja, pasisekė ne visoms. Dalis darbo dar labai laukia.

Matyti, kad nori dirbti. Ir ne tik dėl to, kad galėtų oriau gyventi. Tai galimybė pabėgti nuo slegiančių minčių, nuo kasdienio naršymo internete sekant visus įvykius gimtinėje.

Daug yra ukrainiečių, kurie kantriai laukia, kada galės grįžti. „Kol mūsų prezidentas Volodymyras Zelenskis nepasakys, kad viskas, karas baigtas, aš negrįšiu“, – tikino viena ukrainietė.

Nes į karo tebedraskomą savo šalį bijo važiuoti, kamuoja nežinia, kas gali nutikti. Nereikia erzinti likimo…

Yra nemažai ir tokių, kurie visais būdais bando integruotis į Lietuvos visuomenę ir vykti atgal neplanuoja. Ypač jaunos šeimos, jos priprato čia, patiko. Vaikai eina į darželius, mokyklas, mokosi lietuviškai, kai kam sekasi netgi labai gerai, vaikai juk kalboms gerokai imlesni, jiems susidraugauti, užmegzti ryšį ir kalbos barjeras netrukdo.

Viena kaimynystėje gyvenanti jauna pora iš Mariupolio pasakojo nežinanti, ką darys ateityje. Kupiškyje jiems patinka, savo gimtine Lietuvą jau laikys čia gimęs sūnus. Kažkam tolimesnį gyvenimą pats likimas skaudžiai sudėliojo…

Labai palietė vienos pašnekovės istorija.

Įsikūrusi pas dukrą Kupiškio rajone, moteris vylėsi grįžti atgal pas jos laukiantį vyrą.

Nespėjo. Pasiekė žinia apie jo netektį. Jokio artimesnio žmogaus gimtinėje nebėra, todėl gal gyvens Lietuvoje.

Kitos moters gimtasis miestas Mariupolis sugriautas, okupuotas. „Kur man grįžti?“ – klausė ji.

Niekada nepamiršiu to pokalbio, pašnekovė sakė nebemokanti nei juoktis, nei verkti. Emocijų tiesiog nebėra…

Tik neviltis ir nežinomybės jausmas, kaip bus toliau.

Dabar kiekvieną kartą sutikusi ją gatvėje ar kur kitur, matau šiltą šypseną, po kuria siaubingi karo išgyvenimai, su žeme sulyginti namai, evakuacija vykstant apšaudymams ir suvokimas, kad viskas, kas liko iš ten, tai keli prigriebti daiktai ir prie mamos šono besiglaudžiantis sūnus. Taip norisi tikėti, kad ji vėl mato prasmę eiti į priekį…

Kiek teko bendrauti, turbūt nebuvo nė vieno ukrainiečio, kuris piktai atsilieptų apie Lietuvos žmones. Iš visų girdėjosi padėkos žodžiai už suteiktą visokeriopą pagalbą.

Vadinasi, esame neabejingi žmogaus skausmui, jautrūs, mokantys pastebėti ukrainiečių bėdas. Tautiečių gerumas – atsakas į karą ir visus žiaurumus.

Viena ukrainietė į susitikimą atskubėjo nešina savo rankų darbo žaislu, senuoju Ukrainos kariu, kazoku, jos gimtosios šalies laisvės simboliu.
Padovanojo iš visos širdies. Tokiu būdu ji nori palikti mums, lietuviams, prisiminimą apie save.

O kiek sulaukta kvietimų, kai karas baigsis, atvažiuoti paviešėti į Ukrainą! Visi su didele meile pasakojo apie savo gimtuosius miestus, kaip jie išgražėjo pastaruoju metu, kai į valdžią atėjo V. Zelenskis.

Kad ir kaip susiklostytų šių žmonių likimas, reikia jiems linkėti pačių geriausių gyvenimo sprendimų, ką jie bepasirinktų…