2024/07/19

 

BENDRAŽYGIAI APIE ALGĮ GRAUŽINĮ

Akimirkos iš Algio Graužinio tapybos ir medžio drožybos parodos atidarymo Paįstrio bibliotekoje 2016 metais. Nuotrauka iš Paįstrio bibliotekos archyvo

Kupiškyje Sąjūdžio laikotarpis neįsivaizduojamas be architekto Algio Graužinio. Jis buvo tarsi šio judėjimo rajone vėliavnešys, ne kartą išrinktas rajono sąjūdiečių vadovu.

A. Graužinis mokėjo aplink save burti žmones. Jo viešai išsakyti žodžiai būdavo taiklūs, iš esmės nusakantys problemų esmę ir jų sprendimo perspektyvas.

Prisiminimus apie A. Graužinį papasakojo buvę jo bendražygiai. Deja, pakalbinti jį patį nebuvo galimybių.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Gyvenimo štrichai

Buvusių sąjūdiečių dažnai klausiama, koks buvo jų kelias į Sąjūdį, kodėl jie įsijungė į šią veiklą. A. Graužinio atsakymą į šiuos klausimus galime nuspėti iš jo biografijos faktų.

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmanto Jankausko paskelbtoje A. Graužinio, architekto, aplinkos inžinerijos ir kraštotvarkos mokslų daktaro, biografijoje rašoma, kad jis gimė 1955 metais Sibiro taigoje, Tomsko srities Troickio rajone, Argatjulo kaime. Grįžęs iš tremties 1962–1973 metais gyveno Molėtuose, mokėsi šio miesto vidurinėje mokykloje, aktyviai dalyvavo dailės būrelio veikloje. Mokydamasis 6–9 klasėse daug dirbo grafikos srityje. Darbai 1972 metais eksponuoti Vilniaus dailės parodų rūmuose.

1973–1978 metais mokėsi tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI), architektūros fakultete. Buvo instituto dailės būrelio vadovas. Diplominis darbas buvo „Kultūros namai Panevėžyje“ (vad. doc. A. Keturka).

Algį Graužinį „Kupiškėnų minčių“ laikraščio skaitytojai buvo išrinkę populiariausiu 1989 metų rajono žmogumi.
Perfotografuota teksto autorės

Baigęs institutą A. Graužinis 1978–1979 metais dirbo Kolūkių statybos projektavimo institute. Nuo 1979 iki 1989 metų buvo Kupiškio rajono vyriausiuoju architektu. (Kavinėje „Kupa“, kuri buvo įsikūrusi Kupiškio viešbutyje, tikriausiai tebėra septyni jo sieninės tapybos darbai – tempera ant sauso tinko. Šiuo metu tas pastatas privatizuotas ir jame nevyksta jokia veikla. – aut. past.)

Apdovanotas TSRS Liaudies ūkio pasiekimų parodos bronzos medaliu už Adomynės gyvenvietės projektavimą ir tvarkymą (1987 m.).

1988–1990 metais buvo Sąjūdžio Kupiškio rajono tarybos pirmininkas, I Sąjūdžio Seimo narys.

A. Graužinis 1989–1997 metais dirbo Panevėžio miesto vyriausiuoju architektu. Buvo Statybos ir urbanistikos ministerijos teritorinio planavimo konkurso laimėtojas (1993 m.).

A. Graužinis, 1993 metais laimėjęs Baltijos fondo konkursą, stažavosi Švedijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose (Minesotoje), Olandijoje.

1994–1995 metais buvo Lietuvos didžiųjų miestų sąjungos urbanistikos sektoriaus vadovas.

1998 metais pradėjo darbą Kauno technologijos universiteto (KTU) statybos ir architektūros fakultete. Buvo Architektūros ir kraštotvarkos katedros lektorius. 2004 metais apgynė daktaro disertaciją tema „Regionų teritorinio planavimo teorinis modelis“.

2002 metais apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio medaliu.

Pablogėjus sveikatai, atsisveikino su architektūra. Gyveno Pakaušių kaime netoli Paįstrio. Laisvalaikį skyrė meninei kūrybai. Paįstrio bibliotekoje 2016 metais atidaryta jo tapybos ir medžio drožybos darbų paroda.

Šiuo metu gyvena Panevėžyje, Šv. Juozapo globos namuose.

Kupiškio bibliotekoje 1998 birželio 7 dieną (iš kairės) Genutė Gudonienė, Algis Graužinis ir Algimantas Seibutis.
Juozo Kraujūno nuotrauka iš Kupiškio viešosios bibliotekos archyvo

Ieškojo bendraminčių

Buvęs Kupiškio Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, aktyvus sąjūdietis Kazys Stančikas prisiminė, kad A. Graužinis nebuvo grynas technokratas. Jis labai norėjo suburti meninių gabumų turintį jaunimą, pats kūrė interjerus, tapė paveikslus. Jis yra buvusios Kupiškio viešbučio kavinės „Kupa“ interjero autorius. Ten dar gal rastume jo sieninės tapybos palikimą.

„Jis ieškojo bendraminčių. Organizavo daile besidominčių kupiškėnų parodą. Nebepamenu, kur tie darbai eksponuoti, ar muziejuje, ar bibliotekoje, o gal ir buvusio kino teatro „Taika“ fojė.

Toje parodoje dalyvavo Petras Devyžis, turėjęs dailės dirbtuves Šimonių kultūros namuose, buvusiame klebonijos pastate, dalyvavo kupiškėnas Edmundas Alekna ir kiti. Ši paroda buvo modernistinė, neįprasta ir įdomi.

Algis buvo ramaus charakterio, bet ėjo į kontaktą, bent su manimi. Susitikę pasikalbėdavome įvairiomis temomis, papasakodavo, pavyzdžiui, sugrįžęs iš Vilniaus, kokią parodą matė, kitus įspūdžius. Jis man patikėdavo ir nemažai Sąjūdžio reikalų.

Tarp žmonių turėjo didžiulį autoritetą. Buvo be galo darbštus. Dirbo, stengėsi. Buvo jaunos šeimos, auginančios du vaikus, tėvas.

Algio žmona mirusi gal prieš dešimt metų. Dukra, jei aplinkybės nepasikeitė, gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose, o sūnus – lyg ir Rygoje“, – sakė pašnekovas.

Jis prisiminė, kad A. Graužinis ir H. Orakauskas buvo pradėję restauruoti buvusį J. Vanago malūną Kupiškyje, bet tas sumanymas liko neįgyvendintas, nes tai buvo grąžintinos nuosavybės objektas.

Vėliau A. Graužinis ėmėsi tvarkyti buvusį Stirniškių (Paulionkos) kaimo vandens malūną. Kurį laiką su šeima ten gyveno, bet čia irgi jam nepavyko įsikurti. Šeima persikraustė į Panevėžį.

Pasak K. Stančiko, sąjūdiečiai norėjo jo kandidatūrą kelti rinkimuose į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, bet jis nesutiko. Tuomet kandidatu buvo iškeltas architektas Algimantas Nasvytis.

„Algis pasiekė profesinės karjeros aukštumas. Bet didžiuliai darbo krūviai, nuolatinė psichologinė įtampa paveikė. Sušlubavo jo sveikata. Teko atsisakyti mėgstamos architekto veiklos, dėstytojavimo.

Tuo metu jis kurį laiką gyveno Panevėžio rajone, Pakaušių kaime, netoli Įstros aerodromo. Tapydavo. Telefonu pakalbindavo ir buvusius bendražygius kupiškėnus.

Vėliau Algis vėl sugrįžo gyventi į Panevėžį. Buvo įsikūręs Aldonos g. bendrabutyje. Nors buvo dar labiau pasiligojęs, bet eidavo į Šv. Juozapo senelių namus vesti tapybos užsiėmimų jų gyventojams. Norėjo jaustis reikalingas.

Man yra sakęs, kad ten nenori gyventi, mato, kaip iš tų namų vos ne kasdien kažkas iškeliauja į Anapilį. Bet gyvenimas vis dėlto privertė Algį ten įsikurti. Kiek žinau iš jį globojančios socialinės darbuotojos, Algis globos namuose turi šiokį tokį privatumą, bet jam labai sunku vaikščioti ir kalbėti. Reikės jį artimiausiu metu aplankyti“, – sakė K. Stančikas.

Mokėjo atrasti aukso viduriuką

Buvęs sąjūdietis, Kupiškio iniciatyvinės grupės narys Povilas Gurklys papasakojo, kad su A. Graužiniu susipažino 1986 metais, kai dirbo tuometinio komunalinių įmonių kombinato vyr. inžinieriumi.

„Mano darbas buvo susijęs su miesto tvarkymu, o Algis buvo rajono vyr. architektas, vykdomosios valdžios atstovas. Su juo teko rengti miesto tvarkymo planus, telkti žmones šeštadieninėms talkoms. Per talkas gal labiausiai ir susipažinome. Su Algimantu Baniuliu pakalbinome jį įsijungti į sąjūdietišką veiklą. Žinojome Algio nuostatas dėl tuometinės valdžios, žinojome, kokia yra jo pasaulėžiūra.

Visgi pirmas sąjūdietis Kupiškyje buvo A. Baniulis. Jis pirmas po Kupiškį pasivažinėjo 1988 metais savo automobilį papuošęs trispalve tautine vėliavėle. Dėl to turėjo nemalonumų, reikėjo aiškintis prokuratūroje“, – kalbėjo pašnekovas.

Jis A. Graužinį prisiminė, kaip labai darbštų, kūrybingą žmogų, atsidavusį architekto profesijai ir Sąjūdžio idėjoms.

Pasak P. Gurklio, A. Graužinis buvo padaręs didžiulį stendą-paveikslą su pažymėtais Kupiškio rajono lankytinais, svarbiais objektais, kuris kabėjo ant sienos vienoje įstaigoje, kurioje nebepamenąs.

„Algis buvo labai darbštus. Praktiškai dirbdavo ir naktimis. Savęs negailėjo. Ant jo pečių gulė didelė atsakomybė, o valdžios žmonės, ypač pirmasis rajono kompartijos sekretorius S. Tamošiūnas, visur kišdavosi, nors apie architekto darbą nieko nesuprato.

Mano kartos kupiškėnams įstrigusi Algio sieninė tapyba „Kupos“ kavinėje. Jos lankytojai įžvelgdavo, kad ten nutapytas garbanotas vyras, stovintis prie vaisiais nukrauto stalo, yra labai panašus į to kūrinio autorių“, – prisiminė P. Gurklys.

Kupiškio Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Vidas Zulonas sakė, kad A. Baniuliui, kuris būrė pirmus rajono sąjūdiečius, pasiūlė A. Graužinio kandidatūrą. Tam pritarė ir P. Gurklys.

„Žinojau, kad Algis yra tremtinių vaikas, gal ir pats gimęs tremtyje. Jaučiau, kad Lietuvos laisvės idėja jam svarbi. Iš karto atsiliepė į mūsų kvietimą prisidėti prie Sąjūdžio.

Buvo puikus žmogus. Principingas, bet diplomatiškas, mokėjo eiti į tam tikrus kompromisus, sprendžiant problemas surasti aukso viduriuką. Apie jį gerai atsiliepdavo ne tik Sąjūdžio bendražygiai, bet ir rajono architektų darbo grupės nariai. Algis buvo savo profesijos žinovas, didelis autoritetas kitiems architektams. Kai jis išvažiavo gyventi į Panevėžį, mūsų ryšiai nutrūko“, – pasakojo V. Zulonas.

Sąjūdžio 20-mečio proga Kupiškyje susitiko bendražygiai (iš kairės) Algimantas Seibutis, Kazys Stančikas, Algis Graužinis, Audris Biveinis ir Vidas Zulonas.
Juozo Kraujūno nuotrauka iš Kupiškio viešosios bibliotekos archyvo

Daug emocijų sukėlęs susitikimas

Vilija Morkūnaitė buvo jaunesnės kartos sąjūdietė. Sąjūdžio laikotarpiu su A. Graužiniu jai neteko tiesiogiai bendrauti. Tik daug vėliau šį žmogų pažino iš arčiau, kai kalbino kupiškėnų televizijai, vedė renginį, skirtą Sąjūdžio 30-mečiui.

„Pirmą kartą A. Graužinį pamačiau 1985 metais. Man jis pasirodė labai impozantiškas, gražus vyras. Kupiškyje tuo metu buvo išskirtinės dvi poros – Graužiniai ir Orakauskai.

Buvau jauna kultūros darbuotoja, atvykusi iš Klaipėdos krašto. Gerai nepažinojau vietinių žmonių, senbuvių sąjūdiečių.

Truputį vėliau įsijungiau į Sąjūdį. Buvau renkama į jo valdybą. Pamenu, kad per susirinkimą Kupiškio bibliotekos salėje kandidatai į rajono Sąjūdžio valdybą buvo kviečiami į sceną, o A. Graužinis kiekvienam kandidatui uždavinėjo klausimus.

Manęs jis paklausė, kas kuria istoriją, asmenybės ar liaudis. Atsakiau, kad asmenybės, nors teisingas atsakymas buvo, kad liaudis. Išgirdęs tokį mano atsakymą A. Graužinis pasakė, kad mano požiūris įdomus. Daugiau su juo tiesiogiai neteko bendrauti. Visokios su Sąjūdžio veikla susijusios užduotys ateidavo per kitus žmones“, – prisiminė pašnekovė.

Pats emocionaliausias susitikimas su A. Graužiniu įvyko prieš Sąjūdžio 30-mečio minėjimą. Pokalbis su juo yra nufilmuotas Kupiškio televizijai, bet neparodytas. Yra jos archyve, kaip ir pokalbiai su kitais sąjūdiečiais Algimantu Baniuliu, Vidu Zulonu, Povilu Gurkliu. Gal kada pasiseks juos parodyti.

Kupiškio sąjūdiečiai ir svečiai iš Vilniaus Kupiškio kultūros centre po Sąjūdžio 30-mečio minėjimo. Iš kairės antra Angonita Rupšytė, Kazys Stančikas, filosofas Vytautas Radžvilas, Vidas Zulonas, Povilas Gurklys, Audrius Daukša, Algis Graužinis, Rimantas Mašauskas, Vilija Morkūnaitė, Audris Biveinis, paskutinis dešinėje Jonas Babickas.
Nuotrauka iš „Kupiškėnų minčių“ redakcijos archyvo

„Jo kūnas buvo paliegęs, labai pasiligojęs, o dvasia pasirodė nuskaidrėjusi, protas aiškus. Gal ilgametė sielos ir kūno kančia žmogui turi tokį poveikį?

Jis mintis dėstė logiškai, nors pasakyti tai, ką nori aiškiai, sekėsi sunkiai. Kai nuvažiavome į Panevėžį filmuoti pokalbio su juo, nustebino tvarkingas vienišo ir ligoto žmogaus kambarys. Jis mūsų laukė.

Buvo gražiai paserviruotas stalas kavai. (Gal kas padėjo?) Į akis krito vienodi kavos puodeliai, lėkštelės, priderinta staltiesė. Taigi patekome pas estetą, kultūringą žmogų. Interjerai, viešosios erdvės puošyba buvo jo kasdieninė duona. Sirgdamas jis irgi neprarado aplinkos estetikos pojūčio.

Pamatėme jo kambaryje ir ant molberto neužbaigtą tapyti angelo portretą. Sakė, kad norėtų tą paveikslą užbaigti, bet stinga jėgų“, – prisiminė paskutinį apsilankymą pas A. Graužinį pašnekovė.
Pasak jos, A. Graužinis tą dieną labai džiaugėsi, sulaukęs svečių iš Kupiškio. Jo vaikai, artimieji ne Lietuvoje. Buvo vienišas, negalios kamuojamas žmogus, bet stengėsi būti ramsčiu kitiems. Sakė, kad moko tapybos Šv. Juozapo globos namų gyventojus. Vėliau čia ir pats apsigyveno.

V. Morkūnaitė papasakojo, kad su A. Graužiniu kalbėjosi apie veiklą Sąjūdžio gyvavimo metais. Nebuvo jo priekaištų kažkam, kad ne už tokią Lietuvą kovota ir panašiai. Po 30 metų jis matė Sąjūdžio idėjinę vertę. Lietuvos nepriklausomybė, laisvė nekvestionuojama, o toliau nuo kiekvieno žmogaus pastangų priklauso, kaip ta laisve pasinaudosime, kokia bus Lietuva.

Dalintis
Vėliausi komentarai
  • O, kur jo pati?

  • Pažonojau, Beveik neurologas. Esmė- laurai gyvenime nieko neverti.

  • Drąsus, protingas , garbingas ir patriotiškas vyras, tikras lietuvis visada buvo Algis Graužinis. Sveikatos ir Dievo palaimos jam. Nsipelno dėmesio, draugystės ir palaikymo, jeigu šiuo metu ir nelengva jam.

  • Padorus žmogus. Gal dėl to visi ir nusisuko.

Rekomenduojami video