Kultūrinių renginių lankytojai jau spėjo atkreipti dėmesį į unikaliu kankliavimu stebinančią Kupiškio meno mokyklos kanklių mokytoją Eglę Račinskienę. Ji – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantė, po studijų grįžusi į gimtąjį Panevėžį ir mokytojaujanti Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje, kurią pati ir baigė.
Groti kanklėmis ji moko ir Kupiškio rajono vaikus. Apie kankliavimo tradicijas ir šiandieną, muzikinį Eglės kelią, likimo vingius, atvedusius į Kupiškį, ir pasikalbėjome.
Jurga BANIONIENĖ
Deniso Reinikov nuotrauka
Kanklėmis pagrosi roką ar džiazą
Su E. Račinskiene susitikome Kupiškio meno mokykloje, kurioje ji nuo praėjusių metų dirba kanklių mokytoja. Atvažiuoja kartą per savaitę, ne tik moko kankliuoti vaikus, bet ir pati dažnai groja įvairiuose renginiuose. Jos repertuaras – kitoks, nei esame įpratę girdėti. Kanklėmis galima pagroti toli gražu ne vien tik liaudiškas dainas, todėl pirmiausia ir rūpėjo tai sužinoti.
„Dažnai groju kūrinius, kurie geriausiai atskleidžia kanklių skambesio spalvas, tada ir žiūrovams įdomu klausytis, ir man malonu groti.
Dalis repertuaro yra iš studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje laikų, dalis – naujai pasirinkti kūriniai. Vis dėlto dažniausiai renkuosi akademinę, ne pramoginę muziką, o repertuarą – atsižvelgdama į renginio temą. Valstybinėse šventėse groju tik lietuvių kompozitorių kūrinius, o, pavyzdžiui, žydų atminimui skirtame renginyje – manieringą žydišką muziką“, – kalbėjo kanklininkė.
Paklausta, ar kanklės yra toks instrumentas, kuriuo galima pagroti bet kokį kūrinį, pašnekovė teigė, kad tikrai taip. „Galbūt ne visus kūrinius įmanoma atlikti kanklėmis solo, bet galime pagroti beveik viską – nuo pačių seniausių laikų iki šiuolaikinės muzikos ir netgi roką ar džiazą“, – tikino E. Račinskienė.
Gilios kankliavimo tradicijos
Šiandien autentiško kankliavimo tradicijos jau išnykusios ar bent smarkiai pakitusios. Pašnekovė pasakojo, kad kanklės turėjo platų naudojimo lauką. Pirmiausia buvo ritualinė maginė paskirtis, siejama su senaisiais tikėjimais ir papročiais. Tada meditacinis kankliavimas, kai skambinama tik sau ir savo artimiesiems. Dažniausiai skambinama sambrėškoje, saulei nusileidus, bet dar nesutemus.
Nuotrauka iš asmeninio pašnekovės albumo
Grodavo išimtinai vyrai iki pat gilios senatvės ar mirties ir nesirūpindavo, ar yra klausytojų. Kita paskirtis – viešas kankliavimas po vieną, kai grota kalendorinėse ir šeimos šventėse, linksmavakariuose, bažnyčiose ir laidotuvėse. Per pasilinksminimus stengdavosi šokti basi, kad girdėtųsi kanklių muzika.
Vėliausiai aprašytas kankliavimas ansambliais. Derindavo keletą kanklių ir įvairius muzikos instrumentus: smuikus, būgnus, basetles. Kartais pritardavo kubilo ar katilo dugnais, skardinėmis keptuvėmis, dalgiais. Kanklininkai savo kankles mylėjo kaip duoną.
Ypač svarbus būdavo pats kanklininkas – atlikėjas. Jis vertintas kaip žmogus, turintis neeilinius muzikinius, o neretai ir magiškus gebėjimus. Nuo jo priklausė repertuaras ir atlikimo būdas. Kanklininkus gerbė, bet nuo jų ir atsiribodavo, netgi šiek tiek bijojo. Paliudytas ir ypatingas kanklių ryšys su mirusiais. Mirus artimajam padarytų kanklių skambesys būdavęs geresnis, gailesnis – tartum išėjusių artimųjų kalba, atsisveikinimas, susitaikymas.
Plačiau skaitykite lapkričio 25 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF
„Tavęs įkvėpta“ fotografės nuotrauka