2024/04/24

 

UKRAINIETĖS YULIIOS STICHIJA – FOTOGRAFIJA

Ukrainietė Yuliia Banova, atvykusi iš okupuoto Melitopolio, pusantrų metų gyvena Kupiškyje. Nuotrauka iš asmeninio pašnekovės albumo

Yuliia Banova pasikalbėti pakvietė į jaukų nuomojamą būstą Kupiškio centre. Susitikome ryte, nes vėliau jos laukė lietuvių kalbos užsiėmimas. Nuotoliniu būdu besimokanti ukrainietė prisipažino, kad lietuvių kalba sunki, tačiau Yullios įsitikinimu, gyvendama Lietuvoje turi bent minimaliai ją mokėti.

Pokalbis su Y. Banova, iš okupuoto Melitopolio miesto atvykusia į Kupiškį su šeima, sukosi apie viską, o daugiausia apie mėgstamą moters užsiėmimą – fotografiją.

Jurga BANIONIENĖ

Intensyviai mokosi kalbos

Kol su Yuliia kalbėjomės, į mūsų pokalbį vis įsijungdavo penkiametė dukra Arina, puikiai šnekanti lietuviškai.

„Moku eilėraštį, galiu pasakyti“, – pasiūlė ir netrukus išpyškino ilgą, gal penkių posmelių, eilėraštį apie rudenį. Paskui atskubėjo nešina elementoriumi, iš kurio lietuviškų raidžių mokosi ne tik pati, bet ir mama.

Y. Banova daugiau nei pusę mėnesio kasdien lanko intensyvius lietuvių kalbos kursus. Netrukus laukia egzaminas, vylėsi, kad jį pavyks išlaikyti.

„Sunki lietuvių kalbos gramatika. Skaityti paprasčiau, tik kai kurios raidės labai sunkios, ypač š, ž, č. Bet viskas įmanoma, jei turi noro. O aš jo turiu, stengiuosi. Su dukros darželio auklėtoja susirašinėju tik lietuviškai, su kai kuriais pažįstamais – irgi. Noriu suprasti lietuvių kalbą ir bent šiek tiek šnekėti, tada čia gyventi bus dar lengviau.

Esu girdėjusi tokį pasakymą, kad kol nepradėsi galvoti lietuviškai, nepradėsi ir kalbėti. Koks yra argumentas nesimokyti kalbos, kurį dažnai girdžiu iš kitų ukrainiečių? Kad ji nebus reikalinga nei Ukrainoje, nei Europoje. Bet aš visada sakiau, kad reikia gerbti šalį, kurioje gyveni, vadinasi, jei gyvenu Lietuvoje, privalau bent šiek tiek mokėti kalbą ir gerbti žmones, jų kultūrą“, – pabrėžė Y. Banova.

Paklausta, kokių kultūrinių skirtumų pajuto gyvendama mūsų šalyje, Yuliia negalėjo daug jų išskirti. Netrukus minėsime Visų Šventųjų dieną, Vėlines. Pašnekovė iš lietuvių kalbos dėstytojos girdėjo apie tradiciją šią dieną lankyti artimųjų kapus, degti žvakeles.

„Pasakojo, kad čia einama net vakarais, visos kapinės nušviestos žvakių, būna labai gražu. Pas mus to nėra. Po Velykų yra mirusiųjų paminėjimo dienos, kai iš ryto nueinama į kapines, bet nedegame tiek žvakių“, – kalbėjo ukrainietė.

Ją sužavėjo ir lietuvių patriotiškumas. Y. Banovos manymu, iki karo Ukrainoje jos tautiečiai nebuvo dideli savo šalies patriotai. „Lietuvoje aš tai matau, kiekviena valstybinė šventė – keliamos vėliavos. Žmonės dega meile savo šaliai. Pas mus, deja, tai atsirado tik tada, kai prasidėjo karas“, – teigė Yuliia.
Ant laikinų jos namų sienos dabar visada kaba didelė Ukrainos vėliava.

Bendraujant su ukrainiečiais, gyvenančiais Kupiškyje, teko girdėti, kad nemažai jų išvyko atgal į gimtinę. Pašnekovė tai irgi patvirtino.

„Ne visi gali priprasti prie kitos šalies, kitokio žmonių mentaliteto. Aš galiu pasidžiaugti, kad neteko susidurti Kupiškyje su blogais žmonėmis, bet yra tokių ukrainiečių, kurie sulaukia priekaištų dėl rusų kalbos ir atvirai sako, kad mes čia svetimi.

Rusų kalba bendraujame dėl elementarios priežasties, jei kalbėsime ukrainietiškai, lietuviai mūsų nesupras. Aš visada stengiuosi sveikintis lietuviškai, o paskui tęsiu rusiškai, tačiau ne visi teigiamai reaguoja“, – savo nuomonę išsakė pašnekovė.

Iš okupuoto Melitopolio – į Kupiškį

Į Kupiškį Yuliia su dukra Arina ir gyvenimo draugu Sergejumi atvyko 2022 metų balandžio pradžioje. Čia apsistoję ir daugiau moters giminaičių – tėtis, dirbantis vienoje įmonėje tolimųjų reisų vairuotoju, su savo šeima, Yuliios močiutė, draugai.

„Čia mažas mūsų Melitopolis, visi esame iš šio miesto Zaporižios srityje. Ten liko tik mano mama, jos mama, mano močiutė. Mama nenori išvykti, ten – namai, močiutei reikia padėti. Kiek kartų jai siūliau, neįkalbėjau. Tėtis seniai dirba Lietuvoje. Su juo mes ir išvažiavome iš Ukrainos prasidėjus karui.

Pradžioje galvojome, kad vyksime į Vokietiją, nes ten yra giminaičių, bet nežinau, kodėl nutarėme pabandyti apsistoti Lietuvoje. Pradžioje daug mums padėjo Jolita Grigienė, susidraugavome, kelis mėnesius gyvenome parapijos namuose. Paskui radome namą, jį nuomojome, bet buvo sudėtinga dėl šildymo, tada įsikūrėme šiame bute S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje“, – pasakojo Y. Banova.

Gimtasis Yuliios miestas.
Nuotrauka iš pašnekovės asmeninio albumo

Nuo Rusijos invazijos pradžios Melitopolis Ukrainos pietuose išgyvena nesuvokiamai sunkius laikus. Miestas buvo okupuotas pirmomis karo dienomis. Okupacijoje Yuliia gyveno daugiau nei mėnesį. Kai tėtis pasiūlė išvažiuoti, ilgai nesvarstė, nes padėtis buvo labai įtempta.

„Pradžioje buvo tikras pragaras. Panika. Žmonės stengėsi pabėgti, kažkur išvykti, aplink vien tankai, daugybė kariškių. Viskas uždaryta, tik turgeliai veikė, parduotuvės iškart buvo išplėštos, pakilo maisto produktų kainos. Nuolat girdėdavome sprogimus. Morališkai buvo labai sunku, aš nebūčiau galėjusi gyventi okupacijoje.

Arinos tėtis žuvo per karą. Už ką jis tuomet kovojo? Kaip galėčiau grįžti ir toliau gyventi okupuotame mieste? Kartais kyla tokių minčių, kad labai norėčiau namo, bet suprantu, kad ne. Mūsų mieste dabar – rusai. Daugelis jau tiki rusų pasauliu ir tuo, kad Ukrainos nebebus. Tarp jų ir mano draugai, su visais jais nustojau bendrauti.

Propaganda dirba, ir labai stipriai. Kai kurie ten gyvena todėl, kad nėra kitos išeities, pirmiausia, galimybės išvykti, nes tai labai brangu. O dabar išvis neišleidžia iš Melitopolio, į Rusiją su ukrainietišku pasu neįvažiuosi“, – kalbėjo pašnekovė.

Grįžti neplanuoja

Yuliia tikino, kad net jei pavyktų išvaduoti okupuotas Ukrainos teritorijas, ji neskubėtų grįžti. Bent artimiausius kelerius metus planuoja likti Lietuvoje. Jei ir keistų gyvenamąją vietą, nebent į didesnį Lietuvos miestą.

„Visi kalba, kad grįš atgal į Ukrainą. Aš gal jau pripratau, man komfortiška Lietuvoje, viskas čia patinka. Kupiškyje jauku, jaučiamės kaip vietiniai. Turiu daug pažįstamų. Tik miestas gal kiek per mažas, vakare žmonių beveik nesutiksi, nežinau, ar būtų dukrai veiklos. Pas mus buvo daug įvairių būrelių.

Iki kol atvykome į Kupiškį, Melitopolis man atrodė toks mažas, nors dydžiu ir žmonių skaičiumi jis kaip Panevėžys. Pas jus graži gamta, marios, upė, ežerai. Tai labai mėgstu.

Prie marių dažnai būname, pasivaikštome, tai pati gražiausia vieta Kupiškyje, ypač kita salos pusė, ne pagrindinė poilsiavietė. Dažnai surandame žemėlapyje naujas vietas ir vykstame apžiūrėti per laisvas dienas. Melitopolis – kitoks, čia stepės, nelabai toli, už 40 kilometrų, yra Azovo jūra, prie jos dažnai važiuodavome, bet čia viskas arčiau“, – džiaugėsi Y. Banova.

Yuliia sakė, kad dar neaišku, kaip viskas pasisuks, išvyks iš Lietuvos, ar liks. Gali planuoti vienaip, o atsitinka visai kitaip. Niekada negalvojo, kad dėl prasidėjusio karo gyvenimas apsisuks 360 laipsnių kampu.

„Tęsiasi antri karo metai. Nebėra jausmų. Pripratau ir galvoju tik apie vieną, kad Dievas duotų ir viskas kuo greičiau pasibaigtų, būtų taika. Bet kuo toliau, tuo labiau matyti, kad visa tai tęsis ne metus ir ne dvejus. Neturiu iliuzijų, kad jau tuoj namo. Kažkam tai naudinga, o mes – tik žmonės, kurie papuolėme į visa tai. Baisu ir nesuvokiama, kas bus toliau“, – svarstė moteris.

Paklausta, ko labiausiai ilgisi, ji teigė, kad be jokios abejonės, gimtinėje likusių artimųjų, mamos, brolio. Jo nematė pustrečių metų, brolis tarnauja kariuomenėje. Netrukus Yuliia žada važiuoti į Ukrainą ir tikisi pamatyti saviškius.

Mėgstama veikla

Per tuos pusantrų metų, kai gyvena Kupiškyje, ukrainietė išbandė daug įvairių darbų, dirbo Panevėžyje, elektros laidų gamybos ceche, gėlių šiltnamiuose, skynė braškes. Pagal specialybę ji – buhalterė, bet labiausiai norėtų tęsti tai, kuo užsiėmė gyvendama Ukrainoje, – fotografuoti.

„Fotografija – mano stichija. Buvau fotografė mėgėja, fiksuodavau žmones, jų asmenines šventes, gimtadienius, vestuves. Daug tekdavo fotografuoti vaikus. Turėjau nemažai nuolatinių klientų, kurie ateidavo į fotosesijas.

Dabar neturiu technikos, savo fotoaparatą išvažiuodama iš okupacijos pardaviau, todėl nustojau užsiimti šiuo mėgstamu dalyku, bet pagrindinis planas – įsigyti kokybišką fotoaparatą ir vėl fotografuoti, bet jau ne kaip mėgėjai, o profesionaliai“, – tvirtino Y. Banova.

Pašnekovė mėgo fotografuoti nuo mažens, tėtis buvo padovanojęs visiškai paprastą fotoaparatą. Būdama paauglė gavo rimtesnį, skaitmeninį, irgi iš tėčio. Mėgstama veikla padėjo išgyventi skaudžią mylimojo netektį.

„Aš visada linkau į fotografiją. Esu savamokslė, tiesiog pasiėmiau fotoaparatą ir dirbau. Ieškojau, kaip reikia tvarkyti nuotraukas. Jokių kursų neteko lankyti, bet stebėjau profesionalių fotografų darbus, jų vedamas pamokas internete. Man patinka fotografuoti tiek žmones, tiek peizažus.

Mėgstu įamžinti vaikus, jų natūralios emocijos, tai buvo pačios geriausios mano nuotraukos. Dabar daugiausia fotografuoju, filmuoju telefonu ir keliu į instagramą. Viską, tai, ką pastebiu savo aplinkoje“, – pasakojo Yuliia.

Dalintis
Komentarų nėra

PALIKTI KOMENTARĄ

Rekomenduojami video