Gyvename permainingais laikais. Pasaulyje vienas po kito įsiplieskia vis nauji karo židiniai.
Jų aidas atsirita ir iki Lietuvos. Nieko nebestebina karo pabėgėliai. Evakuacijos sąvoka įsitvirtina kasdienybės žodyne.
Kelios dienos iš eilės buvo grasinama elektroniniais laiškais, kad tam tikru laiku bus susprogdintos šalies ugdymo, kultūros ar kitos įstaigos.
Tokia kibernetinė ataka irgi savotiškas kariukas, keliantis nerimo ir sumaišties. Gerai, kad kol kas tai tik grasinimai, mokantys, kaip elgtis juos išgirdus.
Žmonės vis garsiau pasvarsto, ką darytų, jei iš tikrųjų prasidėtų kariniai veiksmai.
Ar bus jie pamokyti, kaip konkrečiai elgtis savo gyvenamojoje vietovėje?
Kas koordinuos šiuos veiksmus? Į ką bus galima kreiptis?
Kyla ir klausimas, ar visi turime pasiruošę rekomenduojamą būtiniausių daiktų išgyvenimo krepšį?
Ar žinome, kur galima būtų slėptis nuo oro atakų?
Ar susitvarkėme rūsius?
Kol kas daugumai žmonių atrodo, kad gal to niekada neprireiks. Kiti žmonės tikri fatalistai ir apie tai linkę visai negalvoti, kas bus, tas bus. Juk nuo likimo nepabėgsi.
Kariaujame kasdien ir savo mažus kariukus.
Antai viena moteris buvo pasipiktinusi dujų tiekimo įmonės atstovo elgesiu. Tas specialistas buvo pakviestas atjungti dujų įrangos, nes buto savininkė panoro atsijungti nuo centralizuotai tiekiamų dujų ir įsigyti elektrinę viryklę.
Pasak moters, dujininkas neklausė prašymo dujų vamzdį nupjauti toje vietoje, kaip pageidavo moteris, sakė, kad tai techniškai neįmanoma.
Atėjęs kitą dieną jis jau kalbėjo, kad galima tą vamzdį pjauti ten, kur šeimininkė pageidauja.
Atrodo, kad menkniekis, visgi specialistas geriau žino, ką ir kaip daryti, bet, anot moters, dujininkas elgėsi ir kalbėjo taip, kad ji pasijuto labai kalta, kad atsisako dujininkų paslaugų.
Kur elementarus mandagumas? Ar paslaugos teikėjui normalu kritikuoti, visaip išvedžioti užsakovo priimamus sprendimus?
Antras kariukas buvo mane palietęs asmeniškai. Kieme man priskirtame sandėliuke apsigyveno viena gerai Kupiškyje žinoma moteris, laisvo gyvenimo mėgėja.
Ji ne kartą sau guolį yra prasimaniusi po daugiabučių namų balkonais ir kitose neįprastose vietose.
Žinau, kad ji turėjo ne vieną būstą, bet dėl įvairių priežasčių iš ten vis būdavo iškraustoma. Gal dėl pomėgio kaupti visokį šlamštą, rastą atliekų konteineriuose. Kartą bandė įsikraustyti ir į kitą gretimą sandėliuką, bet tam kelias greitai buvo užkirstas.
Žinoma, esu kalta, kad apleidau tą patalpą. Paprasčiausiai nusibodo kabinti spynas, kurios greitai dingdavo.
Tad tame sandėliuke nieko nebelaikiau, tik nuo buto remonto likusias medžiagas ir kelias nebereikalingas spinteles, duris.
Sveiku protu pagalvojus, kas gi ten gali gyventi.
Bet netrukus atsirado gyventojo pėdsakų – virvele prilaikomos durys, kad neatsidarytų, lauke šalia durų butelyje pamerkta gėlių puokštė, gelsvas pliušinis meškiukas, atremtas į sandėliuko sieną.
Kažkokia aliuzija į prarastą gražų gyvenimą ar noras ir tokiomis ekstremaliomis gyvenimo sąlygomis savo aplinkai suteikti jaukumo.
Išties graudus vaizdas. Gaila pasidarė tos moteriškės.
Ilgai nieko nesakiau, o kai paprašiau išsikraustyti, ji atšovė, kad viską padegs. Kad neatsitiktų panašių bėdų, ir dėl pradėjusios sklisti smarvės šia įname susirūpino ir kaimynai.
Pagaliau su Savivaldybės pagalba įnamė buvo iškeldinta be didelio vargo. Jos perdvisęs turtas vos tilpo į sunkvežimiuką.
To proceso metu moteris buvo kažkur prašapusi. Pasirodė tik vakare. Radusi užkaltas sandėliuko duris kelis kartus klyktelėjo ir pradingo iš tos vietos.
Dabar mieste ją vėl sutinku su nešuliais abiejose rankose. Kažin, kur ji dabar kaupia atliekų konteineriuose sužvejotą savo turtą?
Kaip tokiam žmogui padėti, nežinia. Krizių centre ilgai nepabūtų.
Gal geriausia duoti laisvę ir leisti gyventi taip, kaip išmano?
Bet jo susidūrimas, mažesnis ar didesnis kariukas su kitaip gyvenančiais, neišvengiamas.