2024/07/12

 

ŽALIOS ŽOLĖS ATMINTIS

Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Egidijus ALEKSANDRAVIČIUS
Gintaro Lukoševičiaus nuotrauka

Egidijus ALESANDRAVIČIUS
Istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius


Mįslinga metaforos prigimtis, bet jautresnis skaitytojas kartu su autoriumi neturėtų nustebti, kai būtent ši raiškos forma pasitelkiama itin sudėtingiems ir jautriems praeities nutikimams priminti. Kitaip nebegalima.

Neiškalbėta skriauda ir moraliniai kompromisai, kurie nori nenori bus įtraukti į sovietų okupacijos išgyvenimo ir prisitaikymo kainą, mūsų, lietuvių, pernelyg ilgai buvo palikti akivaizdžių niekšybių, rusų kolaborantų ir jų palikuonių karjerų, turto ir besipuikuojančio pranašumo šešėliuose. Lygiai taip kasdienybės prislėgtume neretai pasimiršta didingi lietuvių prisikėlimo ir išsivadavimo metai, paliekant mažuosius pasakojimus kažkur toli nuo televizijų transliuojamų valstybinių iškilmių.

Tačiau sudėtingi nesenos praeities prisiminimai pro duris išvaryti dabar – it neperkalbamos šmėklos – braunasi nerimo laikų gyvenimo vidun pro laisvėn atvertus langus. Ko vertas poeto Justino Marcinkevičiaus – žmogaus ir jo kūrinių – memorializavimo klausimas, sukėlęs nevienareikšmius ratilus šiandieniame beveik išdžiūvusiame viešųjų ginčų tvenkinyje. Ir tai – trisdešimt penkeriems metams prašvilpus po aukštai pakeltų trispalvių prisikėlimo vėliavų, vilčių ir įsipareigojimų.

Blogiau už raganų šmėklas, kurias peri užmaršties inkubatorius, ima rodytis lemtingas tikėjimas, kad visų galų administratoriai iš valdiškų įstaigų kartu su savo tirpstančiomis galiomis besimėgaujančiais politikais užsiims tuo, kas vien savo prieštaringu neaiškumu traukia dėmesį: atminties arba – sakytų dar silpnesnio proto spartuoliai – istorijos politika. It koks rytietiškas rusų politinės sąmonės palikimo užkratas plečiasi tikėjimas, kad beribė valstybės valdžia mums, laisviems piliečiams, ims ir paaiškins, kaip viskas nutiko, koks pasakojimas teisingas, kieno atmintis pavyzdinė, o už kokius samprotavimus reikia imtis baudžiamojo persekiojimo. Žinoma, ant nepasiekiamos lentynos padėjus Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Prabilus apie grėsmes lietuvių atminties laisvei privalu ir sau, kaip senstelėjusiam istorikui, žerti pelenų saują ant galvos. Praeitis nepriklauso istorikams pagal kokią nors amato išgalvotą nuosavybės teisę. Ant istorijos mokslo sprando guli milžiniška atsakomybė, bet tai nesuteikia teisės reikalauti, kad žmonės prisimintų viską, kas jiems skaudaus arba didingo nutiko, pagal įgudusių tyrinėtojų supratimą ir skonį.

Laisvės erdvė palieka vienintelį – įrodinėjimo, įtikinėjimo, moralizavimo, gundymo – kiemą, kuriame visiems susirinkus reikia ginčytis, klausytis priešgynių, rinktis tinkamus žodžius ir kaupti įrodymus. Kitaip nepasakysiu: lietuvių kadaise dainavusios revoliucijos Sąjūdžio praeitis nusipelno žalios žolės atminties. Be mūsų pačių jos niekas nepalaistys.


Prieš keletą metų europietiškai atkurtame Zyplių dvare įsikūrusiame Zanavykų krašto muziejuje vyko mokslinė-kraštotyrinė konferencija, į kurią tarp kitų buvau pakviestas ir aš. Taip sutapo, kad artėjant Lietuvos Sąjūdžio sukaktuvėms senųjų veteranų ir istorikų aplinkoje tuo pat metu tankėjo pokalbiai apie būtinybę Atgimimo atminties labui imti kurti savotišką Sąjūdžio archyvų Sąjūdį, t. y. visaip kaip skatinti senuosius laisvės judėjimo dalyvius kaupti, saugoti, skleisti, tyrinėti, garsinti tą iš tiesų didingą praeitį menančius popierius ir daiktus.

Tad po naują ir prabangią Zyplių ekspoziciją dairydamasis nesunkiai pastebėjau, kad senosios istorijos eksponatai tradiciškai užima garbingą vietą, o į gyvųjų kraštiečių atmintį kreipiančių nuotraukų stendai liudija daugiausia apie kolchozų laikus ir talkas. Ir čia pat liūdniausias įspūdis: dainuojančios revoliucijos atspindžių ekspozicijoje kaip ir nėra. Skeptiškas istorikas nelabai tiki atsitiktinumais. Jei kas viešumoje nutiko, tai su lietuvių sąmone arba bent pasąmone tai bus kaip nors susiję.

Klausiu vienos iš darbuotojų, greičiausiai prisidėjusių prie ekspozicijos turinio sukūrimo, kaip čia yra. Negi iš tiesų ta trisdešimt penkerių metų praeitis neturi memorialinės reikšmės. Negi sovietinių kolchozų realijos, nuotraukos prie kombainų ir sunkvežimių yra šio krašto tapatybės dalis, o štai visų laisvės Sąjūdis neturi tokios reikšmės. Ir dar konservatoriams laikant Šakių savivaldos vairą savo rankose.

Nesigilinsiu į psichologines šio trumpučio pokalbio aplinkybes, bet nuostabos akyse tikrai netrūko. „Žinoma, Sąjūdžio istorija mums svarbi. Mes kaupiame archyvinę medžiagą…“ – buvau patikintas muziejininkės.

Toliau nebeplėtojome konferencijos pertraukėlės pokalbio. Neturiu supratimo, ar šie sakiniai ir žodžiai turėjo kokias nors pasekmes. Tik pats likau su mintimis, kad tarp žodžių ir padarytų darbų neretai driekiasi didelis ir tuščias griovys.

Akysna bakstelėjo faktas kaip blynas. Dvasinio ir tautinio lietuvių pakilimo pėdsakai mažosiose gimtinėse tarsi netapo tikro pasididžiavimo, savigarbos ir pasitikėjimo savimi pagrindu. Peršama atminties forma, tarsi viskas vyko tik Gedimino kalno papėdėje, o kuo toliau nuo Centro, tuo mažiau reikšmės paliekama vietiniams, pamirštiesiems, mažiems ir patiems susimažinusiems.


Per kelerius metus kalbėta su daugeliu Sąjūdžio veteranų įvairiose Lietuvos vietose. Aišku nėra taip, kad viskas ir visur vienodai šiuose atminties baruose būtų apleista. Kraštotyros muziejuose ir muziejėliuose, bibliotekose ir net mokyklų kabinetuose kaupiasi tie didingos Lietuvos praeities dokumentai. Pastebėtina, kad labai daug dalykų priklauso nuo pačių lokalinės istorijos darbininkų. Jei aktyvūs buvę sąjūdininkai tose įstaigose dirba, tai ir fondai solidūs, ir ekspozicijose kraštiečių žygius Atgimimo gretose primena nuotraukos ir daiktai.

Valdžia iš Centro visokius ženklus ir nurodymus taip pat skelbia. Turime iš sovietų laikų paveldėtą valstybės archyvų sistemą. Neabejotinai išsaugos visus dokumentus Vilniuje. Imkite, rinkite, vežkite ir tęskite valstybinio archyvų fondo kaupimo darbą.

Rašau apie tai ironiškai, nes jau pasimiršo, kas ir kodėl buvo sukurta sovietų archyvų sistemoje. Visi atminties dokumentai turėjo priklausyti valdžiai ir Centrui. Suvalstybinto žmogaus atmintis buvo palikta valstybei ir jos kontoroms. Ir anuomet ant aukščiausios Sąjūdžio bangos keteros tai buvo intuityviai nepakenčiamas dalykas. Buvo gerai suprasta, kad tik taip sovietų tikėtasi kontroliuoti visus, visur ir visada.

Po Kovo 11-osios būta energijos ir siekių vaduotis iš institucinio narvo, bet, ko gero, šios energijos užteko tik krašto apsaugos, slaptųjų tarnybų ir užsienio reikalų ministerijoms sukurti arba pakeisti. Verkiant reikia rimtų istorijos tyrimų, kad panašias prielaidas patikrintume. Tačiau kol jų nėra, sunku atsispirti liūdniems įtarimams: desovietizacijai stringant gilesnė lietuvių bendro gyvenimo sankloda ne tik išliko, bet – naujai, europietiškai restauruota – pasidarė lyg iš Dievo ir gamtos. Natūrali, nepakeistina, neatsisakytina.

Štai nuo šių didingus Sąjūdžio laikus menančio naivaus idealizmo laiptų norisi žvelgti į žaliuojančios žolės atmintį. Reikia stengtis, kad anų laikų veiklos pėdsakai ir dokumentai liktų ten, kur plėtojosi patys įvykiai. Keičiant vienas metaforas kitomis pasakytina, kad siekiant susigrąžinti ketvirtą dešimtį amžiaus įpusėjančią vilčių ir tikėjimo praeitį reikia budinti kažką panašaus į Sąjūdžio atminties archyvų Sąjūdį. Jei būtume tikrai toli nuėję į senųjų demokratijų Vakarus neabejodami sakytume, jog reikia spiesti atmenančius, dokumentus saugančius žmones ir jų sambūrius į bendrą medžiagos kaupimo, saugojimo, tyrimo, sisteminimo, įmuziejinimo talką.

Senųjų demokratijų vakariečiai net neabejotų, kad visų lygių valdžia, skirstanti mokesčių mokėtojų pinigus, džiaugtųsi dėl tokio ryžto ir remtų kiekvieną – asmeninę, pilietinę ar net ir valdišką – pastangą. Sąjūdžio atminties archyvo Sąjūdis neabejotinai patikrintų, ar toli pavyko pabėgti nuo tų sovietinių metų centralizuotos biurokratijos papročių, kurie daugiau pasibjaurėjimo ir paniekos nenusipelnė. Bet ne liūdnai diagnozei skirtas toks sumanymas. Geroji viltis yra sietina su tuo, kad visur, iki tolimiausio nuo Baltarusijos sienos Lietuvos pakraščio, Sąjūdžio atmintis padėtų žmogui vaduotis iš antros ar antraeilės Lietuvos sindromo, padėtų pajusti tą ateičiai būtiną lygiavertiškumo, savigarbos ir laisvės kvapą. Ir saugoti tai it savo vidinės akies vyzdį.

Būtų puiku, kad tokią sąjūdinio idealizmo talką Centro valdžia remtų, nebarstydama biurokratijos dusto ant laisvanoriškai pasišventusiųjų galvų, o telktų profesionalios paramos tai talkai būdų paiešką. Kai kas jau dabar aišku: reikia ne dokumentų originalus sušluoti į Centrą, bet į skaitmeninius debesis perkelti pirmiausia vienokius ar kitokius sąrašus, inventorius ar katalogus, o tada imtis skaitmeninimo darbų. Juk technologijos ir algoritmais grįsta valdysena nebūtinai turi būti tik rytietiškos valdysenos stiprinimo priemonė. Tad viskas yra mūsų laisvės erdvėje ir tik nuo pačių mūsų pastangų priklausys atminties ateitis.

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video