ŠVIETIMO BENDRUOMENEI KOJĄ KIŠA VIENYBĖS STOKA

Užimtumo tarnybos puslapyje – laisvų darbo vietų pasiūlymai Kupiškio rajone.

Štai ieškomas ūkio darbininkas-malūnininkas. Preliminarus mėnesinis darbo užmokestis – 1300 Eur. Išsilavinimas – vidurinis/pagrindinis.

Plataus profilio statybininkas. Siūlomas atlygis per mėnesį – 1000 Eur, priedai.

Ūkvedys. Užmokestis – 1350 Eur.

Lavinamųjų klasių auklėtojas. Išsilavinimas – aukštasis. Atlygis – 1200 Eur.

Palygini. Nepaneigsi – sunki tiek statybininko, tiek darbininko duona. O mokytojo? Inteligento, krimtusio nelengvus mokslus. Nori nenori – lygini. Ir supranti, kad šis darbas nėra deramai įvertinamas.

Tik ką nuvilnijo Tarptautinės mokytojų dienos minėjimo šventė. Susirinko rajono pedagogai. Pasipuošę, stebint iš šono – geros nuotaikos, o kas jų mintyse, žino tik patys. Kai visoje šalyje – streiko nuotaikos, pas mus – šventinės. Vėl tradiciškai – gražios kalbos (šįsyk, aišku, gerokai gausesnės, nes politikos šou rajone dar nepasiekė finišo tiesiosios), sveikinimų ir linkėjimų jūra, padėkos ir gėlės.

O dalis respublikos pedagogų šią šventę pasitiko kitaip. Streikuodami. Keliaudami pėsčiomis į Vilnių.

Vienos mokytojos iš Utenos mintys apie tai, kodėl streikuoja: „Streikuoju, nes nebijau prarasti kėdės. Nes daugybę kartų kiekvienas iš mūsų girdėjo repliką, kad už nugaros laukia eilės norinčių dirbti. Jų nebėra! Streikuoju, nes noriu būti mokytoja, o ne paslaugos teikėja, kur klientas visada teisus. Noriu turėti ne tik pareigas, bet ir teises. Streikuoju, nes švietimo sistema yra dugne, nors skiriama tiek milijonų. Kur jie nusėda? Streikuoju, kad visi mokiniai galėtų grįžti į klases ir turėtų laimingus mokytojus, o ne vergus!“.

Rajono pedagogai nestreikavo. Kodėl? Atsidavimas darbui, klusnumas, neišmatuojama ištikimybė savo profesijai? Gerai nėra, bet nėra ir taip blogai? Iš mokytojų girdėti, kad jaučiasi pavargę. Prastos darbo sąlygos – perpildytos klasės, nevaldomi vaikai. Atsakomybės daug, o atlyginimas į rankas – nesiekiantis 1000 Eur.

Mokytojo dienos išvakarėse teko bendrauti su viena rajono mokytoja.

Anot jos, pasitinkant profesinę šventę, jausmas – labai dviprasmiškas. Matant, kaip kolegos iš visos Lietuvos streikuoja, eina pėsčiomis iš visos Lietuvos Vyriausybės link, tai eina per širdį. „Nors persiplėšk. Vieni streikuoja, o tu tarsi negali prisidėti. Labai skaudu, jautiesi tarsi kalta, kita vertus, supranti, kad nieko negali padaryti. Tarp mūsų, mokytojų, nėra to vieningumo, gal ne tarp pačių mokytojų, bet tarp profsąjungų. Kiek tų mokytojų belikę, bet mes negalime susiburti į vieną profsąjungą, jų yra penkios ir kiekviena laikosi savo politikos. Tokiu atveju atsiduriame tarsi skirtingose barikadų pusėse“, – mintis dėstė pašnekovė.

Anot jos, be jokios abejonės, ši profesinė šventė buvo kitokia. Savotiškas pasimetimas. Ir apmaudas, klausantis gražių linkėjimų ir kalbų. Deja, tie žodžiai ir lieka gražiais žodžiais, o ne realiais darbais keliant mokytojo profesijos prestižą.

Bet šventės šventėmis, jos ateina ir praeina. O kasdienis darbas tęsiasi. Tik ne visur. Tose mokyklose, kur mokytojai aktyviai stojo ginti savo teisių, pamokos nevyksta, ugdymo procesas sutrikdytas, tad visame šiame nesusikalbėjimo fone kenčia tie, dėl kurių ir dirba mokytojai – mokiniai. Nebe tie laikai, kai išgirdę, kad pamokų nebus, mokiniai iš laimės trindavo rankomis. Dabar jie susirūpinę dėl praleistų temų, neįgytų žinių.

Ką pasieks, ar pasieks vienintelė streikuojanti mokytojų profsąjunga, kalbėti dar anksti. Visgi mokytojams reiktų pagalvoti, ar jiems reikia tiek profsąjungų, nes panašu, kad tai yra tam tikra problema ir geriau atstovauti savo interesams nepadeda. Sutelktumo šiuo atveju labai trūksta.