2024/07/15

 

KOMUNISTINIO REŽIMO PRIEŠAS NUO MAŽUMĖS

Audris Biveinis prie savo namo Paketuriuose. Autorės nuotrauka

Tarp aktyvių rajono Sąjūdžio narių buvo ir paketurietis Audris Biveinis. Su juo pasikalbėjome apie praėjusius laikus, kas formavo pasaulėžiūrą, gyvenimo kryptį, kodėl įsijungė į Sąjūdžio veiklą, kas liūdina ir džiugina šiais laikais.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Abejingas negalėjo būti

Audris nuo paauglystės buvo įsikalęs į galvą susigalvotą tezę, kad jei dvidešimtame amžiuje pasaulis neatsikratys komunistinės sistemos, tai ji atsikratys pačia žmonija. Iš pirmo žvilgsnio turbūt daugeliui atrodanti nerimta jaunuolio nuostata atsirado ne visai be pagrindo.

Prisiminė, kai 1962-ųjų Kubos krizės metu, būdamas 14 metų paauglys, vieną vakarą, apimtas gilios panikos, savo namiškiams pasakė, kad jei per ateinančią parą nieko mums neatsitiks, galėsime sakyti, kad labai pasisekė. Pasirodo, kad pasisekė vien todėl, kad Okinavoje buvusioje Jungtinių Amerikos Valstijų karinėje bazėje su 37-iomis branduolinėmis raketomis budintis karininkas, gavęs šifruotę „Pasiruošti paleisti raketas“, klaidingai suprato ir rengėsi jas paleisti. Laimei, toje pačioje patalpoje buvę kiti du karininkai, tik išsitraukę ginklus, jį nuvarė nuo raketų paleidimo pulto. Tokių incidentų anuomet būta ne vieno.

„Nežinau, kaip paaiškinti, bet pasirodo, kad Šaltojo karo metais tam tikrai daliai žmonių, nepriklausomai nuo tautybės ir gyvenamos valstybės, keletą kartų buvo kilęs panikos priepuolis, kai nežinai, kur dėtis. Įdomu, kad pirmą kartą ir man, ir kitiems tas dalykas pasireiškė būtent Kubos krizės metu, o pasibaigus Šaltajam karui – kaip ranka nuėmė.

Argi galima nepritarti a. a. Michailui Gorbačiovui, kai jis žurnalistams atvirai pasakė, kad nesigaili dėl perestroikos (pertvarkos) ir jos metu iširusios Sovietų Sąjungos, kadangi žmonija buvo atsidūrusi tarp būties ir nebūties.

Tada dar galutinai nesupratau perestroikos esmės. Atrodė, kad Sovietinės imperijos dezintegracija būtina ir pakankama sąlyga išsilaisvinusioms tautoms ir galų gale kada nors pačiai gamtinių turtų pertekusiai Rusijai tapti normaliomis, demokratiškomis ir pseudokomunistinių iliuzijų atsikračiusiomis valstybėmis, nė vienai nesiekiant pasaulinio viešpatavimo ar naujos imperijos kūrimo. Realybė vėliau pasirodė ne visai tokia“, – kalbėjo Audris.

Tada jis suvokė, kad būtų šventvagystė būti pasyviu stebėtoju, iškilus šansui žmonijai atsitolinti nuo katastrofos slenksčio ir netgi pasiekti Lietuvos Nepriklausomybę.

Vaikystės ir jaunystės aplinka ir pavyzdžiai

Audrio gimtinė Karaliūnų kaimas. Tėvai kilę iš vargingų šeimų, bet nebuvo kairiųjų pažiūrų, buvo Lietuvos patriotai. Tėvai domėjosi geografija ir pasauline politika, tėvas mintinai žinojo daugelio valstybių gyventojų skaičių. Naujųjų metų vakarą pasiimdavo specialų sąsiuvinį, ten užrašydavo savo ateinančių metų politinių įvykių prognozes. Sudomino ir sūnų. Audris netrukus galėjo išvardyti beveik visas pasaulio šalis, jų gyventojų skaičių ir sostines.

Pradėjo domėtis ir pasaulio lyderiais, jų veikla, sovietinės propagandos neiškraipyta istorija. Su tėvu namuose, vėliau studentaudamas ir netgi tarnaudamas sovietinėje armijoje, pagal galimybes klausydavosi „Amerikos balso“ ir ypatingai trukdomų radijo laidų rusų kalba „Svoboda“ (laisvė) transliacijų.

Audrio mama, kupiškėnams gerai žinoma šviesaus atminimo tautodailininkė Aldona Biveinienė, pasakodavo, kad Noriūnuose jos mokytojas Kazys Jurgevičius per pamokas apie carinės Rusijos laikus sakydavo, kad rusai lietuvius išmokė vogti, keiktis ir gerti. Pasak Audrio, šis mokytojas sušaudytas 1941 metais prie Panevėžio cukraus fabriko su kitais komunistams neįtikusiais žmonėmis.
Mamos pusbrolis ir pusseserė žuvo partizanų bunkeryje Šimonių girioje.

Visa tai plėtė jo akiratį ir taip pat formavo pasaulėžiūrą.

Audris prisiminė, kai buvo pradinukas, mama sakydavo, kad komunistai kaip kiaulės, norėtų suknisti visą pasaulį ir nuo to tik vienas vaistas – „šiūpelis per snukį“.

„Mane buvo apnikusios ne visai vaikiškos mintys. Galvojau, tegul mane sušaudo prie Kremliaus sienos, kad tik žlugtų sovietinė sistema. Tokios buvo mano nuostatos“, – sakė Audris.

Jis baigė Viešintų vidurinę mokyklą, nes tėvai į šį miestelį buvo persikraustę gyventi iš Karaliūnų. Studijavo tuometinėje Žemės ūkio akademijoje elektrifikaciją. Kai Kaune, Muzikinio teatro sodelyje, susidegino Romas Kalanta, jis buvo penktakursis. Su kitais studentais Kalantos susideginimo vietoje degino žvakes, dėjo gėles.

„Jaunimą išvaikė Minsko milicijos mokyklos kursantai. Gavau bananu per galvą, todėl prisimenu, kad likusią dienos dalį gerokai pykino. Tie įvykiai parodė, kad toli gražu ne visi yra lojalūs tuometinei valdžiai.

Gyvenimo pavyzdys man buvo ir moralinės tėvų nuostatos. Jie nesikeikė, nemelavo. Tėvas ilgai ir į kolūkį nestojo. Sakydavo: „Aš vagimi nebūsiu.“ Kai įstojo, nepamenu, kad bent šapelį iš kolūkio būtų paėmęs. Atsimenu tik, kaip jis barė mamą, kokį pavyzdį rodanti vaikams, kai pakratams pasiėmė glėbelį šiaudų iš stirtos prie namų, norėdama švaresnėje aplinkoje tvarte karvę pamelžti. Savo šiaudų pakratams neturėjome“, – pasakojo Audris.

Iš tėvų jis negirdėjo žodžio „tarybinis“. Kas tą žodį anuometinės valdžios kontekste mini, negalvoja, ką kalba. Bet kokia taryba, pasak Audrio, yra renkamas organas. Tuomet ar buvo laisvi rinkimai? Ne. Tuo įsitikino ne kartą, kai tais laikais buvo rinkimų komisijos pirmininkas.

Kitokia realybė

Po studijų, kai pradėjo dirbti tuometinio „Ateities“ kolūkio vyr. energetiku, Audris susidūrė su korupcija ir kitomis sovietinės sistemos grimasomis, buvo priverstas stoti į Komunistų partiją. Šis gyvenimo laikotarpis jam iš vidaus atskleidė daugelį anuometinės valdžios ydų.

„Inspektoriai vieną kartą per metus surašydavo patikrinimo aktą. Rasdavo prie ko prikibti. Pavyzdžiui, kad lemputės plikos, nėra šviestuvų, kad laidai kabo. Tuomet stigo įvairių dalykų. Kad galėtum viską sutvarkyti, kaip nurodė inspektorius, reikėdavo vežti kyšį tiems, kurie skirsto reikalingus dalykus.

Nuo pat paauglystės turėjau troškimą daryti tai, ko niekas nepadaro arba nenori daryti. Kad įgyvendinčiau savo idėjas, reikėjo gauti daug tais laikais buvusių deficitinių dalykų, kurie gaunami tik patepus grynaisiais. Savo iniciatyva ir jėgomis teko sukonstruoti tuomet pigiomis suskystintomis dujomis kūrenamą garo katilą fermoje, pirmą ir vienintelę Lietuvoje dujomis kūrenamą lenkišką grūdų džiovyklą.

Negirdėjau, kad kas nors daugiau būtų įsirengęs mazutu šildomą kolūkinį technikos centrą, kad beveik visiems, netgi nutolusiuose vienkiemiuose gyvenantiems žmonėms, būtų įrengtos požeminės telefono linijos. Kad šie planai būtų įgyvendinti, kolūkio pirmininkas pasinaudojo netgi savo ryšiais Maskvoje. Techninė ir finansinė dalis teko man.

Būdavo ir visokių darbų prirašymų. Tekdavo, kaip įprasta, klastoti ataskaitas, kad jos gražiau atrodytų. Kai kas ir dabar be to gyventi negali, bet man bjauru, kai turi pats žemintis ir kitą žeminti. Buvo nelengva. Ką darysi. Dažnai ir iš savo algos nupirkdavau tai, ko reikėjo kolūkio elektros ūkiui. Turėdavau sąsiuvinį, viską užsirašydavau. Vėliau žiūrėdavai, gal ką bus galima parduoti, nurašyti. Bet dažniausiai būdavo ne savo kišenės naudai. Taip ir neįpratau manipuliuoti, suktis, kad turėčiau sau naudos“, – prisiminė praeitį pašnekovas.

Audris Biveinis yra išanalizavęs savižudybių ir nelaimingų atsitikimų Paketurių rinkimų apylinkės teritorijoje statistiką 1970–1990 metais ir 1990–2010 metais. Statistika ne sovietinių metų naudai. Savižudybių santykis 16:1, žuvusių eismo įvykiuose 5:1, mirusių nuo nekondicinio alkoholio, nespėjusių patekti į gydymo įstaigą 5:0, nužudytų 2:0.

Atvirai

Kodėl Audris į Komunistų partiją įstojo gal likus trejiems metams iki šios partijos gyvavimo šalyje pabaigos? Į šį klausimą jis atsakė neslėpdamas – dėl principingumo stokos ir baimės.

Buvo labai atsidavęs savo specialybei. Niekuo kitu daugiau nenorėjo dirbti. Pasak Audrio, dirbant vyr. energetiku, ypač žemės ūkyje, teko nuolat rizikuoti. Jo darbo praktikoje pasitaikė atvejų, kai tik per laimingą atsitiktinumą išvengta darbuotojų žūties nuo elektros. Juk visko nesužiūrėsi, ypač kai esi iki kaklo užsiėmęs pagal pareigas nepriklausančiais darbais. Bloguoju atveju baudžiamoji atsakomybė būtų garantuota, o dar pastangos įsigyti grynųjų dovanoms.

Visa tai paskatino užpildyti stojimo į partiją anketą. Tuomet partijos rajono komiteto instruktorius jam pareiškęs, kad sekretorius Stasys Tamošiūnas liepęs jį priimti į partiją, ir svarbiausia paguodęs, kad partijos narius į kalėjimą sodina tik esant rimtam tyčiniam nusikaltimui.

„Atvirai kalbant, dėl šio savo žingsnio nelabai ir gailiuosi, kadangi sekretoriaus S. Tamošiūno dėka tapęs vienu iš neetatinių rajono partijos komiteto narių, kai ką sužinojau, ko šiaip nebūčiau žinojęs. Netgi teko dalyvauti kaip delegatui garsiajame beveik savaitę vykusiame 20-ame partijos suvažiavime“, – teigė A. Biveinis.

Sovietiniai rinkimai

Audris plačiau papasakojo ir apie sovietinių metų rinkimų sistemą.

„Rinkimai vykdavo nuo 6 valandos iki 22 valandos. Maždaug nuo 10 valandos ryto prasidėdavo balius, kur liedavosi alkoholis. Niekas nekeldavo triukšmo, jei su kvapeliu komisijos nariai rajono valdžiai atveždavo suskaičiuotus biuletenius. Svarbu būdavo, kad komisijos pirmininkas ir sekretorius galutinai nepasigertų. Profsąjunga rinkimų komisijos nariams skirdavo pinigines pašalpas, kurios būdavo panaudojamos baliaus išlaidoms.

Rinkėjai nepildydavo biuletenių, gavę tuoj pat sumesdavo juos į urną. Rinkėjų sąraše nereikėjo pasirašyti, rinkimų komisijos nariai parašydavo kryželį, kad žmogus ar jo išvardyti artimieji, kaimynai atėjo balsuoti. Faktiškai ateidavo apie 60–70 procentų. Kai kuriems komisijos narys nuveždavo kilnojamą balsavimo urną į namus. Jei 22 val. likdavo nebalsavusių, rinkėjų sąraše pažymėdavome kaip balsavusius, o biuletenius įmesdavome patys. Biuletenyje žymėti nieko ir nereikėjo, nes paprastai balsuoti reikėdavo už Komunistų partijos numatytą vienintelį kandidatą. Slaptas balsavimas buvo tik formaliai. Žmonės neidavo į kabiną su biuleteniais, kadangi iš principo nebuvo ką ten veikti“, – pasakojo Audris.

Pasak jo, prieš rinkimus instruktoriai patardavo balsavimo kabinoje padėti pieštuką, kad būtų galima ištrinti, jei kažkas kažką prirašytų. Instruktoriai iš rinkimų apylinkės paimdavo po du biuletenius, kad skaičiuojant įmestus į urną būtų ne 100 proc., bet 99,7 proc. atėjusių balsuoti žmonių.

„Kai buvau studentas, kartu su vienu bendraminčiu įsimaišėme į žmonių minią ir išsinešėme biuletenius kišenėse. Tokia buvo mūsų protesto forma.

Gal ir buvo dėl to keblumų tos rinkimų komisijos nariams, o gal jie kažkaip išsisuko, nes komisija paprastai turėdavo biuletenių perviršį“, – teigė Audris.

Anot jo, prieš mėnesį rinkimų komisijų pirmininkai turėjo valdžiai pateikti agitatorių sąrašą, kurie eis ir agituos žmones balsuoti. Tai buvęs grynas formalumas. Niekas pakiemiais nevaikščiojo ta intencija.

Svarbu, kad nepasakytum viešai, kad neisi į rinkimus, nes nemoki išsirinkti iš vieno. Tada atsilieptų blogai ne tik pačiam, bet ir jo palikuonims iki trečios kartos imtinai.

„Ar gali žavėtis tokia sistema, kai dėl menkiausio nieko galėjai patekti į KGB. Akivaizdu, kad laisvų rinkimų sovietiniais metais neturėjome. Jei nomenklatūrinės medžioklės metu susipykdavo rajono vykdomojo komiteto pirmininkas su partijos pirmuoju sekretoriumi, pirmadienį pasibaigdavo tarybų valdžia. Taip juokaudavo anuomet šių įvykių liudininkai. Taigi ir jokių tarybinių laikų nebuvo. Dabar tinka vadinti tarybų valdžia, nes turime laisvus rinkimus į tarybas“, – dėstė savo nuomonę pašnekovas.

Jis pridūrė, kad teko susidurti ir su KGB agentais, kurie nesimokydami galėjo baigti studijas. Tokie pavyzdžiai labai atstumiantys.

Audris Biveinis.
Autorės nuotrauka

Apie Sąjūdį ir Šventąjį Raštą

Atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, Sąjūdžio reikšmė buvo milžiniška.

Audris neabejoja, kad Sąjūdis atliko savo darbą nepaisant visokių sąmokslo teorijų. Sakoma, kad Sąjūdis, kaip ir kitų buvusių sovietinių respublikų Liaudies frontai, galėjo būti ir KGB panaudoti kaip kumštis suduoti partokratijai. Žinomas dalykas buvo prasidėjusi povandeninė kova tarp KGB ir partokratijos, kai anot kagėbistų, girtam Leonidui Brežnevui pakišo ir šis pasirašė įsaką, draudžiantį partietį patraukti baudžiamojon atsakomybėn be partijos komiteto sutikimo.

„Esmė tokia – nepasakoma tiesa ir tuomet pasekmės būna nekokios. Visa Gorbačiovo perestroikos esmė, kad KGB atleido vadžias, o partokratija netekusi kagėbistinio stogo, sujudus aktyvesnei tautų daliai, neteko nei politinės, nei ekonominės valdžios.

Galiu pateikti ir konkretų pavyzdį, kad tai buvo tiesa. Pažinojau vieną kolūkio pirmininką, kuris buvo apdovanotas Lenino ordinu, lyg turėjo KGB kapitono laipsnį. Buvo atsidavęs sistemai. Neprastai ir kolūkyje tvarkėsi. Bet juoda katė perbėgo tarp jo ir pirmojo partijos sekretoriaus S. Tamošiūno. Šis užsiundė liaudies kontrolę, prokurorus, kad šį žmogų sužlugdytų. Jam nepadėjo ir vadinamieji draugai Vilniuje. Tas kolūkio pirmininkas man pats pasisakė, kad šiuo atveju reikės pasiduoti.

Tada, 1982 metais, to pokalbio metu esu išsakęs pranašišką mintį, kad jei KGB atleistų vadžias, partokratijos tik plunksnos sudulkėtų. Taptų ji nebeapsaugota nuo ja nesužavėtos tautos. Galima sakyti, kad mano mintys buvo pranašiškos.

Bet anuomet, Brežnevo laikais, jei kas būtų taip man pasakęs, kad KGB imsis tokios rizikingos jiems patiems avantiūros, būčiau nepatikėjęs. Tuomet apie perestroikas nebuvo jokios kalbos“, – pasakojo pašnekovas.

Kolūkyje kurti Sąjūdžio grupę Audriui kilo po pirmo rajono Sąjūdžio mitingo prie Pyragių ežero. Kai atsirado ta grupė, jis buvo įtrauktas ir į rajono Sąjūdžio tarybą. Pašnekovas prisiminė, kad tėvas sakydavo: „Tiek esi vertas, kiek naudingas visuomenei.“

„Aš esu individualistas. Mano charakteristikoje iš mokyklinių laikų parašyta, kad nemėgsta visuomeninio darbo, bet kai reikia, veikia veiksmingai. Taigi teko įsijungus į Sąjūdį ir parašus rinkti, kad Molotovo ir Ribentropo paktas būtų pripažintas neteisėtu dokumentu, kad sovietinė kariuomenė iš Lietuvos būtų išvesta. Dalyvauta visokiose to meto akcijose“, – sakė jis.
Audris prisipažįsta neturėjęs didelių iliuzijų, kad pasikeitus santvarkai visi bent materialine prasme labai gerai gyvens.

Jis negali sakyti, kad anais laikais pats blogai gyveno. Tebėra įsikūręs sovietiniais metais statytame name. Kritus rublio vertei, palyginti nesunkiai grąžino namui skirtą lengvatinę paskolą. Visko užteko. Tik kiek, žmogau, gali niurkdytis melo, alkoholizmo ir korupcijos liūne!

„1979 metais kolūkio pirmininko dėka už pasiaukojamą darbą pavyko pakeliauti kruiziniu laivu po Viduržemio jūros kapitalistines šalis. Mane labiausiai sudomino ir patiko ne gausybė nematytų prekių, bet tai, kaip atrodo laisvi žmonės. Todėl ir dabar esu sužavėtas laisvoje Lietuvoje augančiu jaunimu, dvasiškai panašėjančiu į tuos, ten matytus, o ne į tokius, kurie pagal sovietinę propagandą turėjo būti žmogus žmogui – vilkas“, – kalbėjo Audris.

Jis tvirtino, kad gyvenimo kryptį žmogui gali nurodyti Šventasis Raštas, jeigu jo išmintį imsi į galvą. Taip stengiasi ir daryti. Šventasis Raštas guli spintelės stalčiuke miegamajame. Daug kartų studijuotas, bet įsigilinęs, kažką vėl gali rasti naujo ir naudingo.

Audriui ir ypač jo žmonai Vladai dabar svarbiausia, kad sėkmingai gyvenimas klostytųsi jų vaikams ir anūkams.

Sūnus Gintautas dirba ESO budinčiuoju elektriku. Dukra Erna studijavo biochemiją, apsigynė daktaro disertaciją iš tos srities, dirba biotechnologijų laboratorijoje Vilniuje. Biveiniai turi penkis anūkus. Mažiausi dukros dvyniai. Kai jie atvažiuoja, seneliams yra ką veikti.

Dalintis
Vėliausi komentarai
  • Ar nama pasistatei kolukiniais laikais ar dabar??????? Laukiu atsakymo.

    • Dar kartą perskaityk tekstą.

  • Jei jau būsi komunistų valdžios priešas, nuo mažumės, vargu ar kas priverstų stoti į komunistų partiją, tapti partijos komiteto nariu, XX suvažiavimo (!!!) dalyviu, be KGB suderinimo 1979 metais važinėtis po kapitalistines šalis? Ar ne panaši publika (komunistai-sąjūdiečiai) iš tautos, pasisavino valdžią Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę?

    • Negalėčiau prisiekti,kad mes sąjūdiečiai , tame tarpe ir rajono Sąjūdžio vadovas,būdami RK nariais ,neprisdėjome prie šios struktūros išardymo ir iš vidaus.
      Įsivaizduoju,kiek turėjo paplušėti kolūkio pirmininkas ,nors ir turėdamas KGB karininko laipsnį ,kad man su grupe, sudaryta pagrinde iš Lietuvos kolūkių vadovų,
      išrūpinti kelionę pas kapitalistus.Kiek žinau, be suderinimo su KGB ,niekas negalėjo išvykti net į tas vadinamas ,, soclagerio“ šalis.
      Galiu išduoti pslaptį,kad po Nepriklausomybės paskelbimo,vienokia ar kitokia valdžia kol kas nepasisavinama,bet išrenkama. A.Brazausko komandoje ne taip jau daug ir buvo tų sąjūdiečių..

  • Nemaža dalis žmonelių, „sąjūdiečiais“ patapo, po to,kai jau viskas buvo aišku.

  • Dar vienas komunistad Lietuvos patriotS. Reikėjo būti geru komunistu, kad po suvažiavimus važinėtum.. Rajone buvo daug energetikų, bet komusistais buvo toli gražu ne visi.

  • Ačiū už išpažintį,galima sakyti buvote švarus komunistas,deja tokių kaip jus suskaičiuoti būtų perdaug rankos pirštų

    • Dėkoju už mano nuomone netgi per daug gerą vertinimą.
      Kaip teko išgirsti per kitus,kad buvusi vietos partsekretorė mane vadino vieninteliu komunistu patorganizacijoje,Prisimenu kad kai tarnavau metus sov..armijoje, tarnybos draugai sakydavo ,jog nežiūrint to ,kad jis antisovietikas ,bet jei dauguma būtų tokių-gyventume komunizme.Panašių vertinimų apie save esu girdėjęs ir daugiau.Visa bėda,kad sovietinėje sistemoje būti ,, švariu komunistu“ , ypač siekiant savo technines idėjas netgi pasiaukojančiai įgyvendinti visų gerovei, praktiškai bent jau mano atvejais, buvo neįmanoma.Nebent nevykdytų darbų prirašinėjimus ir kyšius laikytume norma.

Rekomenduojami video