PIRMĄ MITINGĄ IR KITUS ĮVYKIUS PRISIMINUS

LIETUVOS PERSITVARKYMO SĄJŪDŽIO KRONIKA

1989 metų birželio 14 dieną surengtas pirmas Gedulo ir vilties dienos paminėjimo mitingas, paminklinės lentos pašventinimas Kupiškio geležinkelio stotyje, stogastulpio prie Kupiškio bažnyčios pašventinimas, šv. Mišios, eisena į senąsias Kupiškio kapines, restauruoto paminklo Lietuvos savanoriams atidengimas ir pašventinimas.

1989 metų liepos–rugpjūčio mėnesiais rinkti parašai dėl Molotovo–Ribentropo slaptųjų protokolų paskelbimo neturinčiais juridinės galios nuo pat jų pasirašymo datos ir dėl TSRS kariuomenės išvedimo iš Baltijos valstybių.

Kupiškio rajone surinkti devyni tūkstančiai parašų.

Parengta pagal Linos Matiukaitės inf.

Apie šiuos atmintinus 1989 metų birželio 14 dienos įvykius pasikalbėjome su buvusia sąjūdiete, Kupiškio kultūros centro režisiere Vilija Morkūnaite. Anuomet ji prisidėjo organizuojant pirmą Gedulo ir vilties dienos paminėjimo mitingą prie Kupiškio geležinkelio stoties. Pašnekovė prisiminė ir kitus svarbius to meto įvykius. Apie juos papasakojo ir kiti kupiškėnai.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Plojo atsistoję

Sunku tiksliai papasakoti, kas vyko daugiau nei prieš trisdešimt metų. Pasak Vilijos, atmintyje išlikusios tik kai kurios tų įvykių detalės.

„Aš nebuvau pagrindinė Gedulo ir vilties dienos paminėjimo organizatorė. Viską sprendėme kolektyviai su rajono Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais. Buvome pasidaliję darbus, kas ir už ką bus atsakingas.

Prisimenu vieną ryškų epizodą iš tremtinių susirinkimo Kupiškio bibliotekos salėje. Kur ir kada šie žmonės rinksis, informavo bibliotekininkė Danutė Baronienė. Ji tada aktyviai rinko, užrašinėjo tremtinių prisiminimus ir dalyvavo tremtinių organizacijos veikloje. Ėjau informuoti žmonių apie būsimą renginį.

Atėjusi į salę pamačiau, kad ji pilnutėlė garbaus amžiaus žmonių. „Į akis krito nuo darbo sudiržusios vyrų rankos, panašios į mano senelio, ir labai šviesūs visų veidai.

Kai D. Baronienė susirinkusiems žmonėms mane pristatė ir pasakė, kad aš esu viena tos šventės rengėjų, visa salė atsistojo ir ėmė ploti.

Suglumau. Kodėl, kodėl šie gerokai už mane vyresni, gyvenimo vėtyti ir mėtyti žmonės atsistojo ir man ploja? Gal tai senosios kartos, kuriai buvo svarbios išsilavinimo, švietimo ir kultūros vertybės, pagarbos man, kultūros darbuotojai, išraiška.

Padėkojau jiems už parodytą nepelnytą pagarbą ir papasakojau, kaip bus minima Gedulo ir vilties diena Kupiškyje, ką planuojame daryti“, – prisiminė Vilija.

Nuostabos pilnos akys

Ji sakė, kad neprisimena, ar tą dieną buvo eisena į geležinkelio stotį. Gal kiekvienas mitingo dalyvis ten nusigavo individualiai. Bet eisena iš geležinkelio stoties įsiminė. Didžiulė žmonių jūra plūdo Gedimino gatve.

Atminimo lentą, bylojančią, kad iš Kupiškio geležinkelio stoties gyvuliniais vagonais žmonės vežti į tremtį, per renginį pašventino kunigas sąjūdietis Valdas Braukyla. Prie jos apsirengusi tautiniais drabužiais stovėjo Asta Jurėnaitė ir dar vienas jaunuolis, lyg Bočiulis. Skambėjo giesmė „Marija, Marija“.

Civiliai gyventojai buvo tremiami, norint numalšinti pasipriešinimą sovietinei santvarkai. Pasisakė buvusi tremtinė iš Noriūnų S. Makutėnienė ir buvęs politinis kalinys Bronius Navarskas, sąjūdiečiai. Sąjūdietis Visvaldas Velička perskaitė Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštį „Tremtinys“, o režisierius Povilas Zulonas – Bernardo Brazdžionio eiles. Iš oficialios valdžios atstovų kalbėjo Jonas Blaževičius. Tada jis buvo pats korektiškiausias iš buvusių sovietinės valdžios atstovų.

Vilija prisiminė, kad mitingo metu kursavo ir traukiniai į Maskvą, Daugpilį. Žmonės bėgius buvo nukloję gėlėmis, degančiomis žvakėmis.

Artėjančio traukinio mašinistas iš toli pradėjo švilpti, kad žmonės pasitrauktų nuo bėgių. Vilija pastebėjo nuostabos pilnas mašinisto akis ir prie traukinio langų pripuolusius keleivius žiūrėti, kas čia darosi. Matyt, tą dieną tokį vaizdą geležinkeliu važiavę žmonės galėjo išvysti visoje Lietuvoje.

Vėliau pamatę pro šalį važiuojantį krovininio traukinio sąstatą, žmonės pradėjo raudoti balsu. Tas vaizdas jiems priminė vargingą kelionę gyvuliniais vagonais į tremtį.

„Keisti dalykai išlieka kartais galvoje. Pamačiau, kad prie atminimo lentos padaryta vietos užkišti gėlėms.

Su sąjūdiečiu Povilu Gurkliu važiavome į laukus skinti rugiagėlių, lauko gėlių. Jos tarsi priminė žodžius iš tremtinių dainų. Priskynėme jų ir papuošėme tą lentą.

Dabar žmonės skundžiasi, kad nepaveža jų į renginius miesto aikštėje, Uošvės Liežuvio saloje. Gal per mažai noro yra kažkur dalyvauti?

Kai labai nori, žmonės suranda jėgų. Anuomet birželio 14-oji pasitaikė gana karšta diena. Pagyvenę žmonės su vėliavomis rankose nužygiavo iš geležinkelio stoties iki senųjų Kupiškio kapinių, kur šventintas restauruotas paminklas Lietuvos savanoriams. Vyravo pakili nuotaika“, – teigė pašnekovė.

Anot jos, tikėtina, kad šį renginį vedė Kazys Stančikas. Iš sąjūdiečių, kaip kultūros darbuotojui, jam tekdavo imtis tokio vaidmens Sąjūdžio renginiuose.

Vėliau paklaustas, K. Stančikas abejojo, ar vedė šį renginį, bet per mitingą pasisakė. Buvo tiek įvykių, o laikas viską neša į užmarštį.

Pasak jo, manoma, kad iš Kupiškio geležinkelio stoties 1941–1952 metais išsiųsti devyni ešelonai žmonių. Daug jų tremtyje mirė badu, nuo visokių ligų, sušalo. Šio mitingo metu pirmą kartą viešai jų atminimas pagerbtas uždegus žvakutes, padėjus gėlių žiedų ir tą istorinį faktą įamžinus atminimo lentoje.

Kiti pasvarstymai ir prisiminimai

Pasak Vilijos, iš Sąjūdžio laikų išlikę mažokai nuotraukų. Jos galėtų patvirtinti kai kuriuos faktus. Anuomet buvo nedaug fotografuojančių žmonių. Po fotografo Juliaus Vaupšo mirties yra likęs jo fotoarchyvas.

Čia turi būti daug nuotraukų iš Sąjūdžio laikų istorijos Kupiškio rajone. Šis žmogus tada gyveno ir dirbo mūsų krašte. Vėliau gyveno Šiauliuose. Būtų gerai, kad dalis to archyvo pasiektų Kupiškį. Viskas priklauso nuo šio palikimo paveldėtojų požiūrio.

Vilija pridūrė, kad 1988 metais, kai šalyje kilo Žaliųjų judėjimas, ji su J. Vaupšu dalyvavo pirmoje Baltijos jūros apkabinimo akcijoje. Tą įvykį mažai kas beprisimena. Iš Kupiškio jie, ko gero, buvo vieninteliai dalyviai.

Pašnekovė taip pat prisiminė, kad jai su bibliotekos darbuotoja Lina Matiukaite apie 1990 metus teko dalyvauti Vilniuje surengtame kultūros kongrese.

Tai buvo pirmas bandymas pasikalbėti apie šalies kultūrą, kas esame, kur einame. Bet viskas, anot jos, baigėsi tik pasikalbėjimu ir karštomis diskusijomis, kodėl kongreso emblemoje ąžuolas pakibęs ore. Negi lietuvių kultūra neturi šaknų?!

„Šis kongresas įstrigo ir dėl to, kad buvau pasipuošusi gintariniais mamos karoliais. Per pertrauką pasisukau ir jie pabiro nuo kaklo. Sušukau, kad visi stovėtų, kol juos surinksiu. Su aplinkinių padėjimu tai pavyko padaryti. Dar pamenu, kad vakare žiūrėjome operą „Norma“, – pasakojo Vilija.

Apie parašų rinkimą

Parašai dėl Molotovo–Ribentropo slaptųjų protokolų paskelbimo neturinčiais juridinės galios nuo pat jų pasirašymo datos ir dėl TSRS kariuomenės išvedimo iš Baltijos valstybių pradėti rinkti 1988 metų rudenį kartu su parašais prieš Konstitucijos pataisas.

Net 1,8 milijono Lietuvos gyventojų pasisakė prieš Konstitucijos pataisas, kurios būtų panaikinusios net formalią galimybę sąjunginėms respublikoms išstoti iš TSRS.

Parašų rinkimas dėl Molotovo–Ribentropo slaptųjų protokolų paskelbimo neturinčiais juridinės galios rajone buvo pratęstas iki 1989 metų rugpjūčio 23 dienos. Iš viso surinkti 9 tūkst. parašų.
Išlikusių nuotraukų, kuriose būtų fiksuotas tas parašų rinkimas, nepavyko surasti. Nieko apie tai beveik neparašyta ir tuometiniame rajono laikraštyje „Komunizmo keliu“.

Kupiškėnas, žurnalistas Algirdas Petrulis, prisiminė, kad jam vieną kartą yra tekę savanoriauti renkant šiuos parašus.

„Gedimino ir Vytauto gatvių sankryžoje, prie buvusio knygyno, kur dabar įsikūrusi sporto prekių parduotuvė, buvo pastatytas staliukas su kėde. Pro šalį einantys žmonės į parašų rinkimo akciją įvairiai reagavo. Vieni labai džiaugėsi tokia sąjūdiečių iniciatyva ir mielai pasirašydavo. Pamenu, kaip dėkojo už tokią akciją miesto centre gyvenęs Pranskūnas. Jis sakė, kad tuo užsiimantys žmonės daro gerą darbą.

Buvo ir tokių praeivių, kurie priekaištingu žvilgsniu nužvelgdavo parašų rinkėjus ir nueidavau sau. Dar kiti visiškai į mus nereaguodavo“, – prisiminė pašnekovas.

Pasak jo, nebuvo nurodymų, kas turi tuos parašus rinkti. Aktyvūs, pilietiški žmonės šį darbą dirbo kaip savanoriai.

Parašų rinkimas vyko ne vieną dieną. Su knygyno darbuotojomis buvo sutarta, kad jos nakčiai priims knygyno patalpose palaikyti staliuką su kėde ir parašų rinkimo lapus.

Vėliau surinkti parašai atiduoti Algiui Graužiniui, rajono Sąjūdžio vadovui. Jis su kitais Sąjūdžio aktyvo nariais skaičiavo tuos parašus.

Kupiškyje šie parašai rinkti tik vienoje vietoje. Matyt, tą darbą kaimuose taip pat atliko ir Sąjūdžio grupių nariai. Tokia parašų rinkimo akcija vyko visoje Lietuvoje.