Sąjūdžio veikloje Kupiškyje dalyvavo įvairių profesijų žmonės. Tarp jų nemažai buvo ir gydytojų.
Apie Sąjūdžio laikus, kodėl įsijungė į šį judėjimą, kas labiausiai įstrigo į atmintį iš to laikotarpio, pasikalbėjome su gydytoju epidemiologu Rimgaudu Markeliu, kuris profesinėje veikloje nebesireiškia, galėtų mėgautis užtarnautu poilsiu, bet sėdėti be visuomeninės veiklos ne jo būdui.
Pokalbis vyko rajono bitininkų draugijos būstinėje dėl to, kad šiai organizacijai šiandien vadovauja pašnekovas. Simboliška, kad šiame pastate Šimtmečio g. 1 kurį laiką rinkdavosi į pasitarimus Kupiškio sąjūdiečiai.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Į Sąjūdį per gamtosaugą
Pokalbio pradžioje jis prisiminė, kaip čia, buvusiame pirties pastate, buvo pasikvietę tuometinį sovietinio saugumo viršininką rajone Gutautą, kad išklaustų jį, kas buvo jo neetatiniai pagalbininkai.
„Lyg žinojome tuos žmones, bet iš jų viršininko norėjome tas pavardes išgirsti. Sunkus šis pokalbis buvo visiems. Po jo girdėjome, kad Gutautas savo aplinkos žmonėms yra sakęs, kad jį tie pienburniai taip prausę, kad net prakaitas varvėjęs“, – sakė R. Markelis.
Į Sąjūdžio veiklą R. Markelis įsijungė vėliau, su vadinamąja antrąja jo banga, kuri kilo po 1988 metų spalį vykusio mitingo prie Pyragių ežero.
Buvo LPS Kupiškio tarybos narys, atsakingas už žaliųjų veiklos aktyvinimą. Kiek pamena, LPS Kupiškio rajono įstatus dėliojo A. Graužinis su R. Urbonu, koordinacinės tarybos nariai juos aptarinėjo. Taip ir buvo įstatai galutinai suformuluoti ir pateikti tvirtinti.
„Pažinojau Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narius Algirdą Graužinį, Povilą Gurklį, Algimantą Seibutį. Žinojau, kad jie renkasi J. Vanago malūne, kur dirbtuves turėjo menininkas Henrikas Orakauskas.
Tuo metu buvau užsiėmęs namo remontu, stačiausi ūkinį pastatą. Tad šeimos, darbo reikalai buvo labiau įtraukę nei visuomeninė veikla.
Į Sąjūdžio veiklą įsijungiau 1989 metų pavasarį, kai rajone kūrėsi jo koordinacinis centras ir taryba. Tuo metu visoje Lietuvoje imtos kelti ekologinės problemos, prasidėjo žaliųjų judėjimas. Man buvo pavesta kuruoti šią sritį“, – pasakojo pašnekovas.
Jis prisiminė, kad tada žmonėms užkliuvo, kad kertamas prie Skapiškio, kur dabar yra degalinė, miškas. Pasikalbėjo su vyriausiuoju miškininku Pranu Šakaliu tuo reikalu. Šis pasakė, kad mišką reikia mylėti kirviu. Medis pribrendo – kirsk ir atsodink. Taip ir buvo daroma. Šiandien ten abipus plento mato vėl žaliuojantį mišką.
Tuo metu dėl juodligės židinių buvo uždarytas Vizgiūnų žvyro karjeras.
R. Markeliui teko pasigilinti ir į anykštėnų skundą dėl to, kad kupiškėnai kerta mišką prie Juodbalės. Paaiškėjo, kad ten platinamas kelias, nes sunkiasvorėms mašinoms sunku atvažiuoti iki smėlio karjero. Jo reikėjo Kupiškio statybinių medžiagų gamyklos gaminamoms silikatinėms plytoms, kurių paklausa anuomet buvo didžiulė.
Tuo laikotarpiu sparčiai vyko Kraštiečių mikrorajono statyba Kupiškyje, intensyviai statyti namai kolūkių gyvenvietėse.
Taigi nuėjo pasikalbėti su tuometiniu šios gamyklos direktoriumi Šešelgiu. Šis ir paaiškino, kad viskas suderinta su aukštesnėmis instancijomis, kad čia bus asfaltuotas kelias.
Sutikti žmonės
Pasak R. Markelio, sąjūdiečių aktyvas dažnai rinkdavosi aptarti savo reikalų. Susirinkimai iš pradžių dažniausiai vykdavo Kupiškio bibliotekos salėje. Jie pritraukdavo pilną salę žmonių. Tarp jų būdavo ir neaiškių tipų.
Vienas, kaip paaiškėjo vėliau, buvo apsišaukėlis advokatas. Kilus įtarimams, A. Graužinis parašė raštą į Advokatų kolegiją ir gavo atsakymą, kad tokio žmogaus advokatų sąraše nėra. Tokių, šnipinėjančių Sąjūdį, buvo ir daugiau.
„Teko dažnai važinėti į Vilnių. Bendravau su Arvydu Juozaičiu, jo tėvais. Iš sostinės į Kupiškį man buvo patikėta atvežti knygas „Lietuvos archyvas“, kuriose buvo rašoma apie tremtį į Sibirą, pokario rezistencinį judėjimą.
Kartą teko ir Vytauto Landsbergio atsakingąją sekretorę, pavardės nebepamenu, atvežti į Kupiškį. Buvau atvežęs ir A. Nasvytį gal dar prieš mitingą Pyragiuose. Jo kandidatūrą rinkimuose kelti iš Sąjūdžio narių į Lietuvos valdžią jau tuomet būta minčių“, – prisiminė pašnekovas.
R. Markelis buvo pradėjęs rinkti Sąjūdžio istoriją. Sužinojęs, kad ir A. Seibutis kaupia tuos faktus, atidavė jam paties turimus dokumentus, kad vienas rinktų.
Labiausiai įstrigę įvykiai
Iš labiausiai įstrigusių įvykių R. Markelis paminėjo Baltijos kelią, kuriame stovėjo kartu su savo šeima ir iš Dusetų atvažiavusiu tėvu. Taip pat prisiminė parašų rinkimą prieš Molotovo–Ribentropo neteisėtus slaptuosius protokolus ir už sovietų kariuomenės išvedimą iš Lietuvos.
Apie Sausio 13-osios išvakarėse budėjimą Kupiškio pašte R. Markelis „Kupiškėnų minčių“ laikraščiui yra labai išsamiai papasakojęs. Trumpai priminė ir dabar.
„Ruošėmės važiuoti su šeima savo automobiliu į Vilnių saugoti Parlamento. Jau susiruošus paskambino tuometinis rajono vykdomojo komiteto plano komisijos pirmininkas Vosylius ir paklausė, ar galiu surinkti penkis vyrus, kurie tą naktį budėtų Kupiškio pašto ir telekomo pastate. Sutikau.
Paprašiau ateiti gydytoją Vincą Čelkį, vairuotojus Albiną ir Joną Augustinus ir Alvydą Apšegą.
Visi atėjo. Be mūsų, dar viena organizacija buvo skirta pašto gynybai. Įvykius stebėjome klausydamiesi radijo ir stebėdami per televizorių „Šilelis“, kurį buvau atsinešęs iš namų.
Su pašto viršininku A. Razgevičiumi ir telekomo viršininku Baliu Kaluina sprendėme, ar užsirakinti. Nutarėme, kad reikia. Jei veršis kas į vidų, vis tiek pabirs stiklai. Bet naktis praėjo ramiai.
Paskambinęs tuometinis Kupiškio karinio dalinio vadas mums pasakė, kad jie nesiverš, kad galime būti ramūs“, – pasakojo kupiškėnas.
R. Markelis netrukus po Sąjūdžio mitingo įteikė prašymą partkomui, kad išbrauktų iš partijos narių ir tą klausimą svarstytų jam nedalyvaujant. Kiti stebėjo, kuo pasibaigs toks akibrokštas. Iš pareigų nepašalino. Visgi jau buvo kitokie laikai.
Pamatę, kad jis nesulaukė dėl to žingsnio jokių sankcijų, iš partijos pradėjo byrėti ir kiti medikai.
Apie pirmininkus ir neįgyvendintą projektą
R. Markelis sakė, kad dažnai yra peikiami, kritikuojami dėl to, kad buvo nusiteikę prieš permainas Lietuvoje, prieš Sąjūdį buvę kolūkių pirmininkai. Iš savo patirties gali pasakyti, kad rajone dauguma šių žmonių buvo sąjūdiečiams palankūs. Kai reikėjo važiuoti į Baltijos kelią, budėti prie Parlamento rūmų atmintinomis 1991 metų sausio dienomis, nė vienas neatsisakė suteikti transportą.
Sąjūdiečiai žinojo, kad rajono Komunistų partijos biuro nariai rinko parašus, kad iš pareigų būtų nušalintas dėl autokratinio valdymo stiliaus rajono pirmasis kompartijos sekretorius Stasys Tamošiūnas. Tas maištas prieš jį ne vienam kolūkio pirmininkui kainavo daug sveikatos. Ne vienas patyrė po infarktą.
Vėliau šis jų prašymas tapo realybe. Laikinai S. Tamošiūno pareigos prieš pat senosios santvarkos žlugimą perduotos Jonui Blaževičiui. Toks buvo partijos plenumo, įvykusio 1989 metų kovo pabaigoje, sprendimas.
R. Markelis papasakojo, kaip bendradarbiavo su tuometinio „Laisvės“ kolūkio pirmininku Algirdu Zabielavičiumi, kuris Rudiliuose norėjo įkurti sveikatingumo centrą, gydyklą, kad vietiniams žmonėms taisyti sveikatos nebereikėtų kaskart važinėti į Likėnų sanatoriją.
„Su A. Zabielavičiumi daug važinėjau, domėjausi panašiomis įstaigomis Lietuvoje. Panevėžyje tokią gydyklą turėjo „Ekrano“ gamykla. Rūpinimasis gydyklos kūrimo Rudiliuose reikalais buvo antraeilės mano pareigos. Todėl apie tai gerai žinojau.
Jau buvo pastatytas pastatas, vyko apdailos darbai. Baseino, apie 10 m ilgio ir 4 m pločio, sienos plytelėmis buvo apklijuotos. Turėjo būti įrengtos vertikalios vonios, pacientų po stuburo išvaržų operacijų reabilitacijos, relaksacijos kabinetas. Sprendėme, iš kur gauti gydomojo purvo gydyklai.
Likėnų sanatorijos vyr. gydytojas sakė, kad nesuktume dėl to galvos. Jo pasidairyti reikėtų šernų gulyklose. Šie žvėrys irgi serga sąnarių ligomis ir purve mėgsta pagulėti. Tereikia nustatyti dirvožemio rūgštingumą. Tokius tyrimus buvo įdiegusi Kupiškio sanitarijos ir epidemiologijos stoties laboratorija.
Deja, po 1990 metų vykstant pertvarkai ten viskas buvo išardyta, išdraskyta, neliko ir to pastato, tik duobė“, – tarsi apie kažkokią pasaką kalbėjo pašnekovas.
Pasvarstėme, kad istorija sukasi ratu. Kupiškyje pastatytas naujas baseinas. Tik jo atidarymas kažkur stringa. Duok Dieve, kad jo neištiktų Rudilių sveikatingumo centro likimas.
Sąjūdžio atgarsiai Amerikoje
R. Markelis su žmona ir su jos brolio šeima 1989 metų vasarą lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Skrido į Čikagą. Tuo pačiu lėktuvu skrido ir Sovietų Sąjungos generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo vizitą į JAV turėjusi parengti delegacija. Jie atsitiktinai atsidūrė viename lėktuve.
„JAV pabuvome mėnesį. Apžiūrėjome ligonines, greitosios medicinos stotis, visuomenės sveikatos centrus. Taip pat žvilgtelėjome į tenykščius teismus, muziejus. Lankėmės kompresorių ir kitose gamykloje, nes žmonos brolis domėjosi techniniais dalykais.
Buvome susitikę ir su diplomatu Stasiu Lozoraičiu Lietuvos ambasadoje. Reikia priminti, kad JAV niekada nepripažino Lietuvos sovietinės okupacijos.
Susitikome su įvairiais žmonėmis. Teikėme daug interviu. Klausinėjo mūsų ir apie Sąjūdį, stebėjosi jo veikla. Čikagoje buvo praėję mitingai Sąjūdžiui paremti. Buvo ir neoficialių pokalbių, kas tuo metu vyko Lietuvoje. Pavyzdžiui, su žmonėmis po šv. Mišių lietuvių bažnyčioje. Žmonės buvo labai palankiai nusiteikę, sveikino mus“, – prisiminė pašnekovas.
Pasak R. Markelio, Čikagoje telefonu pasikalbėjo ir su buvusiu Kupiškio sąjūdiečiu kunigu Valdu Braukyla. Telefoną buvo gavęs iš kunigo brolio. V. Braukyla tada gyveno Kanadoje, Toronte.
Išgirdęs, kad jie Čikagoje, buvęs bendražygis siūlė sėsti į laivą ir atplaukti pas jį į svečius. Iš čia buvo palyginti netolimas kelias. Bet neišėjo, anot pašnekovo, ir dėl kalbos nemokėjimo, ir dėl pinigų stygiaus.
Iš pedagogų dinastijos
Vis dėlto knietėjo sužinoti, kodėl įsitraukė į sąjūdiečių veiklą. Gal šio apsisprendimo ištakų galima paieškoti ir jo tėvų šeimoje?
R. Markelis sakė, kad Sibiro tremtį patyrusių giminaičių gal turi kiekvienas Lietuvos žmogus. Jų šeima irgi ne išimtis. Giminėje buvo tremtinių. 1956 metais dėdė grįžo iš Karagandos lagerio.
„Esu iš mokytojų dinastijos. Mano prosenelis buvo daraktorius, senelio brolis mokytojas, mokyklų inspektorius, tėvas mokytojas, man ir šiek tiek teko dėstyti medicinos mokykloje, mano dukra studijavo pedagogiką.
Kai 1953 metais mirė Stalinas, grįžęs iš mokyklos tėvas lengviau atsiduso ir pasakė: „Gana, mūsų Sibiran jau nebeveš“, – prisiminė pašnekovas.
Jis yra gimęs Eivenių kaime, netoli Dusetų. Ten nuo seno daug gyveno Markelių. Jo pavardė gimtinėje kirčiuojama pirmame skiemenyje. Kitaip skambanti, su kirčiu antrame skiemenyje, ten nepriimtina.
Nuo mažumės Rimgaudui teko patirti visokių įdomių dalykų per savo smalsumą, veiklumą.
Biologijos mokytojas Kudarauskas, poetės Meilės Kudarauskaitės tėvas, buvo sudominęs visokiais eksperimentais, spaudė tapti gamtininku. Kartu su bendraklasiu viename sklypelyje išauginęs morkas su kviečiais, buvo paskatintas kelione į Maskvą, į liaudies pasiekimų parodą. Sovietiniais metais garsioje „Arteko“ pionierių stovykloje Kryme atostogavo kartu su Bernadeta Lukošiūte, kuri vėliau tapo pažįstama vaikams iš televizijos laidos kaip teta Beta.
Teko jam ir sunkiai dirbti. Mokytojai galėjo turėti tik 25 arų sklypą, o karvę reikėjo išlaikyti.
„Esu su arkline grėbiamąja visus kolūkio laukus išgrėbstęs, kad užsidirbčiau pinigų. Moku visus ūkio darbus atlikti. Su seserimi buvau aprūpintas, bet tėvai skatino dirbti, suprasti duonos vertę.
Bitininkavimas irgi iš vaikystės laikų. Tėtis ir kiti Markeliai laikė bites. Jeigu nori į kiną – padėk prie bičių. Tai nori nenori išmokau. Vėliau pagalvojau, o kodėl gi Kupiškyje jų negalėčiau laikyti“, – sakė R. Markelis.
Jis pridūrė, kad kupiškėnų bitininkų iniciatyva Seimas neseniai pritarė, kad pirmas rugpjūčio šeštadienis būtų Bitininkų diena. Šiemet šalies bitininkai ją paminėjo Antazavės dvare.
R. Markelis yra surinkęs Kupiškio sanitarijos ir epidemiologijos stoties istoriją. Reikia ją tik išleisti.
Pokalbio pabaigoje pašnekovas sakė, kad po Nepriklausomybės atgavimo Lietuva labai pagražėjo. Žinoma, yra vis bambančių, kad dar blogai gyvename, bet jis, kaip žmogus, savo akimis matęs visas rajono permainas, gali pasakyti, kad pasiektas milžiniškas progresas. Persitvarkymo sąjūdis buvo teisinga Lietuvos kryptis. O bambekliams gali patarti, kad jei nedirbsi, blogai gyvensi.
