Oleksandra Shchetynska iš Ukrainos, Charkovo, Kupiškio rajone, Virbališkiuose, gyvena beveik nuo karo Ukrainoje pradžios. Moteris tikino, kad palikti savo namus buvo nelengva – du mėnesius teko praleisti karo niokojamoje šalyje, didžiulėje baimėje ir įtampoje, vis bandant patikėti, kad prasidėjęs košmaras baigsis. Vis dėlto šviesaus atminimo vyro Igorio įkalbėta, ji ryžosi išvažiuoti pas dukrą Nadiyą.
Likimas dėlioja taip, kad turbūt Lietuva bus antri ukrainietės namai.
Jurga BANIONIENĖ
Tarp nežinomybės, pykčio ir abejingumo
Oleksandra iš gimtosios Ukrainos išvyko 2022 metų balandžio pabaigoje. Tie du mėnesiai nuo vasario 24 dienos, kai prasidėjo Rusijos karinė invazija į Ukrainą, visam laikui liks kaip sukrečianti patirtis.
„Buvo baisu, niekas netikėjo, kad taip gali įvykti. Pokalbių buvo, bet mes negalvojome, kad tokie dalykai įmanomi. Gyvenome Charkove, 40 kilometrų nuo sienos su Rusija. Jie įsiveržė 4 valandą ryto, o šeštą jau prasidėjo šaudymai.
Pamenu, prabudau nuo jų, susirinkau dokumentus, kažkokius daiktus, tada atsisėdau ir pradėjau mąstyti. O kur bėgti? Mes gyvenome su vyru Igoriu, jis sirgo, beveik neišeidavo į lauką, pamaniau, kur dėsimės. Liksime namie“, – prisiminė O. Shchetynska.
Moteris pasakojo, kad pirmiausia labai gąsdino nežinomybė, aplink nuolatos – sprogimai, apšaudymai. Nežinai, kas laukia naktį, kas rytoj.
„O paskui atėjo pyktis. Kodėl? Ką mes jiems padarėme? Ramiai sau gyvenome. Charkovas – nuostabus miestas, turėjome gerą merą, puikiai tvarkėsi. Ir štai jie atėjo ir ėmė žudyti mūsų žmones, net vaikus. Dėl ko? Paskui sekė abejingumo jausmas. Eini, netoli šaudo, sprogsta, bet nebebijai. Tarsi pripratome, žmogus taip sutvertas, kad prie visko pripranta.
Pamenu, einu į parduotuvę maisto, ir beveik tiesiai prieš mane, bent už penkių metrų, sprogimas ir didžiulė duobė. Į stadioną pataikė visai šalia mūsų daugiabučio namo. Oro pavojų skelbdavo nuolatos, bet tiesiog nebekreipdavai į tai dėmesio. Naktį prabundi – girdisi sprogimai arčiau, toliau. Galvodavau, kaip Dievas duos, taip ir bus. Koks bus likimas, toks.
Mes gyvenome Charkovo miegamajame rajone, netoli metro, iki centro galėdavai per 20 minučių nuvykti, nes miestas didelis – pusantro milijono gyventojų. Aš pati esu kilusi iš Černihivo apskrities, bet mokiausi Charkovo institute, čia paskui dirbau. Mano vyras irgi ten visą gyvenimą dirbo. Buvau laborantė katedroje, tvarkydavau dokumentaciją, daug bendraudavau su studentais, o vyras buvo katedros vedėjas. Prieš prasidedant karui, mes jau buvome išėję į pensiją, mėgavomės ramiais pokalbiais, buvimu kartu“, – pasakojo pašnekovė.
Sunkus apsisprendimas ir skaudi netektis
Situacijai nuolat blogėjant, Oleksandros vyras ir jo sūnus nusprendė, kad moterims reikia išvažiuoti.
„Tai buvo šeimos, vyriškas sprendimas, kad moterys išvyksta, o vyrai lieka. Vyro sūnaus žmona išvažiavo į Daniją, o aš – į Lietuvą. Nenorėjome jų palikti, bet vyrai liepė, juk niekas nežinojo, kas bus toliau. Buvo labai sunku skirtis, tai mano antra santuoka, kurioje kartu išgyvenome ilgai, visada būdavome kartu“, – kalbėjo moteris.
Oleksandra persikėlė pas dukrą Nadiyą į Kupiškio rajoną, Virbališkius. Čia ji buvo viešėjusi ne kartą. Netgi prieš pat prasidedant karui. Puikiai pamena, kad vasario 13 dieną atvyko pas dukrą ir jos šeimą, pasisvečiavo ir po savaitės išskrido namo.
„Nebuvo jokios nuojautos, dukra dar ragino pasilikti ilgiau, sakiau ne, vyras vienas, sirguliuoja, reikia važiuoti.Ir po keturių dienų viskas prasidėjo“, – prisiminė O. Shchetynska.
Likimas negailestingas. Į gimtąją Ukrainą Oleksandra šių metų pradžioje grįžo palaidoti savo vyro.
„Liga. Bet jis buvo stiprus. Sūnus juo rūpinosi. Aš kasdien skambindavau, nuolatos kalbėdavomės. Vis sakydavau, kad grįšiu, jis liepė to nedaryti. Tikino, kad jiems viskas gerai. Buvo labai sunku, ypač tada, kai dingdavo elektra, nebuvo šildymo. Žiema, tamsu, šalta, sėdėdavo su striukėmis įsisupę į antklodes.
Aš jau ruošiausi grįžti į Ukrainą, net nusipirkau bilietus, orkai lyg ir buvo atsitraukę nuo Charkovo. Bet sūnus paskambino, kad Igorio nebėra. Ši netektis mane labai palietė, didelis skausmas ir kartu tarsi kaltės jausmas, galvoju, jei būčiau buvusi šalia per karą, gal būtų buvę kitaip. Dievas žino, viskas Jo valioje. Bet ir džiaugiuosi, kad jis su savo sūnumi labai suartėjo“, – kalbėjo ukrainietė.
Charkovas – nebe toks
Anot pašnekovės, prasidėjus karui, nemažai, ypač vyresnio amžiaus žmonių, liko Ukrainoje. Juos gali suprasti – nenori išvykti iš savo namų.
„Man irgi pas dukrą labai gerai, šalia ji, anūkėlės, nuostabus žentas. Ir Lietuva patinka, žmonės. Bet pamenu jausmą, kai po ilgo laiko grįžau palaidoti vyro. Ten – mano namai, viskas mano. Turbūt žmonėms važiuoti kažkur, į nežinią, per sunku, jie galvoja, kad bus taip, kaip Dievas duos. Mano pažįstamų irgi liko. Kurie su vaikais, tie dažniausiai išvyko. Nes nežinomybė labiausiai kankina. Iki šiol nežinome, kas bus. Pamenu, kai išvažiuodama mąsčiau, kad mėnesiui, dviem išvykstu. Netikėjau, kad tai tęsis taip ilgai. Kokia perspektyva? Net nežinau, Ukraina tikrai nenusileis. Jei vyksta tokia kova, tai reikia kovoti iki pabaigos, Ukraina turi laimėti“, – tvirtino O. Shchetynska.
Kai grįžo į Ukrainą atsisveikinti su vyru, Charkovas buvo toli gražu nebe toks, koks iki karo. Anot Oleksandros, pilkas, liūdnas, pustuščiais metro.
„Eini ir matai – ten sugriauta, ten. Langai išdaužyti. Liūdnas vaizdas“, – teigė moteris.
Džiaugiasi ramybe ir artimųjų šiluma
Prakalbus apie ateities planus, Oleksandra sakė, kad tikriausiai bus, kaip vienoje dainoje dainuojama: Ukraina – mano antroji pusė.
„Paaiškėjo, kad Lietuva dabar mano antroji pusė, tikriausiai, liksiu čia. Vyro nebėra, namai tušti, manęs niekas ten nebelaiko.
Tik Ukrainoje, Černihivo srityje, gyvena sesuo, jos dukra ir anūkai. Dar vyro sūnus. Daugiau giminių nėra. Nebedirbu, esu senjorė. Ir dukra nori, kad būčiau arčiau. Anūkės čia.
Jei ne vaikai, nežinau, kaip būčiau išgyvenusi“, – sakė Oleksandra.
Iš didelio miesto į Virbališkių kaimą atvykusi moteris džiaugėsi, kad čia ramu, tylu, švarus oras, šalia – marios. Pati iš kaimo kilusi, tad tai nesvetima. Kupiškis irgi Oleksandrai patinka. Sakė, kad jau priprato, įsigyveno, susipažino su dukters šeimos draugais, puikiai sutaria ir su žento Mindaugo artimaisiais.
„Mane šiltai priėmė, jaučiuosi kaip didelėje šeimoje“, – tikino ji.
Ukrainietė po truputį kalba lietuviškai. Daug padeda anūkės – Emilija ir Dominyka. Mėgsta užsiimti įvairiais dalykais – padeda prižiūrėti namus, jų aplinką, ruošia valgį.
„Visa tai darau su dideliu malonumu, man patinka. Džiaugiasi, kad galiu vaikams pagaminti tai, ko jie nori. Dažnai verdu ukrainietiškus barščius, visi mėgsta, dar kepu bulvinius blynus, gaminu virtinukus su varške. Nuobodžiauti nėra kada. Aš tokia, kad man niekada nenuobodu, jei ir bute gyvenčiau, rasčiau ką daryti“, – kalbėjo Oleksandra.
Paklausta, ko labiausiai gyvendama čia, Kupiškio rajone, pasiilgsta, ukrainietė sakė, kad abu su vyru buvo tikintys žmonės, kartą per savaitę lankydavosi cerkvėje, to labai ilgisi. Be abejo, ir savo draugų, dalis jų išvyko, dalis – liko. Susiskambina, pasikalba apie tai, kad labai norėtų susitikti.
Oleksandros Shchetynskos iš Ukrainos, Charkovo, antrais namais tapo Lietuva.
Autorės nuotrauka
„Ir mes susitiksime, būtinai. Karas baigsis, šimtu procentų tuo tikiu. Gėris, meilė turi laimėti, tai nugali blogį. Pergalė bus, būtinai“, – pokalbį baigė O. Shchetynska.