2024/06/15

 

OKUPUOTO MARIUPOLIO SVITLANA ILGISI LABIAU NEI GIMTŲJŲ NAMŲ

Svitlana Dmytriieva su dukra Olesia ir penkių mėnesių sūneliu Borisu. Autorės nuotrauka

Greitai bus metai, kai Svitlana Dmytriieva iš Mariupolio su šeima bėgdama nuo karo gimtinėje atsidūrė Kupiškyje. Ukrainietė ant rankų jau sūpuoja sūnų Borisą, kurio gimtine tapo Lietuva. Dukrelė Olesia nuo šio rugsėjo bus pirmaklasė.

Išgyvenę visus karo baisumus Mariupolyje, jie nebenorėjo likti Rusijos pajėgų užimtame mieste. Nors labai jo ilgisi, šis Ukrainos uostamiestis visai nebe toks, koks buvo. Šiandien jauna šeima bando kurtis Lietuvoje.

Jurga BANIONIENĖ

Karo baisumai – visai šalia

Su Svitlana susitikome jos laikinuose namuose, Kupiškyje, Krantinės gatvėje. Kol kalbėjomės, šalia ramiai gulėjo mažasis Borisas. Dėmesį jam rodė sesuo Olesia. Svitlana dabar visą savo laiką skiria atžaloms. Vyras Vladas darbuojasi vienoje Kupiškio įmonėje. Pašnekovė pirmiausia pasidžiaugė, kad turi erdvų butą, kuriame rado ramybę, nes išgyventi jaunai moteriai teko išties daug.

Ji ypač dėkinga būsto savininkui Kęstučiui, kuris labai padėjo jaunai šeimai.

„Nuostabus žmogus, kai apie jį pasakoju mamai, ji vis verkia. Kai atsikėlėme čia, kasdien skambindavo, domėdavosi, kaip mums sekasi, ir su sūnaus gimimu sveikino, buvo atvykęs aplankyti“, – kalbėjo S. Dmytriieva.  

Kupiškyje Svitlana su šeima atsidūrė vėliau nei daugelis kitų ukrainiečių karo pabėgėlių – prieš daugiau nei devynis mėnesius. Neskubėjo karui prasidėjus palikti savo gimtosios šalies. Iš Ukrainos išvyko tik praėjusių metų spalio pabaigoje. Pradžioje jiems atrodė, kad viskas greitai baigsis, paskui tiesiog labai bijojo išvažiuoti.

„Mariupolyje viską išgyvenome, visus apšaudymus. Gerai prisimenu vasario 24 dieną, kai tai prasidėjo. Iš pat ankstaus ryto, apie 6 valandą, paskambino mama klausdama, kaip mes. Nesupratome, kas vyksta, nes miegojome. Pasakiau, kad viskas gerai, o ji pasakė, kad dingsta telefono ryšys, beveik neįmanoma prisiskambinti. O iš vakaro ramiai atsigulėme, ryte įprastai ruošiausi eiti į darbą, dukrą vesti į darželį. Įsijungiau internetą, visur buvo pilna informacijos, kad įvyko sprogimai, bet mes jų negirdėjome. Kol atsikėlėme, nusiprausėme, jie prasidėjo visur.

Nežinojome, ką daryti, auklėtoja rašė nevesti vaikų į darželį, aš dirbau administratore taksi firmoje, irgi gavau žinią, kad galime neiti į darbą. Prieš tai buvo kalbų, kad kažkas gali atsitikti, bet netikėjome, vis pajuokaudavome su kolegomis, kad reikia susiruošti būtiniausių daiktų krepšį, bet rimtai to neįvertinome.

Šiais laikais net galvoti, kad gali kilti karas, buvo neįmanoma. Skubiai pasiėmėme kelis būtinus daiktus ir išvykome pas vyro tėvus, gyvenančius netoli nuo miesto, privačiame name. Mes gyvenome devintame daugiabučio namo aukšte, likti buvo baisu“, – pasakojo S. Dmytriieva.

Moteris prisiminė, kad Mariupolyje buvo kilusi didžiulė panika. Parduotuvėse – apgultis, tuoj ištuštėjo lentynos. Maisto spėjo įsigyti atokesnėse parduotuvėse. Apsistoję pas artimuosius, dar buvo grįžę į savo namus pasiimti daugiau daiktų.

Po kelių dienų mieste dingo elektra, vanduo. Ypač į atmintį Svitlanai įstrigo vasario 28 diena. Vyro tėvas su savo keturiolikmete dukra išėjo į parduotuvę, o sulaukti namuose jų vis nepavyko. Aplink nuolat girdėjosi apšaudymai. Laimei, viskas baigėsi gerai, jie grįžo.

Tą pačią dieną prieglobsčio šeimoje pasiprašė vieni pažįstami, kurie negalėjo saugiai grįžti namo, paskui atvyko kaimynė, nes prie jos namo savo karinę techniką paruošė Ukrainos kariai. Iš viso – apie 16 žmonių. Jiems visiems teko slėptis rūsyje.

„Tą naktį buvo labai stiprus apšaudymas, bombos skraidė visai virš mūsų namo. Rūsys dar net nebuvo paruoštas, greitai įmetėme kelias kėdes, antklodę, nes buvo šalta. Labai buvo baisu. Sėdėjome ir net nesinorėjo kalbėti. Nemoku ir jausmų apsakyti – lyg ir supranti, kas vyksta, lyg ir ne. Ryte visi išvyko. Tada pradėjome rimčiau ruošti slėptuvę, supratome, kad greitai viskas nesibaigs.

Sunešėme antklodes, jomis apdangstėme ir sienas. Rūsys buvo mažas, o mes jame tilpdavome šešiese. Jei kuris nors versdavosi ant šono, tą patį turėdavo daryti visi. Telefono ryšys buvo turbūt iki kovo 2 dienos, o tada jis dingo, negalėjau susisiekti su savo artimaisiais, gyvenančiais Dniepropetrovsko srityje.

Aš pati nesu iš Mariupolio, tik prieš trejus metus atvykau gyventi į šį miestą. Dvi savaites praleidome rūsyje, išbėgdavome trumpam, tėtis įjungdavo generatorių, greitai kažką pasigamindavome ir atgal. Mano artimieji nieko nežinojo apie mus. Jei gerai pamenu, kovo 16 dieną išėjome į gretimą kaimą, ten jau buvo ramu, visi išvykę, daugybė namų – sugriauti. Čia buvo vykdoma pirma evakuacija į Donecką.

Paprašiau vienos moters, kad parašytų mano mamai žinutę apie mus, daviau jos telefono numerį. Nežinojau, perduos ji žinią ar ne, nes kelionė labai pavojinga, net nebuvo aišku, ar jiems išvis pavyks pasiekti Donecką. Paskui tėvai man atsiuntė vaizdo medžiagą, kurioje buvo matyti, kaip aš bendrauju su ta moterimi, nes tai filmavo žurnalistai.

Prisimenu, kad į Mariupolį nuvykome kovo 22 dieną. Sužinojome, kad vienoje vietoje yra telefono ryšys, nors ir labai prastas. Ilgai ėjome pėsčiomis, mašina važiuoti negalėjome, nes neturėjome benzino.

Tai, ką išvydome, buvo baisu – viskas sunaikinta, namai apdegę, juodi. Matėsi pristatyta pilna kryžių, žuvusius žmones tiesiog užkasdavo kiemuose. Reikėjo eiti pro paštą, toje vietoje matėme kelis vyrus, moteris, juos įsiminėme, nes daugiau aplink nieko nebuvo. Kai ėjome atgal, vienas iš matytų vyrų jau gulėjo miręs.

Mums buvo šokas. Namo bėgte bėgome, o grįžę verkėme, ašaros pačios byrėjo. Paskambinti mamai vis dėlto pavyko. Ruošiausi trumpam pokalbiui su ja, supratau, kad ilgai pasikalbėti nepavyks, bet vietoje žodžių buvo vien ašaros.

Juk tuomet nežinojome, ar apšaudymai vyksta ir kitose Ukrainos vietose, net nežinojau, ar gyvi mano tėvai, kiti giminaičiai“, – iš atminties niekada neišdilsiančius patirtus išgyvenimus pasakojo ukrainietė.

Gyvenimas okupuotame mieste

Kai rusų pajėgos užėmė miestą, maždaug nuo kovo 24 dienos, prasidėjo agresorės Rusijos humanitarinės pagalbos teikimas. Svitlanos šeima visiškai nebeturėjo ką valgyti, todėl nebuvo kur dingti.

„Mes nekentėme jų, bet supratome, kad reikia valgyti, juk dukra maža, Vlado sesuo paauglė. Eidavome tos humanitarinės pagalbos, stovėdavome didžiulėse eilėse“, – kalbėjo pašnekovė.

Ji dar pasakojo, kad vyro promočiutė, kurios neteko visai neseniai, kol priešai griovė Mariupolį, niekur neišvyko, toliau gyveno savo bute pačiame miesto centre. Kaip ir daugelis kitų senyvo amžiaus žmonių, ji nenorėjo palikti savo namų.

Ilgą laiką artimieji negalėjo su ja susisiekti, nežinojo, kaip laikosi senolė. Tik kai buvo saugiau pas ją nuvykti, rado močiutę savo bute. Kaimynė ją prižiūrėdavo, parūpindavo arbatos. Senolei buvo būtini vaistai. Jų teko laukti ilgai, stovėti eilėse. Ten išgirdo, kad rusai ieško savanorių, mokančių dirbti kompiuteriu.

„Ką mums reikėjo daryti? Už visą darbą sumokėdavo maistu, tad tapome tais savanoriais, sudarinėdavome humanitarinės pagalbos gavėjų sąrašus. Kasdien gaudavome maisto davinį – miltų, kruopų, cukraus.

Taip ir dirbome, nes supratome, kad stovėti paromis ir laukti maisto nerealu, nes mums iš kaimo ateiti buvo labai toli. Humanitarinės pagalbos atsiimti prisirinkdavo daugybė žmonių. Labai daug sužeistų, visi purvini“, – pasakojo S. Dmytriieva.

Paklausta, kodėl neišvyko iš naikinamo Mariupolio, Svitlana sakė, kad pirmomis dienomis, kai bėgo dauguma žmonių, ji labai bijojo. Siaubą kėlė mintis apie nesaugią kelionę, vis galvodavo, kad dar dieną kitą palauks ir tada išvažiuos.

„Buvo vienas toks momentas. Kai dar važiavo traukiniai, pirmas dvi dienas, prasidėjus karui, buvau pasiruošusi į vieną jų įsėsti, bet paskui nutariau dar palaukti.

Vėliau paaiškėjo, kad prieš jam išvykstant, buvo subombarduoti traukinio bėgiai, žmonės dvi dienas prasėdėjo traukinyje laukdami, gal juos sutvarkys, bet to nepavyko padaryti. Žmonėms teko vykstant apšaudymams grįžti namo. Galvoju, kad gal tai buvo ženklas tiesiog sėdėti ir laukti. Taip ir darėme“, – kalbėjo ukrainietė.

Niekada nesigailėjo, kad išvyko

Agresoriams okupavus Mariupolį, viskas kiek nurimo. Tik dar ilgai buvo girdėti sprogimai ir apšaudymai „Azovstal“ gamykloje. Šeima persikėlė atgal į savo butą mieste. Viena giminaitė prekiaudavo drabužiais turguje, ji pasiūlė savo vietą, tad Svitlana su vyru ėmėsi šio darbo. Lyg ir susitaikė su mintimi, kad liks. Anot moters, situacija visoje Ukrainoje buvo sudėtinga, vyko karas, keltis kitur – nesaugu.

Tačiau psichologiškai, anot jos, buvo nepakeliamai sunku. Galiausiai suprato, kad nenori daugiau būti mieste, kuris tapo visai kitoks. Ėmė svarstyti apie išvykimą.

„Nors pradžioje kalbėjo, jog vyrų iš okupuotų teritorijų neims kariauti rusų pusėje, realybėje viskas buvo kitaip. Tiesiog gatvėje už rankos pagriebdavo ir viskas. Aš jau buvau pastojusi, nenorėjau likti viena. Vyras ilgai dvejojo, bet užsispyriau išvykti, greitai radome pervežėjus, labai daug sumokėjome, už kiekvieną – po 550 eurų. Lietuvoje gyveno mano pusbrolis, jis dar iki karo buvo persikėlęs į Kauną, nutarėme važiuoti pas jį“, – tvirtino pašnekovė.

Taip šeima atsidūrė Lietuvoje. Apsistojo pas giminaitį. Savarankiškai rasti išsinuomoti būstą buvo sudėtinga, tad kreipėsi į savanoriškas organizacijas, besirūpinančias ukrainiečių apgyvendinimu. Skambučio ilgai laukė, bet galiausiai atsirado pasiūlymas keltis į Kupiškį.

Svitlana sakė, kad nebuvo svarbu, kur, kad tik būtų savas kampas. Kupiškyje jie jau priprato. Vyras rado darbą. Dukra lankė priešmokyklinę grupę Povilo Matulionio progimnazijoje, o nuo šio rugsėjo bus pirmaklasė. Moteris džiaugėsi, kad Olesia susirado ir draugų, viena mergaitė kalba rusiškai, tad turi su kuo pabendrauti. Vasarį šeimai gimė sūnus Borisas. Mažylis gana ramus, auga sveikas.

„Kai čia atvykome, Kupiškis mums pasirodė ideali vieta gyventi. Svarbiausia, kad ramu. Buvome jau pripratę prie sprogimų, o čia tokia ramybė, kad net baisu. Mums čia labai patinka, nuostabi gamta. Puikus miestelis.

Pirmomis dienomis visur vaikščiodavome, į tas pačias vietas – po kelis kartus. Kai atėjo pavasaris, viskas sužydėjo, vėl iš naujo jas lankėme. Viskas arti, ranka pasiekiama. Trūksta tik vienintelio dalyko, pramogų vaikams, kol kas neturime mašinos, bet kai įsigysime, nebebus problema, bus galima nuvažiuoti į Panevėžį“, – kalbėjo ukrainietė.

Ji niekada nepasigailėjo apsisprendusi išvykti iš Mariupolio.

„Žinoma, ilgesys, ypač pastaruoju metu, labai didelis. Bet ilgiuosi senojo Mariupolio, koks jis buvo iki karo. Visada stebime naujienas iš ten. Viena pažįstama, kuri ten gyveno, neseniai buvo grįžusi.

Ji sakė, jog tai nebe tas miestas. Namai sunaikinti eini gatve ir esi tarsi visai kitur. Aš šiame mieste gyvenau tik kelerius metus, bet jaučiau Mariupoliui didelę meilę, mano tėvai atvykdavo į svečius, jie žavėdavosi, kaip mes gyvename. Miestas buvo atsigavęs, tvarkomas. Šalia – jūra. Man tai buvo kaip šviežio oro gurkšnis. Aš jo ilgiuosi labiau nei savo gimtųjų namų“, – prisipažino pašnekovė.

Ukrainoje likę poros tėvai, kiti giminaičiai. Kasdien nerimauja, kaip ten jie laikosi. Kviečia atvažiuoti į Lietuvą, bet artimieji nenori. Svitlanos mama gimus anūkui buvo atvykusi visų aplankyti, ruošiasi atvažiuoti ir dar kartą su vyru.

Pašnekovei labai skaudu dėl savo gimtosios šalies ir jos žmonių. Gyvenimas Ukrainoje ėjo geryn, kol visko nesugriovė karas. Mintys, kaip toliau gyvens, visada kirba Svitlanos galvoje. Kol kas niekur kitur keltis neplanuoja. Džiaugiasi gyvenimu čia. Apie grįžimą į gimtąją Ukrainą daug kalba. Labai norėtų, bet tai nesaugu. Atgal į okupuotą Mariupolį – tikrai ne. Anot moters, tektų viską vėl pradėti iš naujo, kurtis, ieškotis darbo. Prireiks daug laiko, kol atsigaus Ukraina. Šiandien Lietuva yra nauja šios jaunos šeimos pradžia.

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video