Statyti poetui Justinui Marcinkevičiui paminklą ar nestatyti. Visokių nuomonių pilna žiniasklaida. Tik nedaug kalbama, ar dar reikia paminklų garsiems, nusipelniusiems šaliai žmonėms.
Manau, kad užtektų ant jų kapo bareljefo ar paminklo, o ne miestų aikštėse. Nuotraukos antkapiniame paminkle šiandien nebemadingos.
Taip pat manau, kad nereikėtų ir gatvių, mokyklų ir panašių įstaigų pavadinti iškilių žmonių vardais, kad pasikeitus valdžioms ar požiūriui jų vėl nereikėtų pervardyti.
Plačiai paskleista, pavyzdžiui, literatūros klasiko pavardė didmiesčio ilgoje gatvėje, bėgant laikui, žmonėms nieko nebereiškia, tampa tarsi bendriniu žodžiu be konkretaus turinio. Jei nebėra to žmogaus kūrybos, idėjų ir darbų sklaidos, kas iš formalaus, su aplinka susiliejančio pagerbimo paminklo ar gatvės lentelės. Nebent kažkas iš smalsumo „Google“ paskaitys, ką reiškia ši pavardė.
Antra vertus, tai gal lengviausias kelias žymių žmonių neužmiršti, laikytis už jų tarsi už vertybinio inkaro. Juk sakoma, kad žmogus gyvas tol, kol jį prisimena. Bet prisiminimai visuomet būna daugmaž turiningi.
Tose formaliose žymių žmonių pagerbimo formose turinio veik nėra. Žinoma, jos gali žadinti emocijas ir skatinti prisiminimus. Gal to ir užtenka, kad netaptume mankurtais.
Poetui, manau, didžiausias kūrybos įvertinimas yra nuolat skambančios pagal jo žodžius sukurtos dainos, spektakliuose ar kituose renginiuose prisimenama kūryba.
Praėjusią savaitę kitas dalykas, nuteikęs pamąstymui, buvo iš vieno žmogaus išgirstas pasakojimas, kad jis norėjo policijos pareigūnui, radusiam jo dokumentus ir piniginę su nemaža suma pinigų, atsilyginti, bet šis jo atlygio nepaėmė. Tas atlygis buvo tauraus gėrimo butelis, brangių saldainių dėžutė ir dar šio bei to – toks lietuviškai lietuviškas atsidėkojimas.
Žmogus jautėsi sutrikęs. Policininkas nepaėmė! Anot jo, kaip čia yra, juk kiekvienam priklauso radybos. Gal ir priklauso, tik šiuo atveju jis nepasidomėjo, iš kur policijoje tie daiktai atsirado. Gal koks žmogus anonimiškai pristatė, o gal juos rado ir pareigūnas.
Žmogus vylėsi, kad bent pareigūnas, jeigu jis tuos daiktus rado ir jam atidavė, bus pagirtas ir paskatintas savo viršininkų, nesvarbu, kad jo tiesioginė pareiga yra ginti, saugoti ir padėti.
Šioje istorijoje man svarbiausia ir tai, kad tarp žmonių dar neišnykęs dėkingumas. Taip, dėkingumas, ne kyšis. Žmonės kaip moka, taip jį ir stengiasi išreikšti.
nuomonė | 2023-08-14
|
Manau, tai galimai yra tiesiog būdas nukreipti dėmesį nuo tikrų problemų. Berods mūsų Europos komisaras Sinkevičius žiniasklaidoje minėjo,kad Lietuvoje nekompensuojami inovatyviausi vaistai,kurie kompensuojami beveik visose ES valstybėse, visų sunkių ligonių gydymui. Kai kada žmonės miršta net nuo plaučių fibrozės, neklanabt jau apie onkologines ar kardiologines ligas, jei neturi pinigų nusipirkti inovatyvių vaistų. Juos kompensavus tie ligoniai galėtų gyventi… Kita problema- planai padidinti mokesčius individualia dirbantiems. Negi mūsų valdžia nežino,kad dirbantys pagal individualios veiklq rizikuoja visu savo turtu dėl galimų nuostolių užsakovui, o samdomi darbuotojai rizikuoja tik kelių algų dydžio suma dėl galimų nuostolių darbdaviui? Toks įspūdis,kad gaunantys šimtatūkstantines ar milijonines metines pajamas paliekami mokesčių rojuje?
vinas | 2023-08-07
|
Chunveibinams reikia tik padėkoti – atkreipė dėmesį į primirštą
Poetą, leido dar kartą prisiminti kaip mokėmės ištarti LIE-TU-VA, suvokėm kiek mūsų tokių daug. Dabar svarbu kad vilenski nepastatytų kokio suglamžyto vamzdžio kaip paminklo.