Sąjūdietis, buvęs Sibiro tremtinys, Sausio 13-osios įvykių liudininkas, istorijos mokytojas Jonas Babickas iš Subačiaus yra kruopščiai surašęs visas subatėnų sąjūdiečių pavardes, aprašęs jų nuveiktus darbus Lietuvos labui ir įamžinant laisvės kovų dalyvių atminimą.
Agituojant už Sąjūdį mokytojo asmeniškai buvo aplankyti ir pakalbinti šimtai Subačiaus apylinkių gyventojų.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Buvo aktyvūs, rinko parašus
Jonas Babickas – ir vienas Sąjūdžio grupės steigėjų ir vadovų Subačiuje. Jis papasakojo, kad pirmi sąjūdiečiai iš pradžių važinėjo į Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susirinkimus Kupiškyje.
Netrukus, po 1988 metų spalį vykusio Sąjūdžio mitingo prie Pyragių ežero, ir Subačiuje ėmė kurtis Sąjūdžio grupės. Jų būta net trijų.
Vienai grupei, kuri spietėsi aplink tuometinius gyvenvietės kultūros namus, vadovavo Audrius Daukša. Antra grupė buvo įsikūrusi Subačiaus vidurinėje mokykloje ir jai vadovavo Petras Genys. Trečia ir gausiausia buvo Subačiaus apylinkės Sąjūdžio grupė, kuriai vadovavo Janina Steiblytė, o vėliau iš jos vadovavimą perėmė mokytojas.
„Ne visi palankiai buvo nusiteikę Sąjūdžio atžvilgiu. Vieni gal iš įsitikinimų, o kiti iš baimės. Mes, Subačiaus sąjūdiečiai, dirbome sąžiningai ir buvome labai aktyvūs.
Rinkome parašus ir patys pasirašėme dėl neteisėto Molotovo–Ribentropo pakto, dėl sovietinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos.
Pasiaukojamai šiuos parašus rinko Aldona Leonienė, Raimundas Marcinkevičius, Rimantė Marcinkevičienė, Mykolas Uža, Juozas Uža, Petras Genys, Faustas Genys, Vita Špokauskienė ir kt.“, – prisiminė J. Babickas.
Pasak jo, subatėnai sąjūdiečiai aukojo maisto produktus anuomet streikuojantiems Rusijos šachtininkams. Siuntė telegramas į Maskvos Kremliaus rūmus, reikalaudami pripažinti Lietuvos nepriklausomybę.
Toks Subačiaus vidurinės mokyklos darbuotojų laiškas išsiųstas 1990 metų vasario 4 dieną (26 parašai), tų pačių metų rugsėjo 12 dieną (28 parašai) ir kitais mėnesiais.
Aukojo Blokados fondui ir gynė laisvę
Kai 1990 metų kovo 11 dieną Lietuva paskelbė nepriklausomybę, Maskva balandžio 18 dieną įvedė Lietuvai ekonominę blokadą, sustabdė žaliavų, energijos išteklių tiekimą. Taip siekta palaužti laisvės siekį. Palaužti tik ką atsikūrusią valstybę. Blokada truko 75 dienas, iki liepos 1-osios.
„Visi buvo sąjūdiečiai, kurie tada aukojo pinigus Lietuvai. Subačiaus mokyklos mokytojai irgi aukojo pinigus Blokados fondui. Aukojo šiam kilniam tikslui ir dauguma subatėnų pagal savo išgales. Štai kokį laišką esu gavęs 1992 metų gegužės 11 dieną iš Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus: „Mielas pone Jonai, dėkojame Jums ir visiems Subačiaus geležinkelio stoties parapijos tikintiesiems už apsaugos skyriui paaukotus pinigus, o kartu ir už moralinę paramą, kurios mums dabar labai reikia.
Ši Jūsų auka yra labai brangi, nes mes žinome, kad vardan bendro visų mūsų reikalo Jūs atidavėte tai, ką uždirbote savo sąžiningu ir nelengvu darbu. Tepadeda Jums Dievas. Parlamento gynėjų vardu LR Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus vadovas A. Skučas“, – pacitavo mokytojas.
Pasak J. Babicko, tie, kurie neginkluoti savo kūnais gynė svarbiausius Lietuvos objektus sovietinės kariuomenės siautėjimo dienomis 1991 metų sausio–rugsėjo mėnesiais, – tai sąjūdiečiai.
J. Babickas yra surašęs visų subatėnų ir su jais vykusių tomis dienomis į Vilnių budėti prie Radijo ir televizijos komiteto, Parlamento rūmų ir kitur pavardes. Šie sąrašai perduoti Kupiškio viešajai bibliotekai.
„Tie, kurie buvome už Sąjūdžio kandidatus, už Lietuvos nepriklausomybę, kurie pasirašėme už sovietinės kariuomenės išvedimą iš Lietuvos, kurie balsavome už Lietuvos Respublikos Konstituciją, galime save vadinti sąjūdiečiais. Mes tęsėme Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio tradicijas neginkluoto pasipriešinimo priemonėmis“, – konstatavo pašnekovas.
Kai 1993 metų rugpjūčio 31 dieną paskutinis sovietų kariuomenės sąstatas paliko Lietuvos žemę, J. Babicko prašymu, skambėjo Subačiaus bažnyčios varpai, pranešdami visiems tą džiugią žinią.
Įamžino laisvės kovotojų atminimą
Pasak J. Babicko, Subačiaus valsčiuje 1944–1953 metais su ginklu rankoje kovojo apie 100 partizanų. Tai Napoleono-Petro Masilionio būrys, Žvirblioniečių būrys, vadovaujamas Vilko-Antano Juškos iš Bigailių, Juodojo pono būrys, vadovaujamas tokiu slapyvardžiu pasivadinusio Povilo Samuolio iš Bagdoniškių kaimo.
Kai sovietų kariuomenė nuslopino šį pasipriešinimą, Subačiaus apylinkių gyventojai priešinosi kitais būdais.
„Mes, sąjūdiečiai, 1988–1992 metais negalėjome pamiršti Lietuvos laisvės kovų Sąjūdžio. Sovietų valdžia išniekino žuvusių partizanų kūnus. Juos numesdavo Subačiaus centre, o vėliau negiliai užkasdavo prie Viešintos upės. Tą vietą dabar ženklina medinis kryžius prie plento į Panevėžį.
Kai 1956–1960 metais buvo tiesiamas asfaltuotas kelias Kupiškis–Panevėžys, buldozeris kartu su žemėmis buvo iškėlęs daug partizanų palaikų. Toje vietoje po asfaltu liko dar daug partizanų kaulelių.
Daug jų buvo išdraskyta ir tiesinant Viešintos upės vagą. Kartą ekskavatorininkas kaušu už plaukų užkabino ir iškėlė partizanės kūną. Tada tas vyras nutraukė darbą ir paprašė palaikus sutvarkyti. Subatėnai juos surinko paslapčia į dėžę ir palaidojo Stračnių kapinėse netoli vartų.
Sąjūdiečiams 1990 metais pavyko prie Viešintos surasti dar 17 partizanų palaikus. Jie iškilmingai perlaidoti Stračnių kapinėse, šalia sovietiniais metais slapta palaidotos partizanės. Iškilmėse dalyvavo apie pusantro tūkstančio žmonių. Sąjūdiečiai nuo bažnyčios iki geležinkelio nešė karstus, taip išreikšdami pagarbą laisvės kovotojams“, – pasakojo J. Babickas.
Po metų, anot pašnekovo, tokia pat minia žmonių dalyvavo šventinant paminklą partizanams Stračnių kapinėse.
Prie geležinkelio 1990 metų gegužę subatėnai pastatė stogastulpį 1941–1952 metų tremtiniams. Jį pašventino Subačiaus klebonas Povilas Jankevičius. Buvo minios žmonių su plazdančiomis trispalvėmis. Mokinė Renata Juraškaitė deklamavo Bernardo Brazdžionio eilėraštį „Šaukiu aš tautą“.
Sąjūdžio idėjos, pasak J. Babicko, buvo brangios Janinai Šaučiūnaitei, kuri savo dviaukštį namą padovanojo Subačiaus šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijai. Dabar šiame pastate parapijos namai ir šarvojimo salė.
„Sunku išvardyti visus sąjūdiečių darbus. Tai buvo geri ir prasmingi darbai“, – pokalbio pabaigoje savo prisiminimus įvertino pašnekovas.
