2024/04/13

 

UKRAINIETĖ IŠ DONBASO: „VISADA MINTYSE BUVĘS GYVENIMAS“

Viktoria Filatova su savo šeima į Kupiškį iš karo draskomos Ukrainos atvyko 2022 metų kovą. Autorės nuotrauka

Viktoria Filatova su šeima buvo vieni pirmųjų ukrainiečių, suradusių prieglobstį Kupiškio rajone. Nuo tada, kai įsikūrė Kupiškyje bėgdami nuo karo gimtojoje Ukrainoje, praėjo beveik pusantrų metų. Viktoria tikino, kad tėvynės ilgesys didelis, bet nerimas dėl joje likusių tėvų – dar didesnis. Lietuvoje saugu, bet labai sunku gyventi tada, kai negali nieko planuoti. Tačiau viltis, kad vieną dieną sugrįš namo, visada gyva.

Jurga BANIONIENĖ

Karo siaubą jau patyrė

Viktoria yra iš Donbaso regiono, Slovjansko miesto Rytų Ukrainoje. Tad pokalbis pirmiausia sukosi apie 2014 m. Donbase prasidėjusį karą tarp Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir prorusiškų teroristų.

„2014 metų balandžio 12 d., kai prasidėjo pirma okupacijos banga, mūsų miestas buvo pirmasis, okupuotas Rusijos. Bet ji tęsėsi neilgai, pustrečio mėnesio, liepą Ukrainos kariai išlaisvino Slovjanską“, – kalbėjo ukrainietė.

Tuo metu Viktoria baiginėjo mokslus, reikėjo baigti rašyti savo diplominį darbą. Su būsimu vyru Ilja ir jo mama išvyko iš okupuoto Slovjansko į Sviatohirską, ten buvo ramu. Tačiau jos tėvai liko. Anot pašnekovės, buvo baisu – nuolatiniai sprogimai, apšaudymai, tėvams reikėjo slėptis rūsyje.

„Tada buvo viena, o kas vyksta dabar, visai kita. Jei tada priešas žinojo, kur smogs, tai šiuo metu nieko nežiūri, naikina viską iš eilės. Tai, ką dabar išgyvena Ukrainos žmonės, šito neįmanoma perteikti žodžiais. Kai buvome išlaisvinti, gyvenimas labai greitai grįžo į įprastas vėžes, prireikė gal mėnesio. Žinoma, buvo sugriautų namų.

Visa tai liko atmintyje, bet po to aštuonerius metus gyvenome ramiai ir taikiai. Aš baigiau institutą, gavau diplomą, turiu du aukštuosius išsilavinimus – IT specialistės ir ekonomistės. Susituokėme, mums gimė dukra Marija. Radau darbą, dirbau pensijų fonde ekonomiste, kaip pas jus „Sodra“. Dukra pradėjo lankyti darželį. Vyras dirbo tolimųjų reisų vairuotoju Europoje. Gyvenome gražų, aktyvų gyvenimą. Iki 2022 m. vasario 24 dienos“, – pasakojo V. Filatova.

Nelengvai apsisprendė

Jos atmintyje viskas gyva. Prisiminė, kad karo išvakarėse kalbėjo su vyru, jis tada pasakė, kad kils karas. Viktoria jį dar ramino, kad tai neįmanoma.

„Atsimenu, kad vasario 24-ąją buvo gražus žiemos rytas. Saulėtas, šiltas. Atsibudau geros nuotaikos ir matau, jog visi rašo, kad prasidėjo karas. Dukrą nuvedžiau pas draugę, nuėjau į darbą. Paskui susiruošiau, nuvažiavau pas tėvus, buvau viena, vyras dirbo.

Po savaitės jis liepė mums su dukra išvykti iš Slovjansko“, – kalbėjo V. Filatova.

Pašnekovė pradžioje to daryti labai nenorėjo. Ypač bijojo palikti vienus tėvus, kurie atsisakė išvažiuoti iš savo namų, nenorėjo išleisti ir dukros. Bet paskui visi suprato, kad viskas labai rimta. Nors gimtajame mieste tą savaitę buvo palyginti ramu, nukentėjo netolimas Kramatorskas, ten vyko kariniai veiksmai, tad nutarė nerizikuoti.

V. Filatova teigė, kad pasiryžo išvažiuoti dėl dukros. Išvyko ne vienos, kartu su anyta Natalija, su jos sūnumi Ivanu.

Kelionė iki Lietuvos buvo ilga, truko septynias dienas per Moldaviją, Rumuniją, Vengriją, Slovakiją, Lenkiją.

Į Lietuvą važiavo todėl, kad vienoje šios šalies įmonėje dirbo Viktorios vyras Ilja.

Moteris pasakojo, kad šios kelionės metu sunkiausia ir fiziškai, ir morališkai buvo jos anytai, kadangi ji visą laiką vairavo viena. Nerimo buvo labai daug, tačiau niekada nepamirš sutiktų ir kelionėje visais įmanomais būdais gelbėjusių savo tautiečių. Vieni suteikė nakvynes, kiti maitino, padėjo, kuo galėjo.

Į Kupiškį – vieni pirmųjų

„Visiškas atsitiktinumas, kad mes atsidūrėme Kupiškyje, mums padėjo čia įsikurti. Pradžioje buvome apgyvendinti Rudiliuose. Buvome antra šeima, atvykusi iš Ukrainos. Pirmoji gyveno gimnazijos bendrabutyje, paskui pradėjo atvažiuoti vis daugiau žmonių. Nuo pat pradžių gavome daug pagalbos iš įvairių žmonių, esame už tai labai dėkingi, juk buvome patyrę šoką.

Pirmas dienas beveik nesupratau, kas vyksta ir kaip toliau reikės gyventi“, – prisiminė ukrainietė.

Vėliau Viktoria su savo artimaisiais persikėlė gyventi į Kupiškį. Kadangi jai teko išeiti iš darbo Ukrainoje, nutarė jo ieškotis čia.Kreipėsi į Užimtumo tarnybą. Kai gavo kvietimą dirbti prekybos centre, nesudvejojo. Nelengva, darbo valandos ilgos, bet norėjo dirbti.

„Buvau pripratusi sėdėti įstaigoje prie kompiuterio, mąstyti galva, o čia – fizinis darbas, bet nieko, pripratau. Mokausi lietuvių kalbos. Man ji labai sunki, labai. Suprasti lyg ir suprantu, bet sudėtinga kalbėti. Kai į parduotuvę ateina močiutės, susišneku, nes jos lėtai kalba“, – tikino V. Filatova.

Vis dėlto lietuviškai ji kalba neblogai. Paklausta lietuviškai, stengiasi atsakyti.

Viktorios šešiametė dukra lanko darželį. Moteris džiaugėsi, kad jį pavyko rasti, tik nebuvo vietos dukros amžiaus vaikų grupėje, būna su mažesniais vaikais.

Viktoria Filatova su dukrele Marija.
Nuotrauka iš asmeninio pašnekovės albumo

Nuo kitų mokslo metų mergaitė lankys pirmą klasę nuotoliniu būdu Ukrainoje. Iki šiol nuotoliniu būdu ruošėsi mokyklai, taip pat dalyvavo anglų kalbos, logopedo užsiėmimuose.
Pasak V. Filatovos, dukra žino, kad Ukrainoje vyksta karas.

„Juk visos mūsų kalbos apie tai sukasi. Vaikas girdi, klausinėja. Be to, yra internetas. Paskaitau apie stiprius apšaudymus, nesusilaikau, pradedu verkti. Pavyzdžiui, netoli mūsų namų buvo apšaudymas, tiksliai nepamenu, kiek žuvo žmonių, bet tarp jų vos dvejų metų kūdikis. Būna tokių momentų, kai niekaip nepavyksta sulaikyti ašarų. Dažnai iš dukters išgirstu, kad nori namo, pas savo draugus. Yra vaikų, su kuriais draugauja nuo visai mažų dienų. Turėjo ten savo hobių, šoko, jai labai patinka gimnastika. Čia to mums trūksta“, – kalbėjo ukrainietė.

Viktoriai sunku patikėti, kad praėjo beveik pusantrų metų, gyvenant toli nuo gimtinės. Ilgesys kankina kasdien, bet Kupiškyje jaučiasi gerai. Vietos jau pažįstamos, žino, kur ką surasti. Turi ir savo mėgstamų lankyti kampelių.

„Labai mėgstame su dukra eiti prie fontano miesto centre, į žaidimų aikšteles arba tiesiog pasivaikščioti prie Kupos.

Miestelis mažas, bet jaukus. Žmonės čia svetingi. Sulaukėme pagalbos iš daugybės jų, visi, kuriuos sutikome, geri“, – džiaugėsi pašnekovė.

Ji vardijo ir eilinius kupiškėnus, kurie siūlė savo pagalbą, kaimynus, ir Savivaldybės atstovus, darželio darbuotojus, ir kitus.

Baimė grįžti stipresnė už ilgesį

V. Filatova pasakojo, kad Slovjanske padėtis įtempta. Vyksta apšaudymai, kaip ir visoje Ukrainos teritorijoje. Nėra vietos, kur būtų visiškai saugu. Žinias, kas vyksta, ji seka nuolatos.

„Fronto linija – 40 kilometrų nuo mūsų miesto. Labai nesaugu. Mano tėtis dar dirba, mama pensininkė. Jeigu jiems reikia išvažiuoti vaistų, paskambina, praneša.

Visą laiką nerimauju, kol sulaukiu žinios, kad laimingai grįžo. Kasdien bendraujame, būtinai ryte turiu paskambinti ir išsiaiškinti, ar jiems viskas gerai.
Daug mano giminaičių liko Slovjanske, kai kurie – ir su vaikais. Buvo kas išvyko, bet jau sugrįžo“, – kalbėjo pašnekovė.

Paklausta, ar ir jai nekyla tokių minčių važiuoti atgal į Ukrainą, moteris patikino, kad tai daryti dar per anksti. Negali rizikuoti vaiko, savo gyvybe.

„Jei ne Marija, aš iš Slovjansko turbūt nebūčiau išvykusi. Tai mano gimtasis miestas, baisu dėl jo. Nuolat įkalbinėju tėvus atvažiuoti čia gyventi, bet nenori palikti namų“, – susigraudino ukrainietė.

Viktoria negalvoja, kad karas greitai baigsis. Jos manymu, jis gali trukti penkerius metus ar dar ilgiau. Pasak moters, pagalbos Ukrainai užtenka, visokeriopai padeda Europos šalys.

Svarbiausia – trūksta dialogo tarp Ukrainos ir Rusijos, kuris neužsimezga.

„Jo taip reikia. Kada jis įvyks ir ar įvyks, nežinia. Juk žūsta tiek daug niekuo dėtų, taikių žmonių. Visa Europa daro, ką gali. Štai Lietuva, tokia maža, palyginti su Ukraina, ne tokia turtinga, bet kaip mums padeda“, – mintis dėstė V. Filatova.

Ji prisipažino, kad labai sunku gyventi nežinioje. Nieko neįmanoma planuoti. Nuolatinė įtampa, baimė dėl artimųjų.

„Aš iki šiol nesuprantu, kodėl taip. Visada mintyse buvęs gyvenimas. Tai kaip sapnas. Juk turėjome visokių planų, dabar viso to nėra. Nuolat savęs klausi, kodėl būtent Ukrainai taip nutiko, kodėl mums, juk esame draugiška tauta. Atsakymo nėra.

Labai sunku, kai tu čia, o tavo tėvai – ten.

Kasdien prašai Dievo: nieko nereikia, kad tik artimieji būtų gyvi“, – graudinosi ukrainietė.

Dalintis
Vėliausi komentarai
  • Per korupciją ir prasidėjo karas. Putino valdžia nusipirko beveik visus ninistrus ir parlamentarus. Galvojo pakeis valdžią per tris dienas. Kaip Kryme. Be šūvio. Kolonoje važiavo rosgvardija su paradinėmis uniformomis. Jei Kijeve reikėtų nušerti bananais nepatenkintus. Man negaila šitų pusruskių. Atvažiavo ne nuo karo, o dėl gero gyvenimo. Karas, tik siaurame ruože, Ukrainos rytuose. Ukraina didelė.

  • Kiek as sutikau Kupiskyje gyvenanciu ukrainieciu——-visi kalba RUSISKAI.

  • O ši miela ukrainietė šneka ukrainietiškai?

    • „Trūksta dialogo tarp Ukrainos ir Rusijos…“
      Kaip ji čia tai supranta?!

      • Šiaip tai visi karai šeimoje ar pasaulyje ir kyla dėl nesikalbėjimo .Taip .kad išmokim kalbėtis , o ne erzinti vienas kito . Psichiatrų patvirtinta .

Rekomenduojami video