Laisvas Lietuvos Nepriklausomybės, Vasario 16-osios, paminėjimas prieš daugiau nei trisdešimt ketverius metus, dar esant sovietinei valdžiai, po ilgų draudimo metų, Kupiškyje buvo išskirtinis įvykis. Žmonės masiškai dalyvavo visuose šventiniuose tos dienos renginiuose. Sąjūdžio pasėta tautos atgimimo sėkla toliau brandino dar uždraustą vaisių – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą.
Tos šventės sūkuryje sukosi ir Vilija Morkūnaitė, Kupiškio kultūros centro režisierė.
Autorės nuotrauka
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Vilijos prisiminimuose šis laikas siejasi su buvusia labai šalta žiema ir stebuklingai prigijusiu Kupiškio etnografijos muziejaus kiemelyje Vasario 16-osios proga pasodintu ąžuoliuku, kuris dabar išaugo, išsikerojo į gražų ir tvirtą medį.
„Sąjūdžio grupės kultūros namuose nebuvo, bet aš dalyvavau Sąjūdžio veikloje. Buvau įpareigota parengti Lietuvos Nepriklausomybės paminėjimą. Vesti renginį paprašiau sąjūdiečio Visvaldo Veličkos, kuris turėjo sodrų žemo tembro balsą. Taip pat reikėjo apžiūrėti vietas, kur vyks ta šventė, sudėlioti renginio eigą.
Padėjo Sąjūdžio žmonės. Jei neklystu, su Lina Matiukaite kasėme sniegą Etnografijos muziejaus kiemelyje prieš renginį. O gal tai buvo prieš kitą renginį? Likusios tik prisiminimų nuotrupos. Sunku įvardyti vieno žmogaus autorystę, prie to renginio, kurį inicijavo Sąjūdis, prisidėjo įvairūs kolektyvai.
Pamenu, kad norėjau susieti epochas – bręstantį išsilaisvinimo laiką su pirmos Lietuvos respublikos laikotarpiu. Sąjūdiečiai tuo metu jau planavo tvarkyti Kupiškio senosiose kapinėse stovintį 1929 metais visuomenės ir Kupiškio šaulių pastatytą paminklą kariams savanoriams.
Nuotraukos iš Kupiškio etnografijos muziejaus archyvo
Kažkas pasakė, kad Kupiškyje gyvena Juozas Kisielius, 1919 metų Lietuvos savanoris. Jis buvo pakviestas pasodinti ąžuoliuko. Skaitėme ir giedojome Maironį. Po mitingo Etnografijos muziejaus kiemelyje ėjome su degančiais fakelais į Kupiškio kapines prie paminklo savanoriams. Dalyvavo ir kunigas Valdas Braukyla“, – pasakojo Vilija.
Jos atmintyje išliko, kad ano meto žmonės buvo tarsi apsėsti kūrybiškumo.
V. Velička parašė feljetoną Vasario 16-osios minėjimo proga apie 15 sesių (15 sovietinių respublikų), kurios prievarta gyveno viename bendrabutyje, valdomos pikto pusbrolio. Buvo minimas to bendrabučio sandėliukas, kurį klausytojai juokaudami susiejo su Kaliningrado sritimi.
Renginyje autorius perskaitė tą feljetoną, apmąstantį besikeičiančią padėtį Lietuvoje.
Pasak Vilijos, lietuviai nuo seno svarbius gyvenimo momentus paminėdavo pasodindami medį. Žmogaus ir medžio ryšys buvo labai svarbus ir natūralus. Deja, šiandien tos tradicijos, senosios vertybės nyksta. Dažniau medžius kertame nei sodiname. Toks santykis su medžiu viską pasako. Prarandame ryšį su gamta, kuri žmogui teikdavo ramybės, paguodos ir dvasinės tvirtybės.
„Atmintyje neišliko, kad kas abejotų ąžuoliuko sodinimu Vasario 16-osios proga. Gal buvo konsultuotasi su miškininkais ir gautas patikinimas, kad būna tokių atvejų, kai žiemą sodinti medžiai prigyja.
Dažnai pagalvoju, ar tikrai tuomet pasodinome ąžuoliuką. Neįtikėtina, kaip šis medis suvešėjo. Toks išnašus, tiesus auga – žmogaus ir medžio sielų bendrystės simbolis. Va, ką reiškia vidinė jėga, medžio sodinimo intencija. Prieš ją neatsilaiko ir atšiauri žiema“, – buvo įsitikinusi Vilija.
Pasak jos, į Vasario 16-osios minėjimą Kupiškio kultūros namų salėje (ši įstaiga vėliau pavadinta kultūros centru – aut. past.) buvo prisirinkusi sausakimša salė. Skambėjo liaudies dainos.
Tai buvo natūralus sugrįžimas prie tautinės, partizanų ir tremtinių dainos. Vilija prisimena, kad koncertavo Noriūnų žmonės, o kultūros darbuotoja Lina Daukšienė scenoje pasakė, kad Noriūnų vaikai, dalyvavę folkloro kolektyve, atvedė ir savo tėvus į sceną.
V. Morkūnaitei iš tos dienos įstrigo tai, kad su tuometine valdžia nereikėjo nieko derinti. Ji autoriteto nebeturėjo nuo Pyragių mitingo.
