2024/06/13

 

RITA TĖVAINIENĖ: „JAUČIUOSI KUPIŠKIO AMBASADORE“

Verslininkės Ritos Tėvainienės šaknys – Kupiškyje. Su gimtine ji išlaikiusi labai tamprų ryšį. Nuotrauka iš asmeninio pašnekovės albumo

Dvidešimt metų vienetinius baldus projektuojanti ir gaminanti kraštietė Rita Tėvainienė įsitikinusi, kad labai svarbus lietuviškų baldininkystės tradicijų perdavimas ir tąsa. „Tradicija yra tai, kas geriausia, paimta iš praeities ir pritaikyta šiandien, kad galėtų būti perduota ateičiai. Kitaip ji liks tik istorinis kažkada buvęs faktas“, – sako Rita.
Moteris gyvena ir dirba Panevėžyje, bet nuo gimtojo Kupiškio nenutolsta, stengiasi visais įmanomais būdais skleisti žinią apie gimtąsias vietas ir tokiu būdu prisidėti prie bendruomenės gerovės.

Jurga BANIONIENĖ

Rita, Jūs įsikūrusi Panevėžyje. Toli nuo tėviškės nepabėgote. Turite savo baldininkystės verslą.

Menas, kaip saviraiškos priemonė, buvo šalia manęs nuo vaikystės. Labai mėgau piešti. Kiekviena namuose rasta popieriaus skiautė buvo primarginta piešinėliais. Piešiau tai, ką mačiau ir kaip man atrodė, nes mokytis dailės tada Kupiškyje nebuvo sąlygų. Buvo tik muzikos mokykla. Joje kažkuriuo metu kanklių mokytoja dirbo ir mano mama (Palmira Penkauskienė – aut. past.). Čia smuiko klasę lankė ir sesuo Daiva. Aš muzikos mokyklos durų nepravėriau. Mano labai primityvius, bet, matyt, kažkuo išskirtinius darbelius kartais įvertindavo konkursuose. Įkvėpėjas ir skatintojas judėti ta linkme buvo mano dėdė Domininkas Velička. Jis nuveždavo darbelius į Vilnių, kažkam ten parodydavo, net per televiziją jie buvo pristatyti.

Gerai juos įvertino ir M. K. Čiurlionio meno mokyklos dėstytojai. Gavau rekomendacijas baigusi 4 klases stoti į šią mokyklą. Buvo noras, bet tėvus sustabdė baimė atiduoti 11 metų vaiką į mokyklą-internatą. Ir už tai esu dėkinga, galėjau augti šeimoje.
Prie meno grįžau gana brandaus amžiaus, būdama 40 metų, kai pasitraukiau iš tarptautinio verslo kompanijos, į šalį padėjau inžinieriaus-ekonomisto diplomą ir pasinėriau į šeimos verslą.

Pasukote į baldininkystę. Kodėl? Kuo išskirtinis Jūsų verslas?

Sukūrėme tai, ko niekas negamino ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse – profesionalių dailininkų tapyba dekoruotus, unikaliomis ekologiškomis dangomis dažytus „Kemenos“ ženklo baldus. Tai buvo tarsi tradicinės lietuviškos baldininkystės tęsinys, pritaikytas, adaptuotas šiandienai, šių dienų žmogaus poreikiams ir aplinkai. Nes tradicija yra tai, kas geriausia, paimta iš praeities ir pritaikyta šiandien, kad galėtų būti perduota ateičiai. Kitaip ji liks tik istorinis kažkada buvęs faktas.

Mūsų baldai eksportuoti į Latviją, Švediją, Norvegiją, Rusiją, Baltarusiją, Jungtinę Karalystę, Prancūziją. Dalyvauta daugelyje baldų parodų Lietuvoje, Latvijoje.

Spausdinti ne reklaminiai pristatymai žurnaluose „Mano namai“, „Moteris“, „Lietuva pristato“, „Šeimininkė“, „Miškai“ ir daugelyje kitų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Net Kazachstano avialinijų žurnale buvo gražus straipsnis apie Lietuvą ir jos baldininkystės meistrus. Tai įvyko po šio žurnalo redaktoriaus apsilankymo Bistrampolio dvare, kurio viešbutis ir restoranas apstatytas „Kemenos“ gamintais baldais.

Kaip verslo išskirtinumo įvertinimą laikau ir suteiktą galimybę atstovauti Lietuvos mažoms ir vidutinėms įmonėms Europarlamente Briuselyje.
Pradėjusi vadovauti profesionaliems dailininkams ir medžio drožėjams, supratau, kad nedrąsu pasikliauti vien tik intuicija. Labai gąsdino žodis „kičas“. Nesinorėjo ten nuklysti. Todėl nuėjau mokytis dailės istorijos edukologijos. Ne dėl diplomo. Dokumento, dirbant šeimos versle, man nereikėjo, bet jį gavau su pagyrimu. Reikėjo žinių, pasitikėjimo savimi ir tikėjimo tuo, ką darome.

Dvejus metus naršiau po Lietuvos muziejų meno fondus, rinkau po kruopelytę. Prie to labai prisidėjo ir mokykliniais metais įgytas supratimas ir patirtis dalyvaujant mamos – ilgametės Kupiškio kraštotyros draugijos ir paminklų apsaugos vadovės – organizuotose ekspedicijose. Magistrinio darbo tema „Tautinės savimonės ugdymas panaudojant baltišką polichrominį dekorą meninėje baldininkystėje“ buvo glaudžiai susijęs su tuo, ką dariau ir darau iki šiol daugiau nei 20 metų, vienetinių baldų projektavimu ir gamyba. Darbui surinkta teorinė medžiaga padėjo pasijusti tvirčiau šioje veikloje. Keletas mūsų gamintų baldų gavo Tautinio paveldo produkto sertifikatą, o patį magistro darbą vadovė docentė Dalia Karatajienė buvo numačiusi išplėtoti į leidinį. Nes tradicinės baldininkystės temos informacijos lauke, reikia pripažinti, dar laukia nearti dirvonai. Džiaugiuosi, kad nors kiek esu prisidėjusi prie šios spragos užpildymo. Labai norėčiau skleisti šias surinktas žinias.

Plačiau skaitykite birželio 10 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video