TRISPALVĖS SUGRĮŽIMAS

LIETUVOS PERSITVARKYMO SĄJŪDŽIO KRONIKA

1988 metų spalio 30 d. – Lietuvos tautinės vėliavos pašventinimas ir pakėlimas virš Gedimino gatvės 34 namo. Kupiškio Kristaus Žengimo į Dangų bažnyčioje vėliavą pašventino Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius.

Šventėje dalyvavo minios kupiškėnų, kalbėjo rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Petras Večkys, LPS seimo narys ir rajono tarybos pirmininkas Algis Graužinis, koordinacinio centro nariai kunigas Valdas Braukyla ir režisierius Povilas Zulonas. Vėliavą pritvirtino Gaudentas Šilinis, Algis Graužinis, Vidas Zulonas, Algimantas Baniulis.

Lapkritis – pradėtas sodinti Atgimimo parkas prie Kupiškio marių (Uošvės Liežuvyje).

Parengta pagal Linos Matiukaitės inf.

Šiandien Kupiškyje centrinėje Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštėje kasdien plazda ne tik Lietuvos valstybinė vėliava, mūsų trispalvė, bet ir istorinė Lietuvos vėliava su Vyčiu. Šias vėliavas žmonės daug kur yra iškėlę prie savo namų. Atrodo, kad kitaip ir nebegali būti. Vėliava valstybingumo, šalies išskirtinumo simbolis. Ją iškeldami demonstruojame pagarbą savo šaliai, savo identitetą.

Bet taip buvo ne visada. Sovietinės okupacijos laikotarpiu lietuviška trispalvė vėliava buvo uždrausta ir čia sugrįžo ko ne po penkiasdešimties metų. Tai buvo istorinis įvykis, įsirėžęs giliai tų įvykių liudininkams į atmintį ir į širdį.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Ką liudija dokumentai

Lietuvos vėliavos iškėlimo data Kupiškyje buvo suderinta su kardinolo Vincento Sladkevičiaus atvykimu. Taip buvo nutaręs Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Kupiškio koordinacinis centras atvirame susirinkime, dalyvaujant arti šimto rajono Sąjūdžio rėmimo grupių atstovų.

Raštas, pasirašytas Algirdo Graužinio LPS Kupiškio koordinacinės tarybos vardu, buvo pateiktas ir Kupiškio vykdomojo komiteto pirmininkui P. Večkiui, prašant jo pritarimo ir kad jis pasisakytų vėliavos kėlimo ceremonijoje.

Tuometinis Kupiškio liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1988 metų spalio 27 dieną leido iškelti geltonos, žalios ir raudonos spalvos vėliavą spalio 30 dieną virš namo Kupiškyje, Gedimino g. 34.

Buvo vadovaujamasi Lietuvos TSR Aukšiausiosios Tarybos Prezidiumo 1988 metų spalio 6 d. įsaku „Dėl valstybinės, nacionalinės ir regionų simbolikos“.
Tuos įvykius išsamiai aprašė rajoninio laikraščio „Komunizmo keliu“ žurnalistė Virginija Dotaitė-Juškienė 1988 metų lapkričio 6 dienos numeryje (str. „Taip parėjo trispalvė“).

Čia ji citavo kardinolo V. Sladkevičiaus tądien pasakytus po trispalvės pašventinimo žodžius: „Trispalvė – tai mūsų tauta, tai ženklas, kad tautą norit iškelti aukštyn. Bet veltui iškelsim vėliavą, jei mūsų širdys bus netyros, purvinos. Tad kelkim savo širdis…“

Atsigręžta į bažnyčią

LPS Kupiškio rajono iniciatyvinės grupės narys Povilas Gurklys sakė, kad tie įvykiai visam gyvenimui įsirėžė į atmintį – minia žmonių, gaudanti kiekvieną kardinolo V. Sladkevičiaus žodį, nuo bažnyčios nešama jo pašventinta trispalvė.

„Tai buvo vienas iš retų tuo metu įvykių, kai prisiminta bažnyčia. Po ilgo sąstingio žmonės atvirai galėjo deklaruoti savo tikėjimą. Atvyko gal tuo metu vienintelis Lietuvoje kardinolas Vincentas Sladkevičius. Suvienijo žmones.

Eisenoje nuo bažnyčios iki centrinės miesto aikštės Lietuvos trispalvę nešančius tautiniais drabužiais apsirengusius moksleivius ir „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ vaidintojus lydėjo ne tik dvasininkai, bet ir tikintieji ir netikintys žmonės, net komunistai. Tas renginys prisidėjo prie bendro tautos išjudinimo. Žmonės patikėjo, kad Lietuva eis nepriklausomybės link.

Aikštėje buvo didžiulis mitingas. Buvo ir tuometinės valdžios atstovai. Vykdomojo komiteto pirmininkas P. Večkys kalbą pasakė. Buvo daug ir kitų kalbėtojų. Mes, sąjūdiečiai, šalia valdžios atstovų tądien stovėjome kaip lygūs. Buvo atvykę daug svečių, bendraminčių iš kitų rajonų. Jų renginiuose ir mes tuo metu lankydavomės.

Sąjūdiečiai tąkart ne visais organizaciniais reikalais rūpinosi.

Mes net stengėmės nedeklaruoti, kad tas renginys yra Sąjūdžio. Mūsų tikslas buvo išjudinti tautą. Manau, kad pavyko. Išsirideno tauta iš sąstingio.
Tai įrodo šalies Atgimimo faktas“, – kalbėjo P. Gurklys.

Žurnalistas Algirdas Petrulis prisiminė, kad iškėlus trispalvę ant banko pastato žmonės labai džiaugėsi, dainavo. Jam įsiminė, kad vienas senyvo amžiaus vyriškis iš to džiaugsmo aikštėje pradėjo šokti, suktis ratu, o žmonės plojo, šūkavo jo šokį skatindami.

Vėliava ir kiti prisiminimai

Vidas Zulonas, LPS Kupiškio rajono iniciatyvinės grupės narys buvo vienas iš keturių asmenų, kurie iškėlė Lietuvos vėliavą virš banko pastato Kupiškyje.

„Iš pradžių buvo planuota trispalvę iškelti ant tos banko stogo dalies, kuri yra arčiau centrinės aikštės, kur turėjo ta proga vykti mitingas. Bet tam nebuvo techninių galimybių.

Daug paprasčiau ir patogiau buvo patekti ant stogo per banko pastato laiptinę, kur buvo įsikūrusi ir rajoninio laikraščio redakcija. Užlipau su A. Graužiniu, A. Baniuliu ir, atrodo, dar vienu žmogumi (G. Šiliniu, – aut past.) į to pastato palėpę.

Ant stogo išlindome pro trikampį langelį ir pritvirtinome vėliavą prie ten jau buvusio vėliavos stovo. Vėliau kai kas mums priekaištavo, kad iškėlėme vėliavą toliau nuo centrinės aikštės. Bet, kaip minėjau, ten tuomet neturėjome techninių galimybių iškelti vėliavos“, – prisiminė pašnekovas.

V. Zulonas pridūrė, kad kalbintas apie Sąjūdžio mitingo organizavimą prie Pyragių ežero, pamiršo pasakyti, kad jis turėjo užduotį iš Vilniaus atvežti sąjūdiečius Algimantą Čekuolį ir Mečį Laurinkų. A. Čekuolį pasiėmė iš jo buto.

Ten dar buto šeimininkui leidus iš jo namų telefono skambinęs Vytautui Landsbergiui ir kvietęs atvykti į kupiškėnų mitingą. Jo telefoną ir tokį nurodymą buvo gavęs iš rajono iniciatyvinės Sąjūdžio grupės nario Algimanto Baniulio. V. Landsbergis padėkojęs už kvietimą ir paaiškinęs, kad atvykti negalįs, kad iš anksto yra paskirti žmonės iš Sąjūdžio, kurie vyks į Kupiškį.

Pasak V. Zulono, kai jis skambino V. Landsbergiui, girdėjo kitame kambaryje A. Čekuolį su žmona šnekant ispaniškai. Gal, kad jis nesuprastų, ką jie šneka. Nežinia.

M. Laurinkų paėmę, ne iš Vilniaus, bet pakeliui iš Anykščių, kur jis buvo atvykęs irgi Sąjūdžio reikalais.

Taigi su pašnekovu nusprendėme, kad geriau vėliau nei niekada, kaip sakoma, tuos istorinius įvykius kuo išsamiau prisiminti, jei įmanoma, ir kai ką patikslinti.

Versija

Miškininkas Algirdas Gasiūnas, gyvenęs tais laikais Žaideliuose, prisiminė, kad iš Kauno buvo parsivežęs geltonos, žalios ir raudonos spalvos audinio gal trims vėliavoms pasiūti.

Julius Alekna, tuo metu gyvenęs Palėvenėlėje, sąjūdiečių vardu iš jo tuos audinio gabalus paėmęs. Buvo sutarę, kad ir jam vieną vėliavą pasiūs. Bet taip neįvyko. Matyt, visa medžiaga buvo panaudota tai pirmai trispalvei pasiūti, kuri buvo iškelta ant banko pastato Kupiškyje.
„Sąjūdiečiu oficialiai nebuvau. Bet Sąjūdį aktyviai rėmiau.

Dažnai rinkdavomės pas kaimyną J. Aleknos pusbrolį Edmundą aptarti svarbiausių naujienų. Julius jų nuolat parveždavo iš Kupiškio ir su mumis pasidalindavo. Bičiuliavausi ir su sąjūdiečių Algimantu Ridiku.

Aktyviai dalyvavau su kitais bendraminčiais įvairiose Sąjūdžio akcijose. Rinkdavome visokius parašus – prieš Ignalinos atominę elektrinę, už sovietinės kariuomenės išvedimą ir kt.“, – prisiminė A. Gasiūnas.

Deja, tuose atmintinuose įvykiuose, kai į Kupiškį buvo atvykęs kardinolas V. Sladkevičius, jis nedalyvavęs. Buvo išvykęs.
J. Alekna, paklaustas apie audinį trispalvei, sakė, kad tikrai nebepamena tokio dalyko.

Kas pasiuvo trispalvę nežinojo ir P. Gurklys. Jis tik prisiminė, kad tuo reikalu rūpinosi Algimantas Baniulis. Tik jo jau nebepaklausi. Žmogus iškeliavęs į Amžinybę.