Edukatorius – šviečiamųjų, pažintinių programų (edukacijų) kūrėjas, vedėjas. Tokia pareigybė atsirado ir Kupiškio kultūros centro Alizavos padalinyje.
Nuo praėjusių metų Kalėdų šias pareigas čia eina Danielius Petrošius, kurį vietiniai žmonės pažįsta kaip Alizavos apylinkės vienkiemio naujakurį.
Su Danieliumi pasikalbėjome apie tai, kas jauną, išsilavinusį žmogų atvedė į Kupiškio kraštą, kaip pavyksta čia save realizuoti. Ko reikia, kad žmogus jaustųsi laimingas?
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Ką žemaitis veikė sostinėje
Pirmą kartą vedantį renginį ir užsiėmimus vaikams Danielių pamačiau per Jurgines Salamiestyje. Čia jį ir užkalbinau.
Danielius patvirtino, kad apie jo ir jo draugės Gintarės naujakurystę vienkiemyje netoli Alizavos laikraštyje buvo rašyta. Iš tos publikacijos vietiniai gyventojai juos labiausiai ir pažįsta.
Dabar su jais ir kitais Kupiškio krašto žmonėmis pažintis tęsiasi ir per darbinę veiklą.
„Esu žemaitis, kilęs nuo Skuodo (tėvai iš ten), bet užaugęs Mažeikiuose. Taigi mano gimtoji žemaičių skuodiškių tarmė. Mažeikiuose žmonės kalba kitaip. Daugiau panašumo su šiauliškiais, kurie nukanda žodžių galūnes.
Ten mažiau tikro žemaitiškumo, nes miestas nemažas, daug žmonių, atvažiavusių gyventi iš kitų etnografinių regionų“, – pasakojo apie savo ištakas pašnekovas.
Danielius Vilniaus dailės akademijoje yra baigęs kultūros vadybos ir politikos bakalauro studijas. Kaip šalutines disciplinas buvo pasirinkęs kino režisūrą ir grafiką. Studijų metais savanoriavo teatre. Trumpai sakant, visą laiką sukosi kultūros orbitoje.
Po studijų jo pažintis su kultūra tęsėsi toliau ir įgavo kur kas praktiškesnį ir konkretesnį pavidalą.
Kaip pats sako, atsitiktinai atsidūrė restauravimo srityje, išbandė sieninės tapybos ir mūro restauravimą, šiek tiek ir skulptūros.
„Dirbau įvairiuose architektūriniuose objektuose. Iš arčiau teko susipažinti su jų tyrimais, prisiliesti ir prie freskų taisymo.
Turbūt įspūdingiausias objektas buvo Vilniaus katedra. Ten šiuo atžvilgiu bene svarbiausia, rodos, buvo paskutinė nava kairėje pusėje nuo altoriaus.
Dar beveik metus dirbau prie buvusių Pacų rūmų restauravimo. Jų beveik visos sienos, lubos ištapytos. Darant pastato rekonstrukciją siekta atidengti visą tapybą.
Ši tapyba to pastato erdvėms suteikia prabangos. Dabar ten įsikūręs labai brangus viešbutis. Gal ne visi gali ta tapyba pasigėrėti. Įdomu būtų dar kartą ten pasidairyti“, – teigė pašnekovas ir pridūrė, kad trumpai yra dirbęs ir archeologo asistentu.
Danielius džiaugėsi, kad šiuo gyvenimo laikotarpiu jam teko būti tarp žmonių, kurie atsidavę kultūrai, ja nuolat domisi ir tai puoselėja.
Įgyta ne tik teorinių kultūros istorijos žinių, bet ir praktinių įgūdžių. Tikras malonumas buvo atverti kelių šimtų metų senumo tapybos klodus, kurių jo amžininkai dar nematė.
Taip prabėgo Danieliui studijų ir pirmos darbinės patirties dešimtmetis Vilniuje.
Plačiau skaitykite gegužės 6 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF
Nuotraukos iš asmeninio Danieliaus Petrošiaus albumo