SUVAŽIAVIMO DALYVIŲ PRISIMINIMAI

SĄJŪDŽIO KRONIKA

1988 metų spalio 15 d. – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) Kupiškio rajono grupių narių susirinkimas (Kupiškio viešosios bibliotekos salė).
Dalyvavo 160 atstovų.

Išrinktas koordinacinis centras iš 26 asmenų: Laima Albrektaitė, Gerardas Aleksaitis, Juozas Alekna, Marija Augustinienė, Algimantas Baniulis, Valdas Braukyla, Alfredas Bočiulis, Audrius Daukša, Algis Graužinis, Povilas Gurklys, Vaidas Janušonis, Jonas Jarutis, Rimvydas Kulbokas, Rimgaudas Markelis, Vytautas Martinaitis, Henrikas Orakauskas, Gediminas Rakauskas, Kazys Stančikas, Algimantas Seibutis, Zita Švedienė, Rimantas Urbonas, Egidijus Vaitiekūnas, Julius Vaupšas, Visvaldas Velička, Povilas Zulonas, Vidas Zulonas. LPS Seimo nariu išrinktas A. Graužinis ir 5 delegatai į LPS steigiamąjį suvažiavimą, vyksiantį Vilniuje.

Spalio 22–23 d. – LPS steigiamasis suvažiavimas Vilniaus sporto rūmuose. Dalyvavo kupiškėnai delegatai Algis Graužinis, Algimantas Baniulis, Povilas Gurklys, Kazys Stančikas, Rimantas Urbonas. Svečių teisėmis – Algimantas Seibutis, Vidas Zulonas.

Pagal Linos MATIUKAITĖS parengtą inf.

Žmogaus atmintis išsaugo ryškiausius praeities įvykius. Bet pamažu jie visgi ima blukti. Ilgiausiai išlieka emocinė atmintis. Tuo įsitikinau kalbindama kupiškėnus, LPS steigiamojo suvažiavimo dalyvius.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Viskas sklandžiai suorganizuota

Kupiškėnas Kazys Stančikas papasakojo, kad po sąjūdiečių organizuoto mitingo prie Pyragių ežero viena po kitos Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio grupės pradėjo kurtis visame rajone. Žmonės laisviau ėmė reikšti savo pažiūras. Išsiplėtus Sąjūdžio veiklai rajone, reikėjo pagalvoti ir apie šios veiklos koordinavimą. Tuo tikslu ir buvo sušauktas visuotinis LPS Kupiškio rajono grupių atstovų susirinkimas.

„Komunalininkų salė tam reikalui buvo per maža, už miesto ir daugeliui nepatogi susirinkimų vieta. Tad valdžios paprašyta leisti susirinkimą surengti Kupiškio bibliotekos, kuri irgi tuo metu buvo įsikūrusi buvusioje sinagogoje, salėje. Leidimas gautas.“

„Ten 1988 metų spalio 15 dieną susirinko labai marga publika. Dalyvavo ir pats pirmasis rajono komunistų partijos sekretorius Stasys Tamošiūnas, ir kiti valdžios atstovai.

Kupiškyje tai buvo neįprasta, bet didesniuose miestuose jau vyravo kitoks požiūris.

Valdžios struktūrose irgi vyko pokyčiai. Dar noriu čia paminėti vieną ankstesnę detalę, kad po mitingo pakviesti atvykti į partijos aktyvo susirinkimą, partiniai iniciatyvinės grupės nariai vieni ten jau nebėjome.

Ėjo visa iniciatyvinė grupė. Tada gal pirmą kartą partkome kartu su visais sėdėjo ir kunigas.

Kupiškio bibliotekoje vykusiame susirinkime vyravo demokratiška atmosfera.

Buvo slaptas balsavimas renkant 26 asmenis į LPS rajono koordinacinį centrą ir LPS pirmojo suvažiavimo delegatus. Kandidatai ėjo į sceną, atsakinėjo į susirinkimo dalyvių klausimus. Pamenu, net S. Tamošiūno kandidatūra buvo pasiūlyta, bet jis daugumos balsų nesurinko.

Po susirinkimo ėjome fotografuotis suvažiavimo dokumentams į tuometinį buitinį kombinatą. Tada fotografu ten dirbo Edmundas Maželis.

Buvo jau vėlyvas laikas, po darbo. Pagrindinio įėjimo durų raktų fotografas neturėjo. Tai į jo studiją lipome gaisriniais laiptais“, – prisiminė pašnekovas.
Pasak K. Stančiko, LPS suvažiavimas vyko Vilniaus sporto rūmuose. Kupiškėnai sėdėjo gana arti scenos, gal 5 ar 6 eilėje.

Juos ten sutiko ir fotografavo Ramunė Vosylienė, anglų kalbos mokytoja.

Ji su vyru, kuris anksčiau dirbo Kupiškio rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, plano komisijos pirmininku, jau kuris laikas buvo persikrausčiusi gyventi į Vilnių.

R. Vosylienė tomis dienomis buvo viena iš suvažiavimo organizacinių reikalų tvarkytojų.

Deja, jo nepasiekė nė viena tos dienos nuotrauka.

„Suvažiavimas paliko labai gerą įspūdį. Buvo šitiek daug žmonių, bet nepatyrėme nei spūsčių, nei eilių. Viskas buvo sklandžiai suorganizuota.
Man teko būti paskutiniame Lietuvos komunistų partijos suvažiavime, vykusiame Vilniaus operos ir baleto teatre.

Tai galiu pasakyti, kad visuomenininkų organizuotas Sąjūdžio suvažiavimas savo organizaciniu lygiu niekuo nenusileido tam partiniam suvažiavimui.
Gyvenome Žvėryne šalia tuometinio pedagoginio instituto bendrabučių. Tame pastate, atrodo, buvo instituto darbuotojų, gal dėstytojų, butai.
Gavome raktą. Atsirakinome duris ir ten radome kažkokio asmens būstą su visais daiktais, net papuošalais, sudėtais ant staliuko. Atrodė, kad žmogus kažkur netoli išėjęs, tuoj sugrįš susitikti su svečiais. Kad mūsų laukta, liudijo visiems paklotos lovos, išdėliota patalynė.

Ryte atsikėlėme ir skubėjome prieš suvažiavimo antros dienos pradžią pabūti šv. Mišiose prie Arkikatedros, kuri išvakarėse buvo grąžinta tikintiesiems.
Po Mišių einant Sporto rūmų link prie mūsų gatvėje sustojo taksi automobilis. Taksistas prakalbo: „Jūs delegatai. Prašom sėsti. Jus nuvešiu, kur reikia.“ Neėmė ir pinigų už šią paslaugą“, – teigė pašnekovas.

K. Stančikas sakė, kad suvažiavimo įspūdžiai neišdildomi. Tvyrojo pakili nuotaika, jokio priešiškumo.

Suvažiavime dalyvavo ne tik Lietuvos sąjūdiečiai. Buvo atstovų iš Karabacho ir iš kitur atvažiavusių. Nuo plojimų delnai skaudėjo. Buvo daug pasisakančių žmonių, bet jie laikėsi nustatyto reglamento, tvarkos.

Iš kitų kalbėtojų išsiskyrė kauniečių grupė, kuri per suvažiavimą labai atvirai pareiškė, kad mūsų siekis yra Lietuvos nepriklausomybė. Kiti kalbėtojai labiau akcentavo viešumą, demokratiją, tautinį atgimimą, religijos klausimus.

Sporto rūmų prieigose buvo minios žmonių, tarp kurių sutiko ir daug kupiškėnų, kitų pažįstamų žmonių.

Šalia matėsi ir daug visokių kioskelių, kur pardavinėtos lietuviškos vėliavėlės bei kitokia tautinė atributika.

Iš Kupiškio žurnalistų suvažiavime dalyvavo Virginija Juškienė.

„Atsimenu, kad sesė, likusi Kupiškyje, pasakojo, kad miesto gatvėse Sąjūdžio suvažiavimo transliacijos metu nebuvo nė vieno žmogaus.
Ji pritrūko duonos ir ėjo jos nusipirkti.

Tai pardavėja jai sakiusi, kad yra tik antra pirkėja per visą dieną“, – prisiminė dar vieną iškalbingą tų dienų detalę K. Stančikas.

Tai būtų tarsi susitikimas su praeitimi

V. Juškienė papasakojo, kad nebuvo suvažiavimo delegatė. Ten vyko kaip žurnalistė. Tuo metu buvo jaunesnės kartos atstovė. Kupiškyje dar neseniai gyveno. Nepažinojo daugelio žmonių. Sąjūdžio veiklą stebėjo iš paskutinių eilių. Į jį įsijungė vėliau.

„Dienoraščio nerašiau. Nebepamenu visko iš tų dienų. Reikėtų pasklaidyti laikraščius ir pasižiūrėti, ką tada rašiau. Tai būtų tarsi susitikimas su praeitimi. Pamenu, kad buvo didžiulis dvasinis pakilimas. Susitikau ne vieną savo buvusį studijų bičiulį. Gyvenome kažkur viešbutyje miesto centre.

Įstrigo man tokie, rodos, nereikšmingi dalykai, kad šalo kojos, nes buvau su vasariniais bateliais, plonai apsirengusi. Pamenu ryto rūką, kad esi minioje ir plauki kartu su ja. Tarsi šapas. Nesi vienišas. Galybės žmonių mieste, salėje. Toks romantizuotas įspūdžių kaleidoskopas.

Buvo visuotinis pakilimas. Kiekvienas žodis gaudomas, kiekvienas laisvesnis kvėptelėjimas. Ką pasakys tas, o ką anas? Atrodė, kad visus įvykius geri kaip ištroškęs vandenį. Vyresni permainų bijojo, o jaunesni visuomeninio gyvenimo naujoves priėmė entuziastingai“, – kalbėjo pašnekovė.

V. Juškienė iš apsilankymo suvažiavime neturi jokių nuotraukų. Jos darbas buvo pagauti, įsidėmėti žodį. Buvo kitokie laikai, kai apie fotografavimą tiesiog net nepagalvodavo.

Tą jausmą sunku nupasakoti

Povilas Gurklys prisiminė, kad per pirmą rajono LPS grupių susirinkimą Kupiškio bibliotekos salėje prisirinko labai daug žmonių, tarp kurių buvo ir visa tuometinė rajono valdžia.

„Girdėjau šnekas, kad Sąjūdžio grupė buvo įkurta ir partkome. Taigi tame susirinkime dalyvavo ir pirmasis rajono partijos komiteto sekretorius S. Tamošiūnas.

Kokia buvo susirinkimo darbotvarkė, nebepamenu. Svarbiausia buvo LPS rajono koordinacinio centro ir delegatų į Sąjūdžio pirmąjį suvažiavimą rinkimai. Ar tas balsavimas buvo atviras, ar slaptas, tiksliai negaliu pasakyti. Atrodo, kad buvo kažkokie balsavimo lapeliai. Kaip turi vykti toks balsavimas, procedūrų tiksliai nežinojome.

Iš Vilniaus sąjūdžio grupės gavome nurodymą, kad turime išsirinkti 5 suvažiavimo delegatus ir 2 jo dalyvius svečio teisėmis. Tos kvotos buvo padalytos visiems rajonams siekiant, kad Vilniaus sporto rūmuose, turinčiuose apie 5 tūkst. vietų, tilptų visi delegatai ir svečiai. Pagal tas vietas ir išdalytos kvotos.

Penki sąjūdiečiai (Algis Graužinis, Algimantas Baniulis, Povilas Gurklys, Kazys Stančikas, Rimantas Urbonas), gavę daugiausia balsų, buvo išrinkti delegatais, o šeštoje ir septintoje vietoje likę kandidatai Vidas Zulonas ir Algimantas Seibutis įgijo teisę suvažiavime dalyvauti kaip svečiai“, – pasakojo pašnekovas.

P. Gurklys prisiminė, kad į suvažiavimą jie važiavo kažkieno autobusiuku, kad visi tilptų. Nuvažiavę prie Sporto rūmų pamatė minią žmonių, kuri juos buvo apsupusi aklina siena. Tokia minia ten buvo abi suvažiavimo dienas. Buvo padaryti tik siauri takai žmonėms praeiti.

Pirmą dieną suvažiavimas prasidėjo apie 12 valandą. Buvo daug kalbėtojų. Bjaurių pasisakymų nebuvo. Visi kėlė Lietuvos demokratinio persitvarkymo idėją. Tik kaunietis Rolandas Paulauskas kalbėdamas tiesiai šviesiai išreiškė mintį, kad tikslas yra Lietuvai išstoti iš Sovietų Sąjungos. Kai kuriems suvažiavimo dalyviams jo kalba pasirodė kaip provokacija.

Vėliau delegatai pasisakė dėl religijos dalykų. Po tų kalbų atsistojo Algirdas Brazauskas ir pasakė, kad Arkikatedra grąžinama tikintiesiems. Šis pareiškimas, pasak P. Gurklio, žmonių sutiktas su didžiuliu džiaugsmu, buvo įsimintinas ir lėmė šio politiko populiarumo tarp žmonių pradžią.

„Vakare prie Arkikatedros vyko šv. Mišios. Jas aukojo kardinolas Vincentas Sladkevičius, jei neklystu. Visi suvažiavimo delegatai ir visi buvę prie Sporto rūmų žmonės palei Nerį, per Žaliąjį tiltą kartu ėjo iki Arkikatedros. Eisena buvo įspūdinga. Aplinkinių namų languose degė žvakutės. Sunku nupasakoti tai, ką tada jaučiau. Visi alsavome laisvės dvasia.

Tomis dienomis miesto autobusai žmones vežiojo dykai ir kur reikia. Gyvenome lyg ir pedagoginio instituto bendrabutyje.

Antra suvažiavimo diena buvo ramesnė. Išrinkome maždaug 125 žmonių Sąjūdžio tarybą. Po 1 delegatą į ją ir iš rajonų. Kupiškėnai pasiūlė Algį Graužinį. Dainavome patriotines dainas. Visi delegatai turėjo pasikabinę ant kaklo delegatų pažymėjimus su nuotrauka, buvome įsisegę juosteles, išaustas tautiniais motyvais. Tokie delegatų atpažinimo ženklai buvo naujovė. Labai gaila, kad nebuvo mados fotografuotis. Stigo ir techninių galimybių. Taigi neturiu nuotraukų iš suvažiavimo. Fotografavimasis anuomet nebuvo svarbus. Žinoma, dabar tos nuotraukos būtų istoriškai reikšmingos“, – kalbėjo P. Gurklys.

Vidas Zulonas sakė, kad jam LPS steigiamasis suvažiavimas įstrigo visam gyvenimui. Tokios euforijos jis daugiau nebuvo patyręs. Suvažiavimo svečiai buvo kartu su visais delegatais, tik neturėjo teisės balsuoti.

„Didžiulis tautos pakilimas jau sklandė ore per 1985 metų dainų šventę, kurioje man teko dalyvauti. Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas buvo tarsi aukščiausias to pakilimo taškas. Pamenu, vos ne kiekvienas žodis, anuomet pasakytas iš jo tribūnos, buvo palydėtas plojimais. Tvyrojo visuotinis laisvės pojūtis. Atmintyje išliko Gedimino prospektas, naktį ištisai nušviestas žvakelių šviesos. Juo žygiavo su trispalvėmis vėliavomis, tautine atributika pasipuošę žmonės Arkikatedros link, ką tik grąžintos tikintiesiems“, – prisiminė V. Zulonas tuos visai Lietuvai reikšmingus įvykius.