Kupiškis gera vieta gyventi – tuo įsitikinusi Algauda Šimkūnienė (Murauskaitė). Daug kam gali taip atrodyti. Tik kai tokius žodžius ištaria žmogus, beveik penkiasdešimt metų pragyvenęs sostinėje, jie suskamba visai kitaip.
Kokie keliai ir takeliai atvedė šią moterį, turinčią didelę teisininkės patirtį, į Kupiškio kraštą, ir pasikalbėjome jos jaukiuose, savitai įrengtuose namuose.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Sugrįžimo filosofija
Sugrįžti gyventi į Kupiškį Algaudai buvo gal ir šiokia tokia avantiūra, esmingiausias pokytis.
Motyvacija kažką keisti atsirado 2017 metais po mamos mirties, padėjus paauginti tris jauniausias anūkes, kai dukros sugrįžo į darbus. Viena yra teisininkė, kita filologė.
„Pamenu, kai 2018 metų pabaigoje buvau prie „Akropolio“. Daugybė žmonių. Pasijutau toje minioje viena, lyg erdvės stigtų. Sugrįžusi namo į Fabijoniškes susimąsčiau, kiek dar žiūrėsiu į tą pilką blokinį daugiabutį namą priešais. Pagalvojau, kad turiu penkias anūkes. Noriu joms parodyti Lietuvą, kad jos turėtų kur paatostogauti, pažintų ir nedidelio miestelio gyvenimą. Toks buvo mano požiūris, bet neapsirikau. Juk Vilnius tai ne Lietuva. Mano dukros užaugo be senelių. Aš joms neįdiegiau noro domėtis seneliais, proseneliais. Darbas. Nebuvo vis laiko tokiems dalykams.
Manau, kad jaunas žmogus turi išvažiuoti, mokytis, pažinti kitokią aplinką, bet atėjus senatvei reikia grįžti ten, kur užaugo. Dabar, kai nuvažiuoju į Vilnių, man atrodo, lyg stigtų oro, nors šitiek metų pragyventa, visos gatvės išvaikščiotos. Tikriausiai kažkas parodo kelią. Reikėjo išvykti. Vaikai gyvena sostinės centre. Arčiau jų negalėjau nusipirkti buto. Dabar vaikščiodama Kupos pakrantėmis dukroms sakau, kad jaučiuosi tarsi būčiau Bernardinų sode“, – kalbėjo pašnekovė.
Ji labai džiaugėsi, kad Kupiškyje rado gerą, studijos tipo butuką, net su židiniu, kad tarsi iš dangaus nusileido vietiniai meistrai ir padarė remontą. Taip čia 2019 metų spalį, per savo gimtadienį, ir persikraustė iš Vilniaus. Atvažiavusios abi dukros su anūkėmis sakė, kad labai gera vieta ir butas. Lapkritį dar užbaigė vieną bylą ir nelauktai susirgo rimta liga.
„Iš pradžių mane paguldė į Kupiškio ligoninę. Netrukus perkėlė į Panevėžio. Negaliu skųstis nė vienu mediku. Tiksliai diagnozę nustatė ir skyrė tinkamą gydymą. Prireikus ir Santariškes pasiekiau. Neturėjau bėdų ir dėl vėliau skirtų procedūrų, nors buvo prasidėjusi pandemija, karantinas. O dukros, pamenu, labai bijojo, kad apsigyvenusi Kupiškyje neteksiu geresnių medicinos paslaugų. Manau, kad gyvendama Vilniuje būčiau daug ilgiau laukusi vizito pas gydytoją. Žinoma, daug priklauso nuo požiūrio. Jei matysi aplinkui tik blogus dalykus, tai ir bus blogiau, niekas neįtiks“, – išsakė savo požiūrį pašnekovė.
Šaknys Aukštaitijoje
Kas Algaudą sieja su Kupiškiu? Paklausta, ar čia ji yra gimusi, pašnekovė sakė, kad Kupiškyje augo nuo trečios klasės. Čia dar yra jos buvusių bendramokslių. Gimusi Obeliuose, Rokiškio rajone. Save laiko aukštaite, nors teko gyventi ir Rietave, Žemaitijoje.
„Mano tėvas Jonas Murauskas buvo prokuroras. Kai panaikino Obelių rajoną, jį dirbti paskyrė į Rietavą. Rietave gimė ir mano dvejais metais jaunesnis brolis Vidmantas. Kai šį rajoną naikino, tėvas pasirinko prokuroro pareigas Kupiškyje. Mat šiame krašte, Žaideliuose, buvo jo gimtinė.“
„Mano mama Aldona Murauskienė kilusi iš Rokiškio rajono Bučelių kaimo. Rokiškyje buvo baigusi gimnaziją. Su močiute iš mamos pusės mane siejo labai glaudus ryšys. Buvau tarp būrio anūkų vienintelė anūkė. Iš jos gavau daug gyvenimiškos išminties. Buvome geriausios draugės. Tokia močiute stengiuosi būti ir savo anūkėms.
Mama, istorijos mokytoja, buvo surinkusi daug faktų apie savo giminę. Labai sudėtingas buvo karo, pokario laikas, kupinas netekčių, nepritekliaus. Daug kam baisiausias laikas buvo tada, kai susitvėrė kolūkiai. To laikotarpio realijos labai gerai atspindėtos Vandos Juknaitės knygoje „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“. Ten rašytoja pasakoja ir apie Obelių kraštą.
Senelių iš tėvo pusės nepažinojau. Apie juos daugiau sužinojau iš knygos apie Žaidelius. Karo pradžioje senelis buvo nušautas, o bobutė pasitraukė į Rusijos gilumą. Ten ir mirė. Tėvas buvo iš šešių vaikų šeimos. Dėdes, tetas pažinojau. Bendrauju su pusseserėmis.
Kupiškio vidurinėje mokykloje blogai jaučiausi dėl to, kad mano mama Aldona Murauskienė buvo šios mokyklos direktorė. Tėvai mus auklėjo, kad būtume paprasti, kaip visi vaikai, bet aplinkinių požiūris buvo kitoks“, – pasakojo apie Kupiškio laikotarpį pašnekovė.
Algauda sakė, kad jos tėvas, septyniolikmetis, baigiantis karui buvo paimtas į sovietinę armiją ir nužygiavo iki Berlyno. Jis jai su broliu pasakodavo apie baisiausius karo faktus. Karas tėvui buvo didžiausia dvasinė trauma. Tokia pat atmosfera, kaip ir jo pasakojimuose, atspindėta Ericho Marijos Remarko romane „Kelias atgal“, kuriame atskleidžiami jaunuolių, grįžtančių iš karo, išgyvenimai.
Plačiau skaitykite balandžio 1 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF
Nuotraukos iš asmeninio Algaudos Šimkūnienės albumo