SU VERBŲ SEKMADIENIU – PRISIKĖLIMO STEBUKLO LAUKIMAS

Šį sekmadienį katalikiškas pasaulis mini Verbų sekmadienį, kuriuo prasideda Didžioji savaitė, atvesianti į velykinį Kristaus Prisikėlimo džiaugsmą.

Apie Verbų sekmadienio prasmę, ką reikėtų prisiminti, apmąstyti laukiant Velykų, kalbėjomės su Skapiškio parapijos klebonu Albertu Kasperavičiumi.

Jurga BANIONIENĖ

Didžiosios savaitės reikšmė

„Didžioji savaitė, kitose katalikiškose tautose turinti Šventosios savaitės vardą, yra pagrindinė Bažnyčios liturginių metų savaitė. Mūsų tikėjime pats svarbiausias įvykis – Kristaus Prisikėlimas, šv. Velykos. Verbų sekmadieniu pradedame jo šventimą.

Didžiąją savaitę yra minimos paskutinės Jėzaus gyvenimo dienos, kada jis, skelbdamas Dievo karalystę ir kviesdamas žmones atsiversti, po kelionės Izraelio kraštu įžengė į Dievo tautai šventą miestą – Jeruzalę. Visos keturios evangelijos, kurios pasakoja Jėzaus gyvenimą, paskutinei savaitei nuo jo įžengimo į Jeruzalę iki mirties ir Prisikėlimo teikia ypatingą dėmesį.

Verbų sekmadienį minime Jėzaus pergalingą, džiūgaujantį, triumfuojantį įžengimą į šventąjį miestą. Jį pasitinka gerbėjų pulkai. Jis įlydimas su labai dideliu entuziazmu. Tą simbolizuoja ir šventinamos verbos: mes, kaip ir to meto žmonės, esame Jėzaus mokiniai, lydintys jį link Velykų pergalės.

Tačiau Verbų sekmadienį atsiveria tolesnis vaizdas, kuris laukė Jėzaus po jo įžengimo į šventąjį miestą. Ta proga skaitomas Jėzaus kančios pasakojimas. Jame pamatome besikaupiančius grėsmės debesis virš jo galvos, artėjančią gyvenimo atomazgą. Jis bus pasaulio galingųjų atmestas, minios išduotas, o daugelis mokinių, apimti baimės, išsibėgios. Jėzaus lauks išdavystė ir labai gėdinga mirtis. Bet prieš tai Jėzus parodys savo meilę iki galo. Paskutinės vakarienės metu jis savo draugams dovanos patį save, perkeisdamas duoną ir vyną į savo švenčiausią kūną ir kraują.

Paskutinė vakarienė, kuri minima Didįjį ketvirtadienį, atskleidžia tai, kam Jėzus pasiryžęs iš meilės mums visiems, – nebijodamas paniekinimo ir mirties, paaukoti savo gyvybę.

Po Paskutinės vakarienės vieno iš savo bičiulių, Judo Iskarijoto, išduotas, po to nekaltai pasmerktas, jis turi nešti kryžių ir mirti pačia gėdingiausia to bausme – nukryžiavimu. Didįjį penktadienį minime Jėzaus agoniją ant kryžiaus.

Didysis šeštadienis pasitinkamas prie Kristaus kapo. Visus tuos įvykius mes priimame su viltingu laukimu, nes per juos Jėzus žengia į Prisikėlimą. Tai, kas atrodė žlugimu, iš tiesų buvo Dievo akistata su didžiausiu pasaulio blogiu. Dievas, kuris yra gyvenimo ir gyvybės kūrėjas, prisikėlęs iš numirusių yra su mumis Bažnyčios gyvenime ir, kol Žemėje esame, mus labai stiprina.

Visa tai mes švenčiame per Didžiojo tridienio pamaldas: Didįjį ketvirtadienį, kai kunigai atnaujina šventimų dovaną ir paminime šv. Mišių įsteigimą, Didįjį penktadienį, kai varpai nutyla, pagerbiame Jėzaus kančią ant kryžiaus, laikomės griežto pasninko. Didįjį šeštadienį, kai laukiame Velyknakčio pamaldų, kur vėl nuskamba žinia, jog Jėzus Kristus, mūsų Dievas, Tėvo Sūnus, yra prisikėlęs, uždegama Velykų žvakė, skelbianti Jėzaus Prisikėlimą, šventinami ugnis ir vanduo, atnaujiname krikšto pažadus“, – kalbėjo A. Kasperavičius.

Ieškoti Dievo artumo

Pasak kunigo, Didžioji savaitė yra skirta susimąstyti apie savo sėkmes ir bėdas. Tik reikia tam prieššventiniame skubėjime atrasti laiko. Verbų sekmadienis mums primena, kokia apgaulinga ir greitai praeinanti pasaulio garbė, sėkmė ir pripažinimas.

„Šiandienos garbės akimirkos gali būti labai trumpalaikės, o tikrasis pripažinimas ateina tada, kai žmogus ištveria ir pakelia tai, kas gyvenime yra sunku, – užgulusius kryžius.

Čia be Dievo pagalbos esame silpni, tik jam padedant sugebame suklupę atsitiesti. Didžiojoje savaitėje turėtume ieškoti Jėzaus artumo, o tą galime išgyventi Didžiojo tridienio pamaldose. Tad prasminga ateiti į pamaldas ne tik per Verbas ir Velykų rytą, bet ir minėtomis Didžiosios savaitės dienomis“, – pabrėžė pašnekovas.

Dar vienas svarbus dalykas, pasak kunigo, tai kvietimas pamatyti, kad pasaulyje yra daug skausmo, ir nebūti tik abejingais stebėtojais.

„Savo kančioje Jėzus susitapatino su visais žmonėmis, kurie pasaulyje atstumti, kenčiantys, parblokšti, kurie yra karo zonoje. Tas jo susitapatinimas iš meilės yra kvietimas mums, kad mūsų širdys būtų jautrios kito žmogaus kančiai. Tai skatina klausti savęs: ką galiu padaryti pats, kad kančios būtų mažiau, kur reikia mano pagalbos rankos. Nes meilė gyva ne gražiais žodžiais, o konkrečiais darbais.

Galime melstis, kaip kad Jėzus meldėsi už tuos, kurie jam sukėlė kančią, ypač, matant Ukrainos įvykius, baisumus, kurie vyksta pasaulyje.
Pagaliau, tai gali paskatinti ir į nuoširdžią asmeninę išpažintį, nes kiekviena nuodėmė aštrina pasaulio blogį“, – ragino dvasininkas.

Artėjant gražiausiai pavasario šventei, šv. Velykoms, skaitytojams A. Kasperavičius linkėjo žadinti savyje kuo daugiau gėrio žmonėms, kurie yra aplink. Tada pajusime tikrąją Kristaus Prisikėlimo prasmę.