2024/06/21

 

STEFANIJOS DEVYNIASDEŠIMTIES METŲ GYVENIMO PYNĖ

Stefanija Šulnienė labai mėgsta megzti. Autorės nuotrauka

Pabūdžio kaimo gyventoja Stefanija Šulnienė neseniai šventė savo 90-ąjį gimtadienį. Salamiesčio bažnyčioje kovo 19 dieną garbingo amžiaus sulaukusią moterį pagerbė Salamiesčio bendruomenės nariai.

Su jubiliate apie nueitą gyvenimo kelią pasikalbėjome aplankę ją namuose. Pašnekovė nustebino vaizdingu pasakojimu. Įspūdis buvo toks, tarsi žiūrėtum kino filmą.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Vietoj įžangos

Vazos su gėlių puokštėmis dar bylojo, kad neseniai Stefanijos namuose būta šventės

„Sakiau visiems, kad nereikia čia manęs garbinti. Nesu kažkuo nusipelniusi. Bet manęs niekas neklausė. Suorganizavo pasveikinimą bažnyčioje bendruomenė. Kai minėjau 85 metų sukaktį, tai didžiausią balių kavinėje prie Kupiškio buvo iškėlę anūkai. Jie irgi iš anksto apie tai nesakė. Tik likus kelioms dienoms sūnus prasitarė, kad ruoščiausi į šventę. Žinoma, toks dėmesys labai malonus. Gera tarp žmonių pabūti, tik didžiausia bėda, kad prastai girdžiu. Nepadeda ir klausos aparatas. Su juo tik galvoje zvimbia“, – apie džiaugsmus ir didžiausią rūpestį kalbėjo pašnekovė.

Stefanija gimė ir iki paauglystės gyveno Remeikių kaime, Biržų rajone. Ji kilusi iš gausios Paulinos ir Povilo Gataučių aštuonių vaikų šeimos. Turėjo keturis brolius ir tris seseris. Visiems vaikams teko tarnauti pas ūkininkus, nes savo žemės buvo nedaug. Tik Stefanijai tokios patirties buvo mažiau, nes susikūrė kolūkiai, nebeliko ūkininkų. Vaikų nebesamdydavo darbams. Taigi vos galą su galu suduriančioms šeimoms tapo dar sunkiau pragyventi.

Moters atmintyje įsirėžusi vyresnės sesers Genutės meilės ir vedybų istorija, tėvelio nužudymas ir brolio Kazio žūtis prie Liepojos per Antrąjį pasaulinį karą, pokario baisumai.

Stefanija Šulnienė prie savo namų.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotrauka

Tetos namuose

„Ši sodyba, kurioje gyvenu nuo 14 metų, priklausė Mykolui ir Petronėlei Macevičiams. Petronėlė buvo mamos sesuo. Su mama atvažiavau jų aplankyti. Teta mamos paprašė, kad pasilikčiau padėti bulves pasodinti. Taip nuo 1947 metų gegužės 7 dienos ir likau šiuose namuose. Padėjau ūkio darbuose. Macevičiai vaikų neturėjo. Savo sodybą lipdė gaudami pajamų iš darbų pas ūkininkus. Gyvenome viename trobos gale. Kitas buvo neįrengtas.

Dėdė išmokė mane pjauti, dalgį plakti. Buvau baigusi tik dvi pradžios mokyklos klases. Vėliau gal ir būčiau galėjusi tęsti mokslus Salamiestyje, bet teta ir dėdė buvo beraščiai, išsilavinimui neteikė jokios reikšmės. Taigi nedrįsau jiems užsiminti apie mokslus ir likau su tais savo dviem „aukštaisiais“. Rašyti, skaityti mokėjau.

Vėliau šie sugebėjimai padėjo man bendraujant su jaunystės drauge Živile Bielskyte-Tiškiene, kuri apsigyveno Panevėžyje. Mat dėl prastos klausos negalėjau pasikalbėti telefonu. Tai rašydavau jai laiškus. Man sekdavosi neblogai reikšti raštu mintis, nors skyrybos ar rašybos klaidų ir būdavo. Draugė vis skatindavo, kad tik rašyčiau“, – pasakojo pašnekovė.

Stefanija prisiminė ir vieną įvykį, kuris jai gyvenant pas tetą buvo įvaręs daug baimės, apie kurį niekam nebuvo prasitarusi. Tai nutiko jau mirus dėdei, rimstant pokario kovoms. Sodyboje tada gyveno dviese su teta. Vieną vasaros naktį į duris pasibeldė ginkluotas vyriškis. Teta atidarė duris. Tas žmogus pradėjo šmirinėti po trobą klausinėdamas, kur duktė. Stefanija tąkart miegojo kitame trobos gale. Atėjęs prie jos lovos, vyras atsisėdo šalia ant suolo ir greitai užsnūdo pasviręs su visais ginklais ant gulinčios Stefutės.

„Gulėjau rankas sudėjusi ant krūtinės ir bijojau pajudėti. Šautuvas taip spaudė rankas, kad net šaukti iš skausmo norėjosi. Netrukus ėmė brėkšti. Pradėjau nerimauti, kaip bus, jei kaimynai tą ginkluotą vyrą pas mus pamatys.

Pradėjau atsargiai traukti rankas ir vyras tuoj pat pabudo. Išeidamas pro duris prigrasė abi, kad niekam apie jo apsilankymą nepasakotume, kad trečiadienį atvažiuos manęs išsivežti. Sėdo į kieme paliktą vežimą, traukiamą arkliuko, ir nudardėjo Kupiškio pusėn. To žmogaus su vežimu buvo įvažiuota į mūsų daržą. Tai arklys per naktį visas daržoves nuėdė, kiek tik pasiekė.

Po to įvykio ilgai nerimavau. Bijojau, kad neišsivežtų, nes pokario metais tokių nutikimų būdavo. Teta ramino, kad viskas bus gerai. Daugiau apie tą žmogų nieko negirdėjome“, – pasakojo moteris.

Ją draugės kviesdavo eiti kartu į gegužines, bet nelabai ten traukė. Turėjo vieną suknelę į bažnyčią ir į gegužines. Po to įvykio visiškai niekur nebenorėdavo kelti kojos iš namų. Teta primindavo, kad ir dėl tėvo žūties jai nereikėtų po gegužines vaikštinėti, kad tas faktas gali kai kam užkliūti. Tik į vakaruškas pas kaimynus nueidavo.

Labai mėgo dainuoti ir mokėjo nemažai dainų. Tai vakaruškose visi jos prašydavo dainą užvesti. Dabar jau pamiršo tų dainų žodžius. Iš atminties išnyra tik vienas kitas posmelis.

Plačiau skaitykite kovo 25 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF

Salamiesčio bendruomenė surengė vyriausiai savo narei Stefanijai Šulnienei 90-mečio paminėjimą Salamiesčio bažnyčioje.
Nuotrauka iš Salamiesčio bendruomenės archyvo
Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video