Kupiškio krašto sąjūdžio istorijos negalima įsivaizduoti be šviesaus atminimo kupiškėno Algimanto Seibučio (1936–2014), rajono Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, rajono Sąjūdžio tarybos pirmininko.
Jis dalyvavo visuose Sąjūdžio suvažiavimuose. Kaupė asmeninį Sąjūdžio veiklos Kupiškyje archyvą.
Dalį dokumentų ar jų kopijų yra atidavęs Kupiškio etnografijos muziejui ir Kupiškio viešajai bibliotekai.
Bendraminčiai dar prisimena susirinkimus jo sodyboje Kauniškio kaime. A. Seibutis kaskart užsukdavo ir į „Kupiškėnų minčių“ redakciją su naujienomis, žurnalistus jų profesinės dienos proga irgi buvo pasikvietęs pasibūti savo sodyboje.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Biografijos štrichai
Koks žmogus buvo A. Seibutis, kur jis užaugo, subrendo, kur studijavo ir dirbo, kaip įsijungė į Sąjūdžio veiklą?
Iš dalies į šiuos klausimus padėjo atsakyti Aušra Jonušytė, Kupiškio etnografijos muziejaus darbuotoja, istorikė.
Ji ne kartą yra kalbėjusi su muziejuje apsilankydavusiu A. Seibučiu. Iš jo paties pasakojimų užrašė ir šio žmogaus biografiją. Kai kuriuos faktus papildė vėliau.
Ši biografija saugoma skaitmeninėje Kupiškio etnografijos muziejaus laikmenoje.
Algimantas Seibutis gimė 1936 metų sausio 1 dieną Kupiškyje, Uršulės Gaidimauskaitės-Seibutienės ir Petro Seibučio šeimoje.
1943–1947 metais mokėsi Kupiškio pradinėje, nuo 1947 iki 1954 metų tuometinėje Vlado Rekašiaus vidurinėje mokykloje.
Nuo 1955 metų buvo Lietuvos veterinarijos akademijos studentas. Mokydamasis akademijoje dirbo minėtos mokymo įstaigos sporto klube.
Baigęs aukštąją mokyklą, 1960 metų rugpjūčio 1 dieną paskirtas dirbti į gimtąjį Kupiškį, į Plundakų kaime įsikūrusią veislininkystės stotį veterinarijos gydytoju.
1962 metų spalio 31 dieną laikinai paskiriamas Kupiškio valstybinės veislininkystės stoties direktoriumi.
1963 metų sausio 1 dieną priimamas dirbti Kupiškio veterinarinės ligoninės gydytoju-bakteriologu.
1964 metų sausio 1 dieną paskiriamas Kupiškio rajono veterinarinės laboratorijos direktoriumi-veterinarijos gydytoju bakteriologu.
1981 metų spalio 10 dieną pradeda dirbti Kupiškio rajono „Piliakalnio“ kolūkio veterinarijos gydytoju.
1982 metų rugsėjo 6 dieną pradeda eiti Kupiškio veterinarinės vaistinės vedėjo pareigas.
Nuo 1987 metų liepos 2 dienos dirba Kupiškio veterinarijos stotyje vyresniuoju veterinarijos gydytoju.
Tų pačių metų spalio 1 dieną paskiriamas profilaktikos ir gydymo grupės vadovu, veterinarijos gydytoju Kupiškyje.
Nuo 1988 metų, plečiantis Sąjūdžio veiklai Vilniuje, kartu su žmona Felicija važiuoja į Sąjūdžio renginius sostinėje.
1988 metų rugpjūčio pradžioje tuometinis Kupiškio rajono architektas Algis Graužinis, neretai ir pats dalyvavęs Sąjūdžio renginiuose Vilniuje, pasiūlo ir Kupiškyje organizuoti Sąjūdžio veiklą. Architektas pakviečia Algimantą Seibutį prisijungti prie bendraminčių rengiamų susirinkimų Kupiškio malūne (dabar Malūnų g.).
Algimantas Seibutis dalyvavo visuose Sąjūdžio suvažiavimuose, įvairiuose renginiuose.
Pirmame Sąjūdžio suvažiavime svečio teisėmis, o vėlesniuose kaip Sąjūdžio delegatas. Daug energijos, laiko ir savo lėšų skyrė organizuojant 1988 metų spalio 9 dieną Sąjūdžio mitingą prie Pyragių ežero, 1988 spalio 30 dieną Lietuvos vėliavos šventinimo ir iškėlimo iškilmes Kupiškyje, pirmą 1989 metų Vasario 16-osios minėjimą Kupiškio etnografijos muziejaus kiemelyje ir daugelį kitų Kupiškio sąjūdiečių renginių ir išvykų.
A. Seibutis Kupiškio etnografijos muziejui yra padovanojęs šimtus Sąjūdžio, Baltijos kelio, 1991 m. Sausio 13-osios dokumentų, jų kopijų, nuotraukų, spaudinių, kitokios svarbios Lietuvos ir Kupiškio krašto istorijai literatūros.
Per pokalbius su žurnalistais jis yra pasakojęs, kad likus iki pensijos penkeriems metams neteko veterinarijos gydytojo darbo.
1991 metų vasarą (gal dėl Maskvos pučo įtakos) jam pasakyta, kad yra laisvas, gali eiti, kur nori. Tada jau buvo galima privati veterinarijos gydytojų veikla. Tad mėginęs tokiai veiklai gauti licenciją. Tačiau nei Kupiškyje, nei Vilniuje nesulaukė tam pritarimo.
A. Seibutis 1989 metų liepos 21 dieną bene pirmas Kupiškyje atsisakė Komunistų partijos nario bilieto. Vėliau jam vienas partinis aktyvistas pasakė: „Nebūtum taip demonstravęsis, kitokį turėtum gyvenimą.“
Kasmet jis būdavo kviečiamas į Sausio 13-osios, istorijos pamokas rajono mokyklose. Pasakojo savo prisiminimus apie 20 metų laikotarpio Kupiškio ir Lietuvos įvykius jaunimui Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje, Povilo Matulionio, Kupiškio rajono Jono Laužiko Rudilių, Salamiesčio mokyklose.
Viename iš pokalbių su žurnalistais yra sakęs, kad bus sąjūdininku, kol gyvas.
A. Seibutis mirė po sunkios ligos eidamas 79-uosius metus 2014 metų lapkričio 9 dieną.
Iš Kauniškio sodybos artimųjų ir bendražygių išlydėtas į senąsias Kupiškio kapines.
Iš prisiminimų
A. Seibučio dukra Rasa Seibutytė teigė, kad Tėvo dalyvavimas Sąjūdžio veikloje jai savaime suprantamas dalykas, nes šeimoje buvo kalbama apie stalinines bausmes, giminių represijas arba priežastis, kodėl jų senelių nepavyko išsiųsti į Sibirą, prievartinį įrašymą į pionierius ar rusų kareivių nusavintą radijo aparatą.
Tie pokalbiai kartais su pajuokavimais ar ironija vykdavo šeimai važiuojant automobiliu.
„Užaugau su troškimu, kad Lietuva būtų laisva, ir Sąjūdį priėmiau su džiaugsmu, natūraliai, kaip ir mano tėvai. O Tėvas buvo visuomeniškas žmogus, gerai sakydavo kalbas, skrupulingai tvarkė dokumentus, mėgo bendrauti su žmonėmis.
Dalyvavimas Sąjūdyje jam suteikė gyvenimo prasmę, jis ir liko Kupiškio sąjūdžio pirmininku jau gerokai išblėsus Sąjūdžio iniciatyvoms. Namuose yra nemažas Tėvo sukauptas Sąjūdžio archyvas su dokumentais ir nuotraukomis, didelę jo dalį yra nukopijavusi istorikė Aušra Jonušytė“, – pasakojo Rasa.
A. Seibučiui sutikti Sąjūdžio žmonės atrodė tarsi artimiausi giminės, kaip šeima.
Nuotraukos iš A. Seibučio archyvo, saugomo Kupiškio etnografijos muziejuje
Buvusi sąjūdietė žurnalistė Virginija Juškienė A. Seibutį prisimena kaip labai jautrų, nuoširdų žmogų.
„Susitikus parduotuvėje iš toli šviesdavo Algimanto šypsena. Jam buvo svarbi Sąjūdžio brolystė ir seserystė. Jis buvo vienas iš nedaugelio vertybinių žmonių Kupiškyje.
Kai ėmė slūgti Sąjūdis, kai nebeliko buvusios vienybės, į visa tai Algimantas labai skaudžiai reagavo. Dauguma žmonių pasitraukė iš politikos, sugrįžo į normalius savo gyvenimus. Algimantui tai atrodė tarsi išdavystė.
Gal jis turėjo kažkokių asmeninių nuoskaudų. Labai nemėgo persivertėlių, prisitaikėlių.
Nuolatinis jo rūpestis buvo artimieji – žmona medikė Felicija, kurią vadindavo Feliute, dukros Aušra ir Rasa, paaugę ar ką tik gimę anūkai. Džiaugėsi jų sėkmėmis, liūdėjo, jei kas jiems nepasisekdavo.
Suko galvą, kam atiduoti asmeninį Sąjūdžio įvykių dokumentų archyvą. Nenorėjo, kad tas laikotarpis pradingtų be pėdsako. Ne kartą su manimi šia tema yra kalbėjęsis.
Mėgo žurnalistus, kviesdavosi pas save į sodybą pasibūti, pabendrauti. Stebėtinas buvo jo gebėjimas pakalbinti ir prakalbinti, lyg žvejui meškerės kabliuką užmetus, pagauti, kad kitas išklausytų, pats išsisakytų, kas rūpi, dėl ko jaudinasi. Buvo tokia giminiška siela“, – pasakojo Virginija.
Aušros Jonušytės nuotrauka
„Kupiškėnų mintims“ Sąjūdžio 20-mečio proga 2008 metų birželio 3 dieną Banguolės Aleknienės kalbintas A. Seibutis apgailestavo, kad pirmi sąjūdiečiai yra nepelnytai pamiršti. Nė vienas iš aštuonių pirmų rajono sąjūdiečių negavo Nepriklausomybės medalio. Net Sąjūdžio 10-mečio proga niekas iš valdžios rankos nepaspaudė ir nepadėkojo, kad jie anuomet buvo tokie užsispyrę siekdami permainų Lietuvoje.
Pašnekovas tada pabrėžė, jog svarbiausia, kad sąjūdiečiai pasiekė tai, ką planavo, – Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau jie pritrūko jėgų toliau reikštis politikoje.
„Nė vienas iš mūsų taip ir neiškilo. Likome eiliniai piliečiai. Nesinaudojame jokiomis privilegijomis. Betgi nepriklausomybė ir yra nepaperkama. Ji – iškovojama. Į Lietuvos ateitį žvelgiu optimistiškai. Manau, kad padėtis šalyje pasitaisys. Į valdžią ateis tie, kuriems rūpi ne sava kišenė, bet šalies gerovė. Gal tai bus mūsų vaikai, gal anūkai. Aš tuo tikiu“, – sakė A. Seibutis.
