PIRMI SUSIRINKIMAI IR RENGIMASIS MITINGUI

LIETUVOS PERSITVARKYMO SĄJŪDŽIO KRONIKA
Kupiškyje 1988 metų rugsėjo 14, 19 ir 23 dieną – Sąjūdžio rėmimo iniciatyvinės grupės narių susirinkimai vyko Komunalinių įmonių kombinato salėje.
Spalio 6–12 dienomis – pastatyta Sąjūdžio skelbimų lenta (prie pašto Gedimino g.). Darbai pradėti spalio 6 dieną, valdžiai sutrukdžius, baigti po mitingo, vykusio spalio 9 dieną.

Oficialiai Kupiškio rajone įregistravus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinę grupę prasidėjo konkreti veikla siekiant visuomeninio gyvenimo permainų, šviečiant ir buriant žmones.

Ką iš tų dienų prisimena, papasakojo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai Kazys Stančikas, Vidas Zulonas, Povilas Gurklys ir kiti sąjūdiečiai.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kazio Stančiko prisiminimai

Sąjūdiečiai stengėsi veikti nepažeisdami tuometinių įstatymų. K. Stančikas prisiminė, kad prieš kiekvieną susirinkimą nešdavo į rajono Vykdomąjį komitetą prašymą tuometiniam Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui Gudoniui, atsakingam už kultūrą, socialinius reikalus, sveikatą, kad leistų susiburti. Reikėdavo informuoti, kada, kur kviečiamas susirinkimas, kiek dalyvaus žmonių.

„Dienoraščio nerašiau. Tiksliai, ką tada veikėme, kokius klausimus sprendėme ir kokius sprendimus priiminėjome, negaliu pasakyti. Pirmi susirinkimai nebuvo protokoluojami. Kiekvienas sau veiklos planelį buvome susidarę. Senose užrašų knygutėse gal ir tebėra trumpi įrašai, ką turėjau padaryti, su kuo susitikti, kam paskambinti. Seniai jas bevarčiau. Vis nesurandu tam laiko. Pamenu, kad rinkdavomės vieną kartą per savaitę. Jei prisieidavo susirinkti antrą kartą, turėjo būti labai svarbi priežastis.

Susirinkimuose sprendėme įvairius organizacinius reikalus. Tuo metu pradėjo kurtis Sąjūdžio grupės kolūkiuose, įvairiose rajono organizacijose, kur buvo mažiau nuolankių žmonių. Gana stipri Sąjūdžio grupė įsikūrė Noriūnuose. Ten gyveno nemažai buvusių tremtinių. Platinome „Sąjūdžio žinias“, vyko visokios akcijos, parašų rinkimas. Žmonėms dalijome parengtas tų parašų rinkimo formas“, – pasakojo K. Stančikas.

Sąjūdžio skelbimų lentos pastatymas Kupiškyje, Gedimino g., prie pašto, buvo labai svarbus įvykis operatyviau informuojant daugiau žmonių apie Sąjūdžio siekius ir idėjas. Juk tada dar nebuvo nei interneto, nei mobiliųjų telefonų. Oficialioji žiniasklaida per mažai informuodavo, kas vyksta Lietuvoje.

Nepaisant to, kad rajono Sąjūdžio iniciatyvinė grupė jau buvo įregistruota, legali organizacija, tuometinės valdžios palankumo neturėjo. Taigi ir jų sumanymas viešai skleisti savo organizacijos informaciją, pažiūras, kritikuojančias nedemokratišką rajono valdžią, aišku, buvo valdančiųjų sutiktas nepalankiai. Sąjūdžio skelbimų lentą ne iš pirmo karto pavyko pakabinti.

K. Stančikas prisiminė, kad tuo metu prie rajono Vykdomojo komiteto buvo vaizdinės agitacijos komisija. Jai, matyt, priklausė ir rajono architektas sąjūdietis Algis Graužinis. Jis dėl skelbimo lentos su ta komisija kažką paderino dėl vietos. Tik atrodo, kad pašto ir telefono stoties administracija nesutiko, jog būtų jų pastato sienoje gręžiamos skylės ir ten kabinama lenta. Sakė, kad neleis gadinti fasado. Tuomet sugalvota skelbimų lentą pritvirtinti prie įkastų šalia sienos metalinių vamzdžių.

„Kas iš sąjūdiečių, ar Algimantas Ridikas, ar Algis Baniulis, užsakė pagaminti uždaromą su stiklu skelbimo lentą, nežinau. Tik A. Ridikas parūpino šaligatvio plytelių, kuriomis užklojome pievelę prie lentos, kad nebūtų priekaištų, kad veją išmindžiojome. Darbus pradėjome vakare.

Žmonės, eidami iš partijos komitete (jis buvo įsikūręs kitoje gatvės pusėje, kur dabar yra Kultūros, švietimo ir sporto bei dar keli Savivaldybės skyriai) vykusio susirinkimo pas Stasį Tamošiūną, pirmąjį rajono Komunistų partijos sekretorių, pamatė, kad sąjūdiečiai triūsia, nemiega. Netrukus buvo gautas valdžios įsakymas darbus nutraukti. Užkliuvo, kad ir elektros energiją nuo kažkurio pastato buvome prisijungę. Dar ir milicija buvo iškviesta.

Artėjant Sąjūdžio mitingui prie Pyragių ežero šis valdžios draudimas mums tapo dar viena mitingo tema, kad rajono valdžia gniaužia viešumą, draudžia visuomeninei organizacijai statyti skelbimų lentą. Tai buvo ir galimybė plačiai paskleisti žinią, kad bus tokia informacinė lenta“, – kalbėjo K. Stančikas.

Jis nebeprisimena, bet atrodo, kad jau mitingo metu valdžia pasakė, kad leidžia statyti Sąjūdžio skelbimų lentą. Mat tas klausimas ten buvo iškeltas. Pažiūrėjus palangiškio Donato Ramanausko visą, be jokių sutrumpinimų, nufilmuotą mitingo eigą, būtų galima išsiaiškinti, kada ten dėl skelbimų lentos buvo nuspręsta.

K. Stančiko nuomone, Sąjūdžio skelbimų lentai vieta buvo parinkta gerai. Prie jos nuolat būriuodavosi žmonės. Ten buvo dedamos Sąjūdžio žinios, plakatai, sveikinimai, vėliau žmonės galėjo susipažinti su Konstitucijos projektu ir kitais svarbiais respublikiniais nutarimais. Net matęs, kad kažkas naktį prožektoriumi pasišviesdamas skaitinėjo informaciją toje skelbimų lentoje.

Paklaustas, ar ta pati lenta dabar tebėra prie buvusio pašto, pašnekovas sakė nežinąs. Galįs pasakyti tik tiek, kad vėliau kilo rietenos dėl tos lentos. Ten dažniausiai buvo pradėta dėti konservatorių partijos informacija. Kiti sąjūdiečiai, kurie jai nepriklausė, buvo nepatenkinti. Bet galiausiai lenta liko konservatoriams. Jie ją atnaujino.

Pasak K. Stančiko, senoji Sąjūdžio skelbimų lenta lyg ir atiduota Kupiškio etnografijos muziejui.

Kas įstrigo Vidui Zulonui

Vidas Zulonas sakė, kad į pirmus sąjūdiečių iniciatyvinės grupės susirinkimus Komunalinių įmonių kombinato salėje ateidavo daug žmonių. Jie nuolat keisdavosi. Kai kas ateidavo vien iš smalsumo. Iš pradžių tų susirinkimų niekas ir neprotokolavo.

„Aptardavome įvairius einamuosius reikalus, kurių buvo begalė. Savo veiksmus turėjome derinti ne tik su Vilniaus, bet ir su Panevėžio sąjūdiečiais.

Šioje vietoje pradėjome vėl rinktis, nes čia inžinieriumi dirbo Povilas Gurklys, iniciatyvinės rajono Sąjūdžio grupės narys.

Gal iš to meto labiau įstrigo Sąjūdžio skelbimo lentos Kupiškyje, Gedimino gatvėje, statymas. Dirbau Kilnojamos mechanizuotos kolonos techninio skyriaus viršininku. Paprašiau, kad darbininkai suvirintų du metalinius vamzdžius, prie kurių planavome tvirtinti tą skelbimų lentą.

Atvežėme juos prie pašto pastato ir įkasėme į žemę. Dar vieną vamzdį norėjome skersai jų privirinti. Jau buvo tamsoka. Automobilius buvome palikę partkomo kieme kitoje gatvės pusėje. Tai įjungėme ilgąsias jų šviesas, kad matytume, ką darome. Man atrodo, kad netrukus atėjo tuometinis Vykdomojo komiteto pirmininkas Petras Večkys ir kažką pradėjo kalbėti, kad mūsų veiksmai nesuderinti su valdžia ar panašiai, kad darbus turime nutraukti.

Dar pamenu, kad skelbimų lentą sumeistravo Vaidas Janušonis, dirbęs su mediena“, – pasakojo V. Zulonas.

Povilas Gurklys ir apie rajono Tarybą

P. Gurklys teigė, kad Komunalinių įmonių kombinato vadovybė nebepriekaištavo, kad sąjūdiečiai renkasi jų įmonės salėje. Mat Sąjūdis jau turėjo tam tikrą statusą, buvo oficialiai registruota organizacija. Tuomet ir apie salės nuomą už pinigus nekalbėta. Nebuvo mados imti nuomą iš visuomeninių organizacijų.

„Į susirinkimus iš visur ateidavo daug žmonių. Susidomėjimas Sąjūdžio veikla buvo didžiulis, nors ne visi mūsų veiklą palaikė. Žmonės teikė savo pasiūlymus, į ką turėtume atkreipti dėmesį, ką reikėtų keisti rajone ir šalyje, kam padėti. Vieni siūlė uždaryti atominę elektrinę, kitiems buvo svarbūs ekologijos reikalai, kaip tvarkomos kolūkiuose mėšlo duobės, chemikalai. Buvo ir linksmesnių klausimų ar pasiūlymų. Antai subatėnas, meniškos prigimties žmogus Audrius Daukša, ar rimtai, ar juokais kėlė klausimą, kad reikia padėti vienai bobutei, kuri nupenėjo didžiulį jautį, nori jį parduoti, bet jo ragai nebeišlenda pro tvarto duris.

Tuose susirinkimuose ir Sąjūdžio mitingui ruošėmės. Reikėjo apie jį kuo plačiau žinią paskleisti visuomenei. Su A. Baniuliu platinome „Sąjūdžio žinias“. Tik šio laikraščio egzempliorių gaudavome ribotą kiekį. Kilo klausimas, kaip tas žinias kuo plačiau išplatinti. Kažkaip padauginti laikraščio egzempliorius nebuvo sąlygų. Sugalvojome pasidaryti informacinį Sąjūdžio stendą, skelbimų lentą. Vietą, kur statyti, gal pasiūlė architektas A. Graužinis.

Baldus gaminantis stalius V. Janušonis lentą padarė uždaromą, su stiklais. Man atrodo, kad šiam reikalui buvo pritaikytas gal lango ar kažkokių durelių rėmas, ar kažkoks panašus daiktas. Statėme vakare prieš mitingą. Tuometinė rajono valdžia darbus pertraukė. Skelbimų lentą užbaigėme jau po Sąjūdžio mitingo, vykusio po kelių dienų prie Pyragių ežero. Į ją dėdavome visą informaciją apie Sąjūdį“, – pasakojo P. Gurklys.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 metais nebuvo partijų. Tik atsinaujinusi Komunistų partija. Pirmi rinkimai vyko vienmandatėse rinkimų apygardose. Partijų sąrašų nebuvo. Kandidatus į rajono deputatus galėjo kelti visuomeninės organizacijos, darbo kolektyvai.

„Taip buvo išrinkti 38 rajono Tarybos deputatai. Tokia ir buvo pirma rajono Taryba. Sąjūdžio keltas kandidatas Alfonsas Pivoriūnas tuomet pralaimėjo atsinaujinusių komunistų (Lietuvos demokratinės darbo partijos) kandidatui Jonui Blaževičiui, kuris tapo Kupiškio rajono Liaudies deputatų tarybos pirmininku. Nubalsavo kolūkių pirmininkai, kuriuos į deputatus buvo iškėlę kolūkiečiai. Tais laikais kolūkio pirmininkas daugeliui buvo vos ne šventas žmogus.

1995 metų kovą rinkimai į Kupiškio rajono tarybą (toks jau buvo pavadinimas) vyko pirmą kartą pagal partijų sąrašus. Žmonės dar nelabai susigaudė, kaip ten balsuoti. Vieno balso persvara laimėjo konservatoriai. Tuomet jie ir pradėjo į Sąjūdžio skelbimų lentą dėti savo informaciją.

Senieji sąjūdiečiai ėmė prieštarauti, nors visų idėjos iš pradžių buvo panašios“, – išsamiau Sąjūdžio skelbimų lentos peripetijas pakomentavo P. Gurklys, buvęs rajono Tarybos paskirtas nuo 1993 metų iki 1995 metų Kupiškio rajono valdybos valdytoju.

Audrius Daukša apie pirmus susirinkimus

Buvęs subatėnas, muziejininkas, gyvenantis Panevėžio rajone, A. Daukša papasakojo, kad į Sąjūdžio veiklą įsijungė 1988 metų rugsėjo pradžioje. Pažinojo rajoninio laikraščio „Komunizmo keliu“ fotografą, lituanistą Julių Vaupšą. Jis anuomet vadovavo ir vaikų fotografijos būreliui, kuris veikė prie Kupiškio kultūros namų.

„Aš tada du kartus per savaitę lankydavau Kupiškio kultūros namuose folkloro repeticijas. Buvo toks folkloro klubas. J. Vaupšas vakarais ten dirbdavo su fotografijos būrelio nariais. Iš jo sužinojau, kad sąjūdiečiai žmones kviečia į susirinkimus Komunalinių įmonių kombinato salėje. Su juo ir nuėjau į pirmus susirinkimus. Tuo metu svarbiausias uždavinys buvo platinti Sąjūdžio spaudą ir rengtis Sąjūdžio mitingui prie Pyragių ežero“, – kalbėjo pašnekovas.

Paklaustas apie jautį, A. Daukša sakė, kad ta istorija gal šiek tiek ir juokinga, bet labiau graudi. Ji apie buvusios kolūkietės iš Stračnių kaimo sunkų gyvenimą ir anuometinės valdžios nesirūpinimą paprastu žmogumi.

Trumpai tariant, ta moteris gyveno vargingai. Buvo peržiemojusi be krosnies. Sužinojęs apie jos vargus, padėjo jai su vienu staliumi dvigubus langus įstiklinti, bet krosniai sutvarkyti jau reikėjo rimtesnės pagalbos. Moteris tam neturėjo pinigų. Sakė, kad reikia pirmiausia parduoti nupenėtą jautį. Atvažiavę jo išvežti į mėsos kombinatą vyrai su gyvuliu nesusitvarkė ir paliko tvarte. Tas gyvulys dar metus prabuvo, o moteris dar vieną žiemą be krosnies praleido.

„Dėl moters bėdų net buvau nuėjęs pas tuometinį pirmąjį rajono partijos sekretorių S. Tamošiūną. Jis mane išklausė, pažadėjo pasidomėti ta problema, bet reikalai iš mirties taško dar ilgai nepajudėjo. Tik išsikvietus tuometinės „Komjaunimo tiesos“ žurnalistą ir jam parašius feljetoną, pasiekta pokyčių. Šiaip ne taip jautis buvo išgabentas, o komunalininkai moters namuose sumūrijo naują krosnį. Per susirinkimą papasakojau šią istoriją ir prašiau, kad būtų leista pasisakyti būsimame Sąjūdžio mitinge, pateikti tą valdžios nesirūpinimo žmogumi pavyzdį“, – pasakojo A. Daukša.

Jis pridūrė, kad nebepamena, ar apie tai mitinge kalbėjo. Reikėtų peržiūrėti nufilmuotą mitingą.

Kitų komentarai ir stendo istorijos pabaiga

Sąjūdžio skelbimų lentos istoriją pakomentuoti paprašytas žurnalistas Algirdas Petrulis sakė, kad tą lentą pagaminti užsakė sąjūdiečiai. Vėliau rajone pradėjo kurtis įvairių partijų skyriai.

1993 metų gegužę įsisteigė Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos skyrius. Laikoma, kad ši partija išsirutuliojo iš Sąjūdžio. Ji ir pradėjo dėti savo partijos informaciją toje lentoje. Kitos partijos tuo buvo nepatenkintos. Tad apie 2008 metus konservatoriai pagamino naują lentą ir pritvirtino prie buvusio pašto pastato sienos, o senoji Sąjūdžio lenta atiduota Kupiškio etnografijos muziejui.

Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai) 1995 metais rajone laimėjo rinkimus. Dvejus metus rajono meru buvęs šios partijos atstovas Vytautas Mockus teigė, kad Sąjūdyje dalyvavo įvairūs žmonės. Buvo nepatenkintų, kad Kupiškyje Sąjūdžio skelbimų lentą perėmė konservatoriai. Juk kažkas ją turėjo prižiūrėti. Taip susiklostė. Sąjūdis tapo istorija. Konservatoriai vietoje senosios skelbimų lentos pakabino naują.

„Nemanau, kad šiandien tiems dalykams reikėtų skirti labai didelę reikšmę“, – sakė pašnekovas.

Valentinas Beinoris, buvęs konservatorių atstovas, dabar rajono Taryboje atstovaujantis Visuomeniniam rinkimų komitetui „Už Kupiškio kraštą“, prisiminė, kad Sąjūdžio lenta toliau rūpinosi konservatoriai. Lyg ir dirbant meru V. Mockui ji padaryta užrakinama. Raktelis būdavo šios partijos būstinėje. Gal ir kiti galėjo ten dėti savo informaciją, bent dešiniosios pakraipos politikai. Ar be konservatorių dar kažkas ten skelbė savo informaciją, nebepamenąs.

Iš protokolo

Algimanto Seibučio archyve yra išlikęs Kupiškio rajono sąjūdžio tarybos posėdžio, vykusio 2008 metų balandžio 22 dieną, protokolas. Iš jo matyti, kad tą dieną aptarta Sąjūdžio 20-mečio paminėjimo rajone eiga ir tolimesnis Sąjūdžio stendo (skelbimų lentos) Kupiškyje likimas.

Protokole rašome, kad Sąjūdžio stendas išliko nuo 1988 metų. Tam prireikė pastangų – teko jį atnaujinti, perdažyti, įstiklinti. Vienu metu rajono valdžia norėjo jį išvis panaikinti. Tiktai A. Seibučio ir konservatorių pastangomis ir lėšomis šią informacinę lentą pavyko išsaugoti.

Per posėdį išsakyta mintis, kad nuostabą kelia kitų politinių jėgų, kurios nieko bendro neturėjo su Sąjūdžiu, netgi jam kenkė, pretenzijos dėl informacijos sklaidos toje lentoje.

Nuspręsta iki Sąjūdžio 20-mečio minėjimo rajone šiame stende skelbti Sąjūdžio 20-mečio ištakas, renginių kroniką, nuotraukas ir kitą informaciją, taip pat dešiniosios pakraipos partijų informaciją, o po sukakties paminėjimo, kaip brangią lietuvių tautos relikviją, stendą perduoti saugoti Kupiškio etnografijos muziejui.

Šį posėdžio protokolą pasirašė jo pirmininkas A. Seibutis ir sekretorius A. Petrulis.

Kupiškio etnografijos muziejaus direktorės pavaduotoja-vyr. fondų saugotoja Giedrė Zuozienė sakė, kad Sąjūdžio skelbimų lenta saugoma muziejaus padalinyje Viktariškiuose.