Kraštietė Monika Gražinskienė (Dičkutė) yra pavyzdys, kad norint atrasti veiklos sritį, kur jausiesi geriausiai, tenka eiti paieškų keliu. Baigusi vienas studijas ir augindama savo vaikus ji suvokė, kad traukia pedagogika.
Šiandien Monika dirba pradinių klasių mokytoja privačioje Kauno mokykloje. Ji tvirtina, kad akademinės žinios, be abejo, reikalingos, bet mokykloje svarbu kiekvieno vaiko emocinė savijauta, nes artimai vaiko nepažinus nepavyks tapti jo draugu.
Jurga BANIONIENĖ
Monika, kaip atsitiko, kad baigėte vieną specialybę, o paskui pasukote būtent į pedagogiką?
Pirmos mano baigtos bakalauro studijos buvo kultūros vadybos. Kai rinkausi, kur stoti, mama patarinėjo, kad galiu būti mokytoja. Iki dabar atsimenu, kaip sakiau, kad kur tikrai nestosiu, tai į pedagogiką.
Bet pats gyvenimas taip sudėliojo. Savo, kaip mokytojos, kelią atradau gerokai vėliau. Kai susilaukiau savo pirmo sūnaus, jį augindama suvokiau, kad man patinka užsiimti su vaikais.
Mėgdavome visokius lavinamuosius dalykus, sūnus abėcėlę išmoko iki 2 metų. Būdama mama suvokiau, kad noriu siekti karjeros, tobulėti pedagogikos srityje. Kaip tik vyko atranka į mokytojų kvalifikavimo studijas Vytauto Didžiojo universitete, antrais sūnaus Domo priežiūros metais įstojau ir įgijau pedagoginę kvalifikaciją.
Turbūt, pirmą kartą mokiausi ne dėl to, kad reikia, bet dėl to, kad buvo labai įdomu.
Pradėjau dirbti vienoje mokykloje mokytojo asistente, bet aiškiai žinojau, kad noriu tapti tikra mokytoja. Jau po metų gavau savo pirmokų klasę.
Kai pradėjau lauktis antro sūnaus, supratau, jog tikrai tęsiu studijas. Įgijau antrą kvalifikaciją, dabar galiu dirbti su vaikais nuo pirmos iki pat 12 klasės. Šiuo metu dirbu „Herojaus“ mokykloje Kaune. Ji yra nevalstybinė. Treti metai turiu savo klasę, dabar jau trečiokus, augame kartu.
Ar galėtumėte palyginti, kuo skiriasi darbas privačioje ir valstybinėje mokykloje?
Nesu dirbusi valstybinėje mokykloje, nežinau, kaip ten viskas vyksta, bet pas mus mokytojai patys turime kurti užduotis, pratybų beveik nenaudojame.
Reikia daug kūrybiškumo, tam tikrų kompiuterinių gebėjimų viską sudėlioti, tas kūrybinis procesas užtrunka nemažai laiko.
Užduotys tuomet būna asmeninės, pagal vaikus. Pavyzdžiui, kurdama tekstinius uždavinius įkeliu vaikų vardus arba žinau, kad vaikas turi sesę, brolį, tai irgi panaudoju.
Mūsų mokykloje klasės mažesnės, maksimalus pradinukų skaičius – 14. Pas mane tiek jų ir mokosi, galiu daugiau dėmesio skirti kiekvienam individualiai. Taip pat mažiau biurokratijos, didesnę laiko dalį skiriame kūrybiniam procesui.
Neturime ir elektroninio dienyno, vertinimo sistema yra kitokia – vaikams komentarus rašome ranka.
Stengiamės išlaikyti kuo artimesnį asmeninį ryšį su vaiku ir su jo šeima.
Ir vaikų, ir mokytojų darbo laikas ilgesnis. Vaiką iš mokyklos anksčiausiai galima pasiimti pusę keturių. Neturime namų darbų, viską stengiamės išmokti per dieną, siekiame neapkrauti pradinukų.
Knygų skaitymas būtinas kasdien namuose – tai kaip nerašyta taisyklė.
Matote daugiau pliusų nei minusų dirbdama privačioje ugdymo įstaigoje?
Iš dalies, atrodo, lengviau, kai vaikas atsiverčia pratybas ir mokytojui nereikia kurti užduočių, bet pati sistema, mokinių skaičius privačioje mokykloje man priimtinesnė.
Mūsų šeimoje aš esu trečia karta, pasirinkusi mokytojos kelią. Močiutė buvo pradinių klasių mokytoja, mama – fortepijono.
Rinkausi iš muzikos ir pradinio ugdymo, bet pasirinkau pastarąjį.
Mama mato, kiek tenka dirbti, bet man patinka, tai – savotiškas išbandymas. Mano darbe reikia daug kūrybos, turi būti įvairiapusis, turėti įvairių kompetencijų.
Plačiau skaitykite vasario 18 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo