Kas vyko Lietuvoje, Kupiškyje prieš trisdešimt penkerius metus, kai užgimė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, kaip šie įvykiai palietė asmeninį ir profesinį gyvenimą, pasikalbėjome su Lina Matiukaite, Kupiškio viešosios bibliotekos Kraštotyros ir edukacijos skyriaus vedėja.
Be to, Lina po kruopelytę iš spaudos ir kitokių dokumentų archyvų yra surinkusi informaciją ir parengusi Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Kupiškyje 1988–1991 m. kroniką. Tad kalbantis neaplenkta ir istorinės atminties išsaugojimo tema.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Kas labiausiai įstrigo
Pokalbis su Lina apie Sąjūdį nukėlė į jaunystės metus. Paklausta, kas iš to meto labiausiai įstrigo, Lina papasakojo apie 1988 metų spalį. Tada bibliotekininkams Vilniuje vyko kvalifikacijos kėlimo kursai. Tomis dienomis iš lūpų į lūpas (interneto nebuvo) sklido žinia apie pasikeitimus aukščiausioje šalies valdžioje, kad Rimgaudą Songailą, kuris buvo Lietuvos komunistų partijos centro komiteto 1-asis sekretorius, faktinis Lietuvos TSR vadovas, spalio 20 dieną pakeitė Algirdas Brazauskas. Iki tol jokių žinių apie aukščiausią valdžią praktiškai nebūdavo. Taip sutapo, kad spalio 22–23 dieną Vilniuje vyko ir pirmasis Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio suvažiavimas.
„Aš nepriklausiau Sąjūdžio iniciatyvinei grupei, bet girdėjau, žinojau, kad ji susikūrė 1988 metų rugpjūčio pradžioje. Kaip ir daugelis to meto tautiečių domėjausi, kas vyksta šalyje, ir vyliausi, kad bus gerų permainų. Apie Lietuvos nepriklausomybę iš pradžių net nedrąsu buvo ir galvoti, bet ir šis siekis glūdėjo daugelio žmonių širdyse. Laisviau apie visuomeninį gyvenimą, anų dienų įvykius rašė ir šią laisvės viltį palaikė savaitraštis „Literatūra ir menas“, laikraštis „Kalba Vilnius“. Daug kas tą spaudą prenumeravo ir buvo gana informuoti. Vėliau atsirado „Sąjūdžio žinios“, „Atgimimas“.
Netrukus Kupiškyje Sąjūdžio iniciatyva vyko daug visokių masinių renginių. Įspūdingas buvo Lietuvos trispalvės Gedimino g. ant banko pastato iškėlimas.
Įsirėžė į atmintį Sąjūdžio mitingas Pyragių estradoje, sutraukęs didžiulę minią žmonių, su garbingais svečiais iš Vilniaus. Apie tai bus dar pasakojama išsamiau ne kartą.
Bene labiausiai įstrigo tos dienos Vilniuje 1988 metų spalį. Ten susitikau dar dvi kupiškietes, Viliją Morkūnaitę ir Rasą Sakalauskaitę, kurios tada irgi buvo Vilniuje. Teko dalyvauti eisenoje, kuri tuometinės valdžios prašė Vilniaus arkikatedrą grąžinti tikintiesiems (sovietiniais metais ten veikė paveikslų galerija). Ten mačiau jų rankose ir prieškario Lietuvos vėliavas. Pirmąsias trispalves, gal ir ne visai tokių matmenų kaip reikia, žmonės patys siuvo, nes jų kitaip nebuvo galima įsigyti.
Per Sąjūdžio suvažiavimą spalio 22 dieną buvo paskelbta, kad Arkikatedra grąžinama tikintiesiems. Ryte buvau nuėjusi prie Sporto rūmų, kur vyko tas suvažiavimas. Buvo pasirūpinta, nors ir nekokybišku, jo įgarsinimu. Lauke girdėjosi, kas ten kalbama“, – pasakojo Lina.
Ji pridūrė, kad iš tų dienų prisimena Gedimino prospekto važiuojamosios gatvės viduryje į ištisą liniją, iki pat Arkikatedros, išdėliotas ir uždegtas žvakes. Naktį šviečianti jų juosta atrodė labai jaukiai ir gražiai.
Teikė stiprybės
Linai 1988 metai buvo labai sunkūs. Gegužę mirė tėvelis. Tais metais jos tėvams reikėjo išsikelti iš tėviškės. Mat prie Svėdasų gyvulininkystės komplekso ruoštos laistomos pievos gyvuliams ganyti, jų vienkiemis pateko į suplanuotų pievų zoną, turėjo būti nugriautas ir sulygintas su žeme.
Tėvams buvo duotas butas Svėdasuose. Tik Linos tėveliui nebeteko kraustytis į naują vietą. Į paskutinę kelionę jis išlydėtas iš savo namų.
„Sąjūdžio mitingo Vingio parke rugpjūtį transliacijos per televiziją klausiausi troboje, kur jau buvo išimta dalis grindų. Buvo labai sunku atsisveikinti su gimtąja sodyba, vaikystės pamėgtomis vietomis. Sunkią tėvelio netektį, namų praradimą padėjo išgyventi tada Lietuvoje buvusi bendra viltinga atmosfera, greitai besikeičiantys ir įtraukiantys svarbūs šaliai visuomeniniai įvykiai. Jie neleido nugrimzti į depresiją, neviltį, asmeninį sielvartą“, – tvirtino Lina.
Ji prisiminė, kad Kupiškio viešosios bibliotekos salė buvo tapusi įsikūrusio Tremtinių klubo, kuriam vadovavo Algimantas Ridikas, susirinkimų vieta. Vėliau čia vyko ir Sąjūdžio dalyvių susirinkimai. Net tikybos pamokos. Lina sakė iki šiol pamenanti bažnyčios kalėdinį renginį bibliotekoje. Įspūdingai Kalėdų Senelį vaidino kunigas Virgilijus Liuima.
Atsivėrė nauji horizontai
Pasak Linos, prasidėjo permainos ir darbe. Nacionalinė biblioteka apie 1989 metus atvėrė savo spec. fondus, Lietuvos bibliotekoms paskirstė ir perdavė įvairių prieškario metų ir kitokių leidinių, kurie iki tol sovietinės valdžios cenzūros buvo uždrausti. Taip pat užsimezgė glaudūs ryšiai su išeivija. Sužinota, kad tarp jų yra ir nemažai kupiškėnų rašytojų, kultūros veikėjų.
Išskirtinis įvykis Kupiškyje buvo, kai tuometinėje 2-oje vidurinėje mokykloje apsilankė poetas Bernardas Brazdžionis. Lina pamena, kaip jos mama klausdavo, kas čia per Vytė Nemunėlis rašo apie meškiuką. Pasirodo, kad čia tas pats B. Brazdžionis.
Svarbus įvykis, ir kai bibliotekai žurnalistas, režisierius, kino ir teatros kritikas Juozas Kaributas, kilęs iš Kinderių, gyvenęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, padovanojo 36 „Lietuvių enciklopedijos“ („Bostono enciklopedijos“) tomus. Prieš karą spėta išleisti tik 6 ar 8 „Lietuvių enciklopedijos“ tomus.
„Buvo užsimezgę geri ryšiai su kraštiete rašytoja Nijole Jankute iš Čikagos. Ji vėliau persikėlė pas dukrą į Australiją. Taip pat nuoširdžiai bendrauta su savaitraščio „Mūsų pastogė“ redaktoriumi Broniumi Žaliu, kuris su žmona vėliau grįžo iš Australijos į Lietuvą ir gyveno Vilniuje. Susirašinėjau su operos soliste, kilusia iš Subačiaus, Vince Jonuškaite, su filosofo Vinco Vyčino žmona, gyvenusiomis Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Trumpai sakant, Sąjūdžio, tautinio ir kultūrinio Atgimimo laikotarpis išplėtė mano ir kolegų akiratį, veiklos sritis. Vyko daug susitikimų su įdomiais žmonėmis, praturtėjo bibliotekos knygų ir kitų dokumentų fondas. Išgirdome tai, ko iki tol nežinojome“, – pasakojo Lina.
Daug straipsnių apie išeivijos rašytojus ir kitų kultūros sričių atstovus ji yra parašiusi 1993–1995 metais.
Rinko po kruopelytę
Lina papasakojo, kodėl parengė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio veiklos 1988–1991 metais Kupiškyje kroniką.
Pasak jos, 2008 metais pradėtas Lietuvoje įgyvendinti projektas „Bibliotekų pažangai“, iš esmės pakeitęs jų veiklą. Kupiškio viešoji biblioteka nuo 2001 metų turėjo interneto prieigą, o pradėjus tą projektą internetas pasiekė ir kaimo bibliotekas. Prasidėjo visokios akcijos, mokymas. Imta daug vietos skirti ir Atgimimo istorijos sklaidai. Įgyvendinant šį projektą sukurta interneto svetainė „Graži tu mano“. Bibliotekininkai kviesti rašyti apie Sąjūdį, Atgimimą, Baltijos kelią ir kitus Lietuvai svarbius įvykius, apie juose dalyvavusius žmones.
„Bibliotekos misija rinkti kraštotyrinę informaciją ir ją fiksuoti. Tad kažkiek turėjome informacijos apie Sąjūdžio veiklą rajone. Reikėjo ją susisteminti, surinkti į vieną vietą. Pradėjau versti visus laikraščius, peržiūrinėti kitus turimus dokumentus, tikslinau pavardes, ieškojau šių įvykių nuotraukų ir taip bandžiau atkurti, kokia Kupiškio krašte buvo Sąjūdžio eiga. Aš viską surinkau, o kolegė Jolita Pipynienė tą informaciją įkėlė į internetą. Šis darbas užėmė nemažai laiko. Gal yra ir kokių nors netikslumų. Galima pasigilinti, palyginti. Apie tą istorinį laikotarpį yra ir kitų autorių publikacijų“, – teigė Lina.
Ji sakė, kad Sąjūdžio laikotarpio dokumentų dar tikrai būtų galima rasti asmeniniuose tų įvykių dalyvių ar jų palikuonių albumuose. Vienos šeimos labiau saugo tuos dokumentus ar nuotraukas, kitos žvelgia abejingiau. Labai svarbu, kad žmonės lengva ranka visko neišmestų, nesunaikintų. Yra ir per spaudą prašyta atnešti bibliotekai išlikusių to meto nuotraukų ar kitokių dokumentų.
Antai Vilija Morkūnaitė pateikė ranka rašytus Sąjūdžio dalyvių susirinkimų protokolus ir jos pačios su a. a. Virginija Vireliūniene pasiūtą trispalvę, Povilas Gurklys irgi yra perdavęs savo asmeninių dokumentų.
„Manau, kad biblioteka tinkama vieta istoriniam paveldui kaupti. Turi vietos rankraštynui, dokumentų fondui kaupti. Čia dirbantys žmonės moka profesionaliai tuos dokumentus sutvarkyti, žino tam tikras taisykles, kurių reikia laikytis viešinant juos visuomenei.
Dabar atliekamas dokumentų fondo skaitmeninimas. Dar ne viskas suskaitmeninta.
Noriu atkreipti dėmesį, kad nuotraukoms labai svarbi jų metrika. Reikia nurodyti, kokie ten žmonės nufotografuoti, kur ir kada tai vyko. Be šių duomenų nuotraukos praranda savo istorinę vertę“, – kalbėjo pašnekovė.
Pasak jos, šiuo metu ir iš Seimo kanceliarijos gautas raštas su prašymu surinkti ir jiems pateikti turimus dokumentus iš Sąjūdžio istorijos. Matyt, ir šalies mastu susigriebta, kad informacija apie tuos įvykius visur išsibarsčiusi ir deramai nesusisteminta. O laikas bėga, vis mažiau lieka gyvų to meto liudininkų. Turėtume suprasti, kad istorija ne šimto ir daugiau metų senumo įvykiai, bet ir įvykę netolimoje praeityje.
„Seimo kanceliarijai pateikėme ne dokumentų originalus, bet suskaitmenintas jų kopijas – 42 rankraščius ir 95 nuotraukas. Sudarytas ir perduotų dokumentų sąrašas. Gerai, kad bus jų kopijos, kad ne vienoje vietoje jie laikomi“, – pabrėžė Lina.
