Marius DUBNIKOVAS,
Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentas, ekonomistas
Artėjant rinkimams, vėl keliama II pensijų pakopos tema skatina priminti, kad bene labiausiai kritikuojama jos savybė – sukauptų lėšų neatidavimas vartojimui čia ir dabar, taikliausiai nusako faktą, kad tai yra tikras pensinis produktas. Tai yra sąlyginai pigus, plačiai visuomenei prieinamas finansinis būdas taupyti, kuris dar maždaug po dešimtmečio turėtų natūraliai išaugti dabar erzinančius momentus, leidžiančius daliai mažiausiai susitaupiusių žmonių sukauptą turtą gauti vienkartine išmoka.
Politikų ir visuomenės veikėjų teikiami siūlymai leisti atsiimti pinigus iš II pakopos prieštarauja esminiam šios pakopos požymiui. Tikras pensijų produktas yra tas, kuris nėra skirtas išmokėti visus pinigus iš karto, o iki gyvos galvos kas mėnesį užtikrinti tam tikrą išmoką. Neatmestina, kad išsiėmę visas lėšas vienu ypu dalis žmonių nusipirks „raudoną kabrioletą“, apie kurį svajojo, ir paskui dar gyvens 20–30 metų bei ilgiau, tačiau jau be tos pensijos, kurią susikaupė.
Labiausiai erzinanti II pensijų pakopos savybė sprendžia momentinio vartojimo problemą, dėl to šis taupymo produktas yra geras. Kitu atveju tai taptų eiliniu taupymo mechanizmu, kurių ir taip turime nemažą pasirinkimą.
Mano. Tavo. Mūsų.
Iš esmės pensijų fondų sukaupto turto išgryninimo mechanizmas yra galimas. Bus prisidėta prie ekonomikos augimo: matysime automobilių, skalbimo mašinų ir visokių kitokių pirkimų bumą, nes pas dalį žmonių tai yra nors ir ne didelės sumos bet tikriausiai vienintelės santaupos ir jie jas lengva ranka išleis. Ne pensijų fondai yra kalti, kad žmogus šiandien negali nusipirkti skalbimo mašiną. Priežasčių reikia ieškoti kitur.
Į situaciją galima pažiūrėti labai paprastai. Valstybė sukūrė privataus kaupimo pensijai sistemą, kurioje skatino dalyvauti motyvuodama finansiškai, nes Sodros sistema, negali užtikrinti solidžios pensijos. Ji gali nuspręsti nebeskatinti kaupti ir tokios sistemos atsisakyti. Kyla klausimas: o ką daryti su į kaupiančiųjų sąskaitas patekusiomis viešosiomis lėšomis?
Toks pinigų suplakimas į vieną yra geras saugiklis, saugantis nuo skubotų ir radikalių veiksmų, tarp kurių yra ir pinigų išsiėmimas, ir sistemos naikinimas. Vėl keliami klausimai skatina galvoti, ar taip galima, ar negalima daryti, nes viešuosius pinigus atskirti dabar yra labai sudėtinga. Juo labiau, kad Konstitucija garantuoja asmeninio turto neliečiamumą.
Ši II pakopos ypatybė ne vieno politinio ciklo metu tapo saugikliu nuo įvairių populistinių idėjų įgyvendinimo.
Kaip sugrįžti triskart išsižadėjus?
Vertinant II pakopos trūkumus, bene didžiausias jų yra per mažos įmokos. 3 proc. nuo atlyginimo, dar nuo vidutinio šalies atlyginimo dydžio priklausanti valstybės paskata yra per mažai. Žmogus turėtų kaupti savo senatvei apie 10 proc. savo pajamų, vadinasi, trūksta dar 7 proc. Jei kaupimo tarifas siektų bent 5–6 proc., efektas būtų didesnis, o pasiekus pensijos amžių, sukaupta suma galėtų reikšmingai keisti perkamąją galią.
Visi suprantame, kad nuo atlyginimo atsidėti yra labai nemalonu, nes norisi jį išleisti visą „čia ir dabar“. Ir į mokyklą eiti 12 metų yra nemalonu, bet būtina ir visiems suprantamas tikslas, kodėl tą reikia daryti.
Kartų startas visiškai kitoks
Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva išgyveno ne vieną esminę transformaciją, tarp kurių – ekonominį augimą paskatinusi narystė Europos Sąjungoje (ES), prisijungimas prie euro zonos. Be to, 20 metų laikotarpiu buvo dvi krizės: 2008–2009 metų ir dabartinė, dar kelios mažesnės turbulencijos. Tačiau mes turime rezultatą. Jei II pakopa uždirba daugiau, nei pinigai nuvertėja, tai reiškia, kad mechanizmas veikia.
Pati pensijų kaupimo sistema buvo daug kartų laužyta, o per 2008–2009 metų krizę, kai buvo laikas pirkti atpigusius vertybinius popierius, ji buvo beveik išjungta, taupymas – atšauktas. Šiuo metu turime situaciją, kad dalis II pakopoje dalyvaujančių žmonių joje sukaupė nedideles sumas, todėl ir įvesti santaupų išgryninimo skaičiai, kurie egzistuoja tik dėl skurdumo. Jie gal ir galios dar kokius 10 metų, bet vėliau jų turėtų nelikti.
Lietuvoje kaupimo pensijai sistema yra sukurta dalyvavimui nuo paties pirmojo savo uždirbto euro ir kaupimui 40-50 metų. Tada bus sukauptos tikrai rimtos pinigų sumos ir apie vienkartinius išsiėmimus kalbėti nebeteks prasmės.
Lietuvoje įvyko milžiniški pokyčiai, startavome su litu ir tikrai labai mažais atlyginimais. Dabartinių jaunuolių, ateinančių į darbo rinką, situacija jau bus visiškai kitokia. Jeigu pas mus sprendimų priėmėjai, kurių dauguma yra pensinio arba arti pensinio amžiaus, ir spręs pagal save, jie gali padaryti milžinišką klaidą ir sugadinti ateitį jauniems žmonėms.
Neatmesčiau, kad išdraskę vieną sistemą kitos mes tikriausiai nebesukursime.