Lietuvių kalbai nieko blogo nenutiks. Tokį optimistinį atsakymą į savo nuogąstavimus gavau iš kupiškietės kalbininkės, humanitarinių mokslų daktarės, docentės Astos Balčiūnienės (Varnauskaitės).
Jei taip sako mokslo žmogus, reikia tikėti. Žinoma, nepamirštant ir antros to atsakymo dalies, kad daug kas priklauso ir nuo žmonių pastangų ir požiūrio.
Dingstis pasikalbėti apie visa tai ir kitas mokslininkės veiklos sritis, kodėl pasuko šiuo keliu, ką spėjo nuveikti, buvo ir artėjantis pašnekovės jubiliejinis gimtadienis.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Nuo 1999 metų dirbate Klaipėdos universitete. Dėstote lietuvių kalbos morfologijos ir žodžių darybos, kalbotyros įvado ir retorikos disciplinas, skaitote paskaitas gimnazistams, lietuvių kalbos mokote užsieniečius.
Kas lėmė, kad pasirinkote Klaipėdos universitete lietuvių kalbos ir folkloro studijas? Ar tai buvo vienintelis dalykas, kurį norėjote studijuoti? Kuo svajojote būti vaikystėje?
Lituanistika domiuosi nuo mokyklos laikų. Gal kai buvau vienuoliktoje ar dešimtoje klasėje, kupiškietė kalbininkė Klementina Vosylytė organizavo dialektologinę ekspediciją, rinko informaciją rengiamam kupiškėnų tarmės žodynui.
Galbūt lietuvių kalbos mokytoja Skaistutė Paulauskienė man pasiūlė dalyvauti toje ekspedicijoje su bendramoksle Rasa Seibutyte. Keliavome abi į Paketurių kaimą kalbinti žmonių ir įrašinėti jų šnekos.
Vėliau ekspedicijoje surinktą medžiagą reikėjo rengti žodyno kartotekai. Mūsų klasei reikalingus žodžius patikėjo perrašyti į atskirus lapelius. Reikėjo užrašyti fiksuojant tarimo ypatumus, tam pasitelkiant specialius garso užrašymui skirtus simbolius – transkripciją. Tie simboliai man atrodė lyg hieroglifai, nesupratau, kodėl čia taip keistai, tarsi ne lietuviškai, reikia rašyti. Bet buvo įdomu.
Kai buvau dvyliktoje klasėje, į Kupiškio 2-ąją vidurinę mokyklą, kurioje mokiausi, atvažiavo susitikti su mokiniais kalbininkė prof. Audronė Kaukienė ir žodynininkė dr. K. Vosylytė.
A. Kaukienė papasakojo apie lietuvių kalbos ir folkloro studijas Klaipėdos universitete. Kvietė abiturientus rinktis šią specialybę. Tai man buvo artimi dalykai. Mat mokykloje ne tik sekėsi lietuvių kalba, bet ir lankiau mokytojos Augulytės vadovaujamą folkloro būrelį.
Bet pirmiausia pabandžiau stoti į aktorinį tuometinėje Vilniaus konservatorijoje. Mokykloje buvau aktyvi skaitovė, dalyvaudavau skaitovų konkursuose. Įstoti nepavyko. Nutariau įsidarbinti Šiaulių dramos teatre kostiumininke, kad susipažinčiau su teatro virtuve ir apsispręsčiau, ar dar noriu būti aktorė. Netrukus suvokiau, kad teatras ne man. Verčiau rinksiuosi lituanistiką ir etnologiją Klaipėdos universitete. Šį kartą pasirinkimas buvo sėkmingas. Įstojau.
O vaikystėje svajojau ir apie kitas profesijas. Šviesaus atminimo pradinių klasių mokytoja Gerštautienė dažnai rengdavo savo mokinukams žygius į gamtą. Buvo išties žmogaus, dirbančio iš pašaukimo, pavyzdys. Pagarbą savo pirmajai mokytojai iki šiol jaučiu. Tai aš į tuos žygius išsiruošdavau ne bet kaip.
Prašydavau kaimynės S. Sadulienės, dirbusios medicinos sesele, baltos kepuraitės su raudonu kryželiu, pasiimdavau lagaminėlį su tvarsčiais, jodu ir kitokiais vaistais. Kartą tas lagaminėlis pravertė, kai bendraklasis prie Pyragių ežero užmynė stiklo šukę ir susižalojo koją. Taigi kurį laiką svajojau apie gydytojos ar medicinos seselės darbą. Paauglystėje visokios žaizdos, kraujas, medicinos procedūros rodėsi baisu. Svajonių apie mediciną nebepuoselėjau.
Plačiau skaitykite vasario 4 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF
