Ką darome, kai ištuštėja šaldytuvai ir spintelės? Ogi lekiame apsipirkti. Kas turi savo automobilį, tam bepigu – sėda ir važiuoja iki artimiausios parduotuvės.
Tačiau tokį patogumą turi ne visi, tad daugelyje mažų kaimų ir kaimelių dar populiari automobilinės parduotuvės paslauga.
Kristina VALYTĖ
Beveik prie pat durų
Kaip ir kiekvieną ketvirtadienį, apie pusę vienuoliktos, šalia Girsteikių kaimo gyventojos Stasės Šoblickaitės sodybos keliuko sustoja mikroautobusas.
Senjorė jau laukia pasiruošusi pirkinių maišelį, ją atlydi pulkelis šunų.
„Kaip laikais, Stasel?“ – pasiteirauja pardavėjas. O ji tik nusišypso, tarsi duodama ženklą, kad viskas gerai ir paprašo kauliukų, arba tiksliau, kiaulienos ragu. Sako, dviguba nauda – iš jų sau sultinį išsiverda, o amsiams lieka kaulai.
„Ar grožūs mono šuniokai?“ – tarmiškai mūsų paklausė Stasė ir dar paaiškino, kad čia susirinko ne visi jos augintiniai, turi ir katinų. Nepamiršo ir jų, murkių ėdesiu taip pat bus pasirūpinta. Sau dar pasiėmė duonos kepalėlį ir kopūstą, matyt, vakarienei bus gardi sriuba.
„Labai gerai, kad tokia parduotuvė atvažiuoja beveik lig pat gryčios kas antra diena tuo pačiu laiku, rami galva“, – džiaugėsi Stasė.
Antraip pražūtų, mat artimiausia parduotuvė už kelių kilometrų, Alizavoje. Gal ir būtų kaime žmonių, kurie iki parduotuvės pavežtų, bet dabar tokie laikai, kad vairuotojai nekuklūs, už pavėžėjimą užsiprašo bent penkiolikos eurų, o iki Kupiškio ir dar daugiau. Su tokiomis kainomis pensiją kaipmat išleistų.
Biržietis parduotuvės savininkas Arūnas ir šiandien prisimena tą dieną, kai teko pirkėjai gyvybę gelbėti. „Atėjo moteris ir sukniubo, iškvietėme greitąją pagalbą, o jai, pasirodo, buvo insultas“, – pasakojo jis.
Ir štai, pardavėjo dėka Staselė gyva ir kaskart atėjusi apsipirkti jam už tai dėkoja.
Ateina su sąrašu
Kita automobilinės parduotuvės stotelė – Miliūnų kaimas. Autobusiukas sustojo šio kaimo gyventojo Laimio Ramanausko kieme. Vyras nudžiugo pardavėją kieme pamatęs ir padavė jam prekių sąrašėlį. Parduotuvės šeimininkas pagyrė Laimį – tai labai sveikintinas apsipirkimo įprotis.
Apsipirkti atėjo ir kaimynas Edvardas Bausys. „Tokia parduotuvė labai gerai, jei ko pritrūksti. Mamytė jau silpnos sveikatos, tai nenoriu jos palikti vienos namie ilgam, nubėgu, pasiimu, ko reikia, ir vėl namo“, – pasakojo E. Bausys.
Toliau automobilinė parduotuvė patraukė į Vainiūniškį pro Viežgus. Pakeliui sustojome Elniškių kaime, parduotuvės prie keliuko į namus laukė senjoras Vytautas Pakšys. Jis rankoje taip pat laikė pirkinių sąrašą.
„Šeimininkė čia prirašė, aš nesikišu, – ranka numojo Vytautas, ir kad tik nepamirštų, pirmiausia prašė mielių. – Mes turime tokią keptuvę, kur viską sudedi ir iškepa.“ Tikriausiai namai šiandien arba rytoj pakvips pyragu?
„Kartais šitą kelią užpusto, turiu Vytauto numerį, paskambinu jam ir paklausiu, ar greideris važiavo. Jeigu pasako, kad nevažiavo, važiuoju pro kitą pusę“, – kalbėjo pardavėjas.
„Čia pigiau nei Martynonių parduotuvėje“, – pastebėjo Kupiškio ir Rokiškio rajonų paribyje gyvenantis V. Pakšys.
Senjorui svarbus kiekvienas centas – judviejų su žmona pensijos kuklios, labai reikia skaičiuoti, kad galą su galu sudurtum.
Kiekvienas klientas brangus
Kartu su Arūnu tą dieną aplankėme daugybę mažų kaimų ir kaimelių.
Liūdna, bet populiariausia prekė, kurios dažniausiai prašė pirkėjai, buvo alus. Bet jis paaiškino, kad nereikia pesimistiškai manyti, jog visi kaimuose įnikę į alkoholį. „Kaip manote, kodėl močiutės visada nusiperka po butelį, po du ar daugiau? Nes tokį daiktą reikia turėti namuose, jei prireiks pagalbos ir turės samdyti padienį darbininką iš kaimo. Tokia valiuta kaimuose, deja, labai ryškiai egzistuoja. Perka ir rūkalų tiems darbininkams, o jie dažniausiai, kiek močiutės pasipasakoja, begėdžiai, alkoholio ir tabako neskaičiuoja“, – sakė Arūnas.
Daugiau nei dvidešimt metų šiuo maršrutu važinėjantis biržietis verslininkas teigė puikiai pažįstantis visus pirkėjus ir žinantis jų gyvenimo istorijas. Mat žmonės kaimuose nuoširdūs, atviri, kartais net prašo patarimo, kaip pasielgti vienoje ar kitoje gyvenimo situacijoje.
„Juokiuos, kad kai išeisiu į pensiją, apie savo darbo kasdienybę parašysiu knygą. Teisybė, kad tenka būti ir už psichologą, ir už meistrą, ir geriausiu draugu būti.
Kasdien sutinku daug vienišų žmonių, kurie nori išsipasakoti, ir mielai juos išklausau, nes greičiausiai aš jiems esu vienintelis žmogus, kurį tą dieną sutiko.
Dažnai sakau, kad mano tikslas ne įpiršti prekę, kuo daugiau parduoti, o praskaidrinti žmogui nuotaiką“, – tvirtino Arūnas.
