2024/06/23

 

GYVENIMAS, SUSIETAS SU SPORTU IR MEDICINA

Paskutinės Audronės Grockytės akimirkos darbo kabinete Kupiškio ligoninėje, kur prabėgo trisdešimt šešeri jos veiklos metai.

Kupiškėnę Audronę Grockytę dažnai galima matyti per miestą minančią dviratį. Mėgstama jos tokio pasivažinėjimo kryptis yra Pyragių ežeras. Kai telefonu tarėmės dėl pokalbio, ji iš ten ir atsiliepė. Sakė, jog naudojasi proga, kad nutirpo sniegas. Net trisdešimt šešerius metus, dažniausiai taip pat dviračiu, Audronė sukdavo ir Kupiškio ligoninės link, kur dirbo Fizinės medicinos ir ambulatorinės reabilitacijos skyriaus kineziterapeute. Šiuo metu įvyko didelė jos gyvenimo permaina. Moteris po ilgų darbo metų išėjo į užtarnautą poilsį.
Medicina buvo ne vienintelė Audronės veiklos kryptis. Kupiškėnai ją pažįsta ir kaip rajono sporto bendruomenės narę, buvusią sporto veiklos organizatorę. Taigi apie įvairią gyvenimo patirtį, šių dienų ritmą, ateities planus ir pasikalbėjome su Audrone jaukiuose jos namuose.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Apie pokyčius ir likimą

Audronė prisipažino, kad mintį atsisveikinti su darboviete brandino pastaruosius metus. Jau norėjo permainų. Atsibodo toje pačioje salėje daugiau nei tris dešimtmečius darbuotis, tą patį vaizdą pro langą matyti.

„Kineziterapeutas turi galėti pats atlikti visus judesius, kuriuos rodo savo pacientui. Dar galiu tai, nors vasarą man sukaks septyniasdešimt. Fiziškai jaučiuosi stipri. Bet nutariau, kad atėjo laikas su darboviete atsisveikinti, nors niekas ir nevarė. Kolegos stebėjosi, kodėl tokia energinga ir išeinu. Pajuokaudavau, kad dirbu tarp veidrodžių ir save matau.
Galėjau nebedirbti nuo 61 metų, tokio amžiaus išeiti į pensiją. Bet tuo metu man buvo per anksti palikti darbą. Vis dėlto manau, kad pensinio amžiaus, kaip dabar kalbama, didinti iki 70 metų tikrai nereikėtų. Žmonės skirtingi, jų užsiėmimai nevienodi. Antai prie statybų ar kitokį fiziškai sunkų darbą atliekant tokio pensinio amžiaus sulaukti būtų sunku“, – išsakė savo požiūrį pašnekovė.
Šiandien Audronės dienos ritmas šiek tiek pasikeitęs, bet esminiai dalykai išlikę tokie pat. Moteris stengiasi laikytis savo dienos režimo ir jai įprasto fizinio krūvio. Matyti, kad tai turi įtakos jos sveikatai ir jaunatviškumui.

„Vieną kambarį esu paskyrusi sporto salei. Čia kasdien maždaug pusantros valandos skiriu mankštai nustatytu laiku. Prieš tai tik atsikėlusi padarau kaklo mankštą. Anksčiau keldavausi anksčiau. Dabar ilgiau pamiegu, bet tam tikro režimo laikausi. Svarbu ir mityba. Nesu ypatinga sveikuolė. Valgau viską, bet saikingai. Į geriamą vandenį įmetu kelis šungito gabalėlius. Jo man atvežė dukterėčia iš Vokietijos. Sakoma, kad vanduo su šungitu gerina medžiagų apykaitą, žarnyno veiklą. Šungito gabalėlių esu padėjusi prie televizoriaus, kompiuterio. Teigiama, kad jis neutralizuoja elektromagnetinę spinduliuotę. Ar veikia, ar neveikia, nežinau. To kitiems neperšu, bet aš jaučiuosi gerai. Mėgstu gerti ir įvairias vaistažolių arbatas. Kasdien vandens išgeriu tris stiklines nuo pabudimo per valandą, dar palaukiu trisdešimt minučių ir pusryčiauju. Tai dar vienas iš mano ritualų. Žinoma, kasdien, jei tik oras palankus, pasivažinėju dviračiu“, – pasakojo Audronė apie savo kasdienius įpročius, kurie padeda gerai jaustis.

Paklausta, ką toliau veiks, Audronė sakė, kad įsilies į Trečiojo amžiaus universiteto veiklą. Gal pagelbės jo nariams sportinėje veikloje. Nori ir pakeliauti, kiek leis galimybės. Lankys giminaičius. Jos giminė plati. Abu tėvai buvo kilę iš daugiavaikių, aštuonių vaikų, šeimų. Tėvo giminės įsikūrę Kauno krašte, o mamos – apie Šiaulius, Radviliškį.

„Taip likimas lėmė, kad esu viena, bet vieniša nesijaučiu. Turiu daug draugų, gerai sutariu su pačiais artimiausiais kaimynais. Kartu esame čia užaugę. Randu kalbą ir su jaunesne karta.
Gal mano gyvenimas būtų pasisukęs kitaip, jei po studijų būčiau išvažiavusi dirbti į Šiaulius ar pasilikusi Kaune. Buvo tokių darbo pasiūlymų. Tik niekada nenorėjau gyventi didmiestyje, nors esu gimusi Kaune. Grįžusi vėl patekau į namiškių glėbį. Mano santykiai su tėvais buvo ypatingai šilti. Su mama buvome labai artimos, lyg seserys. Iš mokyklinių metų saugau vienos mokyklinės ilgalaikės draugystės prisiminimus“, – teigė pašnekovė.

Vaikystė su berniūkščiais

Paklausta, kodėl jos šeima iš Kauno atvažiavo gyventi į Kupiškį, Audronė papasakojo, kad mamos ir tėvo jaunystė prabėgo Kaune. Iš Kauno šeimai teko persikraustyti į Kupiškį, kai tėvas buvo paskirtas Kupiškio malūno direktoriumi. Anuomet vadovus valdžia kas keleri metai kilnojo iš vietos į vietą. Taip 1955 metų gruodžio pabaigoje jie čia ir apsigyveno.
„Kupiškėne tapau penkerių metų. Užaugau su dviem broliais. Vienas brolis mirė tais pačiais metais, kaip ir tėvelis, prieš dvidešimt šešerius metus. Kitas brolis gyvena Aukštupėnuose. Mamos nebeturiu nuo 2007 metų. Taigi mano draugystė prabėgo su broliais ir kitais S. Dariaus ir S. Girėno gatvės berniūkščiais. Kartu su jais žaisdavau ir futbolą, ir ledo ritulį, slidinėdavau. Bendraamžių mergaičių draugių savo aplinkoje beveik neturėjau. Gal todėl išsiugdžiau ir gana berniukišką savo charakterį. Buvau drąsi, stipri, atkakli. Taip ir sportas tapo viena svarbiausių mano gyvenimo veiklų.
Mokiausi Kupiškio vidurinėje mokykloje. Fizinio lavinimo mokytojas Vytautas Petrulis mane nuo 8 klasės priėmė į mokyklos vyresnių klasių mergaičių krepšinio komandą. Buvau tos komandos kapitonė. Dalyvaudavau ir kitose varžybose. Sportu pramušta galva buvo. Gerai sutariau su tuometiniais kūno kultūros mokytojais Genovaite Grižiene, V. Petruliu, Rimu Galiniu. Tad po mokyklos baigimo logiškas mano žingsnis buvo ir su sportu susijusios studijos. Įstojau į tuometinį Kūno kultūros institutą Kaune. Studijavau pedagoginiame fakultete. Po pirmo kurso buvo formuojama gydomosios fizinės kultūros specializacijos grupė, į kurią patekau. Mokslai buvo labai intensyvūs. Mums kelti dideli reikalavimai. Buvo ne tik anatomijos, sporto fiziologijos paskaitos, bet ir praktiniai užsiėmimai. Ėjome į ligonines. Buvome mokomi po traumų, insultų atstatyti pacientų fizines galias. Baigusi studijas įgijau ne tik fizinio lavinimo dėstytojos, bet ir gydomosios kūno kultūros specialisto kvalifikaciją“, – pasakojo Audronė.

Jaunystės avantiūros

Ji prisiminė ir du nutikimus studijų metais, už kuriuos galėjo būti pašalinta iš instituto. Prieš anatomijos egzaminą studentams reikėdavo gauti 6 įskaitas, atskirai atsiskaityti apie kaulus, raumenis ir kt. Jei stigdavo prieš egzaminą vienos įskaitos, galima būdavo atsiskaityti ir prieš egzaminą, o jei neturėdavai dviejų įskaitų, jau negalėjai laikyti egzamino.

„Kai kuriems grupės vaikinams futbolininkams stigo dviejų įskaitų. Tai sugalvojome keli grupės draugai pasiaukoti ir jiems padėti, nes grėsė tiems, kurie neišlaikys, negauti stipendijos. Naktį susiradę kopėčias patekome į Anatomijos katedrą. Ten paėmę įskaitų žurnalą padėjome kelis pliusiukus prie pavardžių tų studentų, kuriems stigo kelių įskaitų. Laimei, vėliau šių pataisymų niekas nepastebėjo. Grupė sėkmingai išlaikė egzaminus. Skolas turėjo tiktai trys ar keturi. Pasisekė ir dėl to, kad nepabudo gimnastikos dėstytoja, gyvenusi pirmame aukšte, po ta katedra. Apie savo žygį dėstytojui papasakojome per išleistuvių balių kavinėje, kai rankose jau turėjome baigtų studijų diplomus. Kitas rizikingas nutikimas buvo, kai nutariau padėti vienai kraštietei, kuri stojo į Kūno kultūros instituto neakivaizdinį skyrių, bet nemokėjo gerai plaukti ir nesitikėjo išlaikyti egzamino. Užsimaukšlinau plaukiko kepuraitę, užsidėjau akinius ir praplaukiau už ją. Išlipdama iš baseino susidūriau su vienu savo dėstytoju, kuris mane atpažino. Praeidamas pro šalį jis paliepė tučtuojau ateiti į katedrą. Ten paklausė, ar aš noriu baigti studijas. Paaiškinau, kad kraštietei norėjau padėti, kuri nemoka plaukti, kad tokių dalykų daugiau nepasitaikys, kad tą merginą per vasarą išmokysiu plaukti. Pavyko išsisukti. Savo žodį tesėjau. Išmokiau per vasarą Pyragių ežere ją plaukti. Taip savotiškai ir savo kaltę išpirkau“, – tvirtino pašnekovė.

Audronė nuo 8 klasės buvo mokyklos merginų krepšinio komandos kapitonė. Tokiu transportu važiuodavo į varžybas 1970 metais.

Vienintelė vadovė

Pirma Audronės darbovietė buvo tuometinis Kupiškio rajono sporto komitetas, kuriam vadovavo Romas Semėnas. Ten ji įsidarbino sporto instruktore. Audronė ir studijų metais nebuvo nutolusi nuo rajono sporto reikalų, palaikė ryšį su sporto bendruomene. Per vasarą dirbdavo gelbėtoja prie Pyragių ežero. Taigi į darbą įsijungė gana lengvai.

Tuo metu „Nemuno“ sporto draugijos pirmininkas buvo Egidijus Samulionis. Ši draugija vienijo kaimo ir miesto sporto kolektyvus. Rajono sporto branduolį sudarė rajono fizinio lavinimo mokytojai Vytautas Petrulis, Rimas Galinis, Genovaitė Grižienė, Jūratė Sipavičienė, Adelė Gaškienė, Zigmas Paulauskas, Regina Baltrūnienė, Antanas Alekna, daugelis kitų ir aktyvūs visuomenininkai, Albertas Vesalauskas, kuris buvo visų varžybų ir renginių rajone vyr. sekretorius ir visų rajono sporto renginių afišų apipavidalintojas. Jis buvo tuometinės Kupiškio statybinių medžiagų gamyklos dailininkas-apipavidalintojas.

„Darbo buvo sočiai. Anuomet kiekvienas kolūkis, kiekviena organizacija turėjo sporto kolektyvus. Buvo ir finansavimas geras, nes kolūkiai privalėjo pervesti „Nemuno“ draugijai tam tikrą mokestį. Tad galėjome skirti lėšų ir sumokėti visuomenininkams, pagalbininkams, sporto teisėjams. Pavyzdžiui, ne vienerius metus rajone buvo populiarus krepšinio turnyras laikraščio „Komunizmo keliu“ taurei laimėti. Net 26 komandos dalyvaudavo. Kai R. Semėnas perėjo dirbti į rajono Medžiotojų ir žvejų draugiją, sporto komiteto vairą iš jo perėmė R. Galinis. Neilgai jis vadovavo. Jam šis darbas buvo ne prie širdies. Po jo aš tapau vadove. Tais laikais Lietuvoje buvau pirma moteris, ėjusi tokias pareigas. Naujiems vadovams Maskvoje buvo organizuoti kvalifikacijos kėlimo kursai. Į juos iš visų tuometinių sovietinių respublikų atvyko 110 vyrų ir 6 moterys. Taigi sporto reikalai anuomet buvo išimtinai vyrų veiklos laukas. Bet man neblogai sekėsi tvarkytis. Sovietiniais metais tarp įvairių darbo kolektyvų vykdavo socialistinis lenktyniavimas. Mes visuomet konkuruodavome su Šilutės rajonu. Ten buvo stipri sporto bazė. Man vadovaujant Kupiškio rajono sportinė veikla kartą buvo geriausiai įvertinta tarp kitų Lietuvos rajonų. Iš to laikotarpio linksmi, malonūs prisiminimai. Darbą sporto komitete palikau po daugiau nei dvylikos metų, panorusi sėslesnio, su laisvesniais savaitgaliais darbo“, – sakė pašnekovė.

Užsivilko baltą chalatą

Audronė papasakojo, kad 1985 metais pastačius Kupiškyje naują ligoninę, ten buvo atidarytas ir gydomosios kūno kultūros kabinetas. Reikėjo šios srities specialisto. Iš pradžių tame kabinete dirbo tik Bronė Stanionienė, baigusi reikiamus kursus.

„Tuo laikotarpiu ligoninės vyr. gydytojas ir vadovas buvo Vytautas Lukočius. Sužinojęs, kad turiu ir gydomosios kūno kultūros specializaciją, jis primygtinai mane kvietė ateiti dirbti. Jo vaikai lankė Kupiškio darželį, kuriame mano mama dirbo auklyte, tai ir per mamą buvau prašoma keisti darbą. Kai apsisprendžiau išeiti iš sporto komiteto, nenorėjo manęs lengvai valdžia išleisti. Tada vykdomojo komiteto pirmininku dirbęs Petras Baguška net butą siūlė, kad tik pasilikčiau. Vis dėlto nusprendžiau nerti į naują veiklos sritį. Gydytojų komisija mano kandidatūrą įvertino palankiai. Ligoninėje kūno kultūros gydytoja pradėjau dirbti 1986 metų spalio 1 dieną. Tik daug vėliau atsirado pavadinimas kineziterapeutas. Bet be sporto ir ten negalėjau. Ėmiausi organizuoti sportinę ligoninės kolektyvo veiklą. Medikai yra ne kartą sporto varžybose laimėję prizinių vietų. Dar dirbau ir Byčių kolūkio sporto metodininke. Buvau labai užimta. Sporto komitetui po manęs pradėjo vadovauti Zigmas Paulauskas. E. Samulionis tuo pačiu metu perėjo dirbti į Statybinių medžiagų gamyklą. „Nemuno“ draugijos reikalus rajone iš jo perėmė Egidijus Zvilna. Ligoninėje, kuri buvo daugiaprofilinė, mano pacientai buvo žmonės po įvairių traumų, lūžių, suaugę ir vaikai. Anksčiau žmonės ligoninėje gulėdavo ilgai, po kai kurių traumų po mėnesį ir ilgiau. Padėdama atstatyti jiems prarastas fizines galias, judėjimą, galėdavau matyti konkretų savo darbo rezultatą. Pavyzdžiui, kaip po klubo sąnario operacijos žmogus po visų mano skirtų mankštų pakyla ant kojų arba po kurio laiko pradeda lankstyti iki tol sustingusią koją. Vėliau po visokių medicinos įstaigų reformų, reabilitacijos paslaugų plėtros, kai atsirado daugiau ambulatorinių pacientų, tą savo įdirbį jau sunkiau buvo apčiuopti. Bėda, kad žmogus ateina tik 4–5 kartus. Per tą laiką gali jam tik parodyti, kokius pratimus daryti, pamokyti, kaip juos taisyklingai atlikti. Toliau jau pats žmogus turėtų savarankiškai mankštas namuose tęsti, kad pajustų rezultatą. Bet žinau, kad tik retas tai daro. Gaila. Daugiausia šiais laikais žmonės ateina pas kineziterapeutą dėl stuburo problemų, nemažai skundžiasi kelių, klubų ir pečių juostos skausmais. Būna pacientų ir po įvairių traumų, menisko operacijų, kelio raiščių patempimo ir kt. Pastaruoju metu daugiausia turėjau 50–60 metų pacientų. Dėl stuburo, nugaros problemų neretai jau kreipiasi ir 40 metų sulaukę žmonės. Tas visas bėdas lemia sėslus, nejudrus gyvenimo būdas, ilgas sėdėjimas prie kompiuterio“, – apie darbo ligoninėje patirtį kalbėjo pašnekovė.

Audronė dirbo ir su vaikais. Nuotraukos iš asmeninio Audronės Grockytės albumo

Pomėgių pynė

Iš sporto šakų Audronė visgi labiausiai mėgsta plaukimą atviruose vandenyse. Plaukia nuo penkerių metų. Pyragių ežeras jos skersai išilgai išmaišytas. Ant vandens ji gali vos ne visą dieną nejudėdama pragulėti. Institute dėstytojai jai sakydavo, kad turinti neįtikėtiną plūdumą. Ten per 25 metrų baseiną skersai nuo vieno į kitą jo galą lengvai tarsi neplaukdavusi, o nuslysdavusi.
„Gerai plaukiu, ypač mėgstu plaukti brasu, kitaip sakant, krūtine, nardau. Per plaukimo užsiėmimus dėstytojai manęs prašydavo, kad studentams pademonstruočiau įvairius plaukimo būdus.
Pyragių ežere vasarą būdavo organizuojamos ir rajoninės plaukimo varžybos. Su Jūrate Sipavičiene varžydavomės, kuri greičiau nuplauks“, – prisiminė Audronė.

Kitas jos pomėgis kelionės. Jaunystėje išmaišė Krymą, buvo nukeliavusi į kitas to meto sovietines respublikas. Stebėjo Maskvos olimpines žaidynes. Bet labiausiai Audronei patiko Gruzija (Sakartvelas). Daug metų ji važinėjo į Batumį, į sporto bazę Kabuleti, kur praleisdavo vasaros atostogas. Skrydis iš Lietuvos ten tekainavo 17 rublių. Įsidėdavo šiek tiek maisto ir skrisdavo. Toje sporto bazėje buvo tokie namukai ant polių pastatyti. Galėjo tame sporto komplekse apsistoti apie 100 žmonių. Bibliotekos vedėja ten dirbo lietuvė, ištekėjusi už gruzino.

„Iš Ordžonikidzės esu keliavusi su grupe į Mamisono perėją per Cėjaus ledyną, o iš ten pasiekėme į Batumį. Šiame mieste ir susipažinau su tos sporto bazės direktoriumi, minėtos bibliotekininkės vyru. Pamenu, kaip į rankos pirštą įkando meška. Man vietiniai rodydami svetingumą surengė ekskursiją į kitą sporto bazę pasižiūrėti ten laikomos meškos. Galvojau, kad ji prie turistų pripratusi. Įkišau ranką, norėdama ją paglostyti. Meška tik capt ir įsikabino į pirštą. Jaučiau, kad nelabai piktai, bet išsigandau, sušukau. Palydovai ėmė mane už pečių traukti nuo meškos narvo. Aš dar stengiausi gražiai tą pirštą iš meškos dantų išvaduoti, bet plėštinės žaizdos neišvengiau. Sutvarstytas pirštas pradėjo tinti. Tai kitą dieną sporto bazės direktorius nuvežė mane į kalnus pas vietinį žolininką. Jis žaizdą ištepė tepalu, panašiu į Vyšnevskio tepalą, sutvarstė, dar to tepalo įdavė į rankas ir pasakė, kad netrukus bus viskas gerai. Taip ir buvo. Atvažiavusi į Gruziją kitą vasarą sužinojau, kad tą mešką kažkodėl nušovė“, – pasakojo pašnekovė.

Audronė sakė, kad jai dar labai patinka būti gamtoje ir savaip tvarkyti namų aplinką. Pagalvojusi, kodėl obelys baltinamos, kodėl nepabandžius įdėti truputį pigmento ir jų kamienų nenudažius žalsvai. Taip ir padarė. Dar ir po linksmą veiduką ant jų išpaišė.

Pašnekovė sakė, kad jai dar labai patinka būti gamtoje ir savaip tvarkyti namų aplinką.

Tikrai Audronės kiemas nuteikia žaismingai ir šypsotis verčia, kai žvelgi į taip išdažytus obelų kamienus, kai pastebi ant priešais stovinčio namo šmaikščiai išraitytą iš kažkokių medžiagų žmogaus veidą, kai matai puoselėjamus gėlynus, gražiai išgrįstą takelį. Tą vaizdą sunku žodžiais nusakyti, reikia pamatyti. Atrodo, kad viskas ten idealiai sutvarkyta, bet išlydėdama Audronė prasitarė, kad už šulinio dar reikia padirbėti, dar turi naujų sumanymų.

Dalintis
Vėliausi komentarai
  • Kiek žinau panelė pipavo kad į Kupiškį atvyko 3metu, tai kur dar du.o nuotrauka su vaikeliu tai visiška nesamone_juk ne taip seniai plysavo kieme, kad vaikų pakęsti negali.cia toks pat cirkas kai vištos lakstė malūno kieme.gal gana tu nesąmonių!

  • Tik už jaunus kineziterapeutus.Seni metodai,seni pratimai,sutinusiais uždegiminiais kelių sąnariais liepta buvo atsiklupus daryt pratimus.Išliaupsinta be jokio reikalo,nematau už ką girt.Nereik didžiuotis,kad dirba darbuotojai įstaigose,kuriems 70 metų.Reikia jaunų,iniciatyvių šiuolaikiškų darbuotojų.

    • Jums jau ,turbūt,tokie metai,kad joks kineziterapeutas nepadės!Nereika smerkt

  • Labai ne tiesa,ką rašo Audrone, tai žmogus ,kuria turejo atleisti iš darbo seniai seniai, nuotaikinga ,parodo kaip pratimus daryt ir pro duris pas drauges nes po vieną kitą sedi masažistes, ir tu valiokis, tai daugumos nuomone, o kad taip ivardinta kap stropi, sažinnga -melas, cia aciu socdemu partijai, nors nera už ką dekoti, žiurekit kaip dirba vieoj jos berniukas niekur nevakšto atsiklaupes parodo net kur rankas padet, kad tik nepagestu, baisu girt ,, labai gerai kad ir nebera buvusiosios medikes ,kuri viską viską žinojo, aukščiau daktares buvo.

  • Kažkas neatitinka straipsnyje su amžiumi ir datomis. Gerai, kad pasirinko poilsį. Jauniems reikia leisti dirbti. Gal mieste užsilaikys.

  • Tai puikus ir tikras zmogus!Per visą tą laiką,kiek teko pažinti Audronę,niekada neteko matyti jos pavargusios ar be nuotaikos.Is jos sklido siluma artuma ir geris.Jau vien apsilankęs jos reabilitacijos kabinete,iseidavai su viltimi,su pamokymais kaip galima pagerinti sveikatą!Aciū.Tau.Audrute,kad buvai,esi ir būsi!

    • Labai dekinga Audrutei, po traumos ir operacijos alkunes, ranka praktiskai negalejau net pajudinti, bet po 5dienu, ir plius dar 19 dienu reabelitacijos, ir stebuklingos mankstos..,, jauciaus, kaip ir nebuvo jokios traumos, jau praejo daugiau metu laiko, nera tokio judesio kurio negaleciu padaryti, kiekviena ryta skiriu pratimam 20 – 40 minuciu, kaip pamokino Audrute….. Labai dekinga ir laiminga, kad sutikau savo gyvenime tokia trenere, ir zmogu kuris taip myli savo darba, padeda zmonem is visos Sirdies…Stiprios Sveikatos, Sekmes, Laimes ir Dziaugsma Jusu Gyvenime!!!!.

Rekomenduojami video