Sausio 1 d. televizijoje prasidėjo jubiliejinis, jau dešimtasis, muzikinio projekto „Lietuvos balsas“ sezonas. Ne vieną atlikėjų kartą užauginusiame televizijos šou išvydome ir buvusį kupiškėną Deividą Valmą. Dabar 26 metų vaikinas, vos baigęs dešimt klasių, paliko gimtinę ir išvyko į sostinę siekti savo svajonės – dainuoti. Ji pamažu tampa realybe. Deividas tiki, kad šis projektas jam bus nauja galimybė ir padės atrasti tai, ko labiausiai šiuo metu ieško, – savąjį muzikos stilių ir tikrąjį klausytoją.
Jurga BANIONIENĖ
Deividai, projekte „Lietuvos balsas“ dalyvauji pirmą kartą. Prieš tai buvo kitas – „X faktorius“. Kaip ir kodėl atsiradai „Lietuvos balse“?
Turėjau šiokią tokią muzikinę televizinę pertrauką. Labai norėjau vėl grįžti į televiziją. Tai pirmas dalykas, dėl ko nusprendžiau dalyvauti šiame projekte. Taip pat norėjau ieškoti savo muzikinio stiliaus, kuris man labai svarbus. Bandau viską, neseniai išleidau savo dainą, bet vis dar nerandu, kas man labai imponuoja. Galvoju, kad „Lietuvos balso“ komanda, profesionalai padės, nurodys, kokia linkme eiti, judėti. „Lietuvos balsas“ – puiki terpė muzikai skleistis, atrasti savo spalvą.
Pirmoje projekto laidoje Tau atsisuko visi „Lietuvos balso“ mokytojai. Ar tikėjaisi to lipdamas į šią sceną?
Dainuoju profesionaliai jau nemažai metų, kuris laikas sukuosi muzikos pasaulyje, tad tikėjausi, kad atsisuks bent vienas. Stengiuosi neabejoti savimi, nes jeigu pradedi, tai abejonės ir išlenda. O jeigu manifestuoji visą energiją, tai tau ir atsisuka. Stovėdamas scenoje per daug negalvojau apie komisiją, nes mano tikslas buvo paliesti klausytoją. Jaučiau, kad taip yra, kad komisija atsisuko, aš net nesureagavau, to nepastebėjau. Tik paskui pamačiau.
Kaip prasidėjo Tavo profesionalus muzikinis kelias?
Atsikrausčius į Vilnių ir pradėjus studijuoti džiazo vokalą Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Pradėjau muzikuoti, dirbti su grupe „8 kambarys“, su jais rašiau savo dainą. Tuomet sekė daina su Lietuvoje labai žinomu reperiu Mad Money. Daug koncertuodavau, turėdavau daug koncertų baruose, renginiuose.
Kodėl buvai padaręs muzikinės karjeros pertrauką? Kas tai lėmė?
Labai daug dalykų. Galbūt, savo stiliaus neradimas. Po „X faktoriaus“ turėjau daug koncertų. Iki šiol yra renginių, kur kartais pasirodau, bet buvo ta platesnė, televizinė, pertrauka. Kartais žmonės išsisemia, dingsta motyvacija, nebesugebėjau judėti toliau, todėl labai tikiuosi, kad „Lietuvos balsas“ man padės ir nereikės galvoti apie pauzes.
Koks muzikos stilius Tau vis dėlto artimiausias?
Poprokas. Tai stipresnis atlikimas, mano balsas toks galingesnis, į jį linkstu. Man labiausiai patinka trankesnė muzika, tik visada galvodavau, kad ji neturi didelio klausytojų būrio, o norėdavosi apimti kuo daugiau žmonių, kuo didesnę auditoriją. Nesusitelkiau į tai, negalvodavau, kaip tą mažesnį klausytojų būrelį, kurį turiu, sugebėti prisijaukinti. Galbūt tai ir būdavo mano minusas. Daug kam patinka populiarioji muzika, bet mažesnių atlikėjų, kurie turi savo terpę, klausytojų ratas yra tikresnis.
Užsiminei, kad išleidai savo debiutinę dainą. „Nevaldau savęs“ klausytojai išgirdo beveik prieš pusmetį. Kokia ji?
Taip, tai visiškai mano išleista daina, ne su kokiu kitu atlikėju. Klubinis stilius, ties tuo pastaruoju metu ir buvau. Bet tiksliai nežinau, ar čia mano stilius, labai tuo abejoju. Daina gimė lengvai. Muzika buvo sukurta seniai, 2017 metais, žinomo šalyje atlikėjo Noro. Sakiau, kad ši daina bus mano pirmoji, vis neprisėsdavau, turėjau kitos veiklos, bet padariau. Žodžius kūrė grupė „Sadboi“.
Grįžkime į Kupiškį. Jį palikai labai anksti, vos baigęs 10 klasių. Kokios aplinkybės tai lėmė?
Seniai žinojau, kad noriu mokytis J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje, gal jau septintoje klasėje. Su globėjais (Aldona ir Antanu Jatužiais – aut. past.) kalbėdavome, kad kelsiuosi gyventi ir mokytis į Vilnių.
Muzika Tave pasigavo dar vaikystėje, tiesa?
Taip, mano muzikinis kelias prasidėjo dar tada, kai mokiausi Šepetos Almos Adamkienės pagrindinėje mokykloje. Nepamenu, gal pirmoje klasėje, kai buvau 7 ar 8 metų, mokytoja Audronė Vareikienė pastebėjo, kad galiu dainuoti ir išsiuntė į konkursą, jei gerai pamenu, „Šviesoforas“. Laimėję vieną etapą, paskui vykome į respublikinį. Tada prasidėjo dainavimas renginiuose. Kai pradėjau gyventi pas globėjus, įstojau mokytis į tuometinę Kupiškio muzikos mokyklą.
Kaip prisimeni savo muzikinį kelią Kupiškyje, ar daug tekdavo dainuoti?
Buvome keli žmonės, kurie dalyvaudavome daugybėje koncertų. Tai Valda Ridikaitė, Akvilė Čemerytė. Aš gal kiek mažiau, bet teko pasirodyti tikrai daugelyje mokyklų – Alizavos, Salamiesčio ir kt. Taip pat dar ir šokdavau, su Kupiškio jaunimo centru dalyvaudavau visokiose veiklose. Mane žmonės Kupiškyje ant scenos matydavo.
Kodėl dainuoti Tau buvo svarbu tuomet? Ar požiūris pasikeitė dabar?
Labai pasikeitė. Muzika atėjo iš vidinės kovos, ji, man atrodo, niekada manęs nepaleis, visada ją turėsiu. Nežinau, kas tai lemia, ar aukštesnės jėgos, ar susiklosčiusi tuometinė gyvenimo padėtis, kai reikėjo kovoti už savo vietą, kad turėtum ką pavalgyti, kai tavimi nesirūpina ir pan. Man muzika padėdavo atitrūkti nuo to, ji buvo gydomoji galia, medžiaga, kuri mane užpildydavo. Dabar ji yra įrankis padėti žmonėms prisiliesti prie jų sunkumų, emocijų. Kad jie, klausydami mano muzikos ir pasirodymų, kartu džiaugtųsi, liūdėtų. Šiandien mano muzikos kelias irgi kaip kovotojo, tik kovoju ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų.
Ar liko kažkokių saitų su Kupiškiu? Tenka grįžti?
Kupiškyje paskutinį kartą buvau per karantiną. Buvau nuvažiavęs aplankyti mamos, nors mes beveik nebendraujame. Kartais parašo man per feisbuką. Pabuvau porą dienų ir tiek. Palaikome ryšį su globėjais, dažniausiai susirašome per feisbuką. Ir dabar buvau informavęs, kad žiūrėtų „Lietuvos balsą“. Yra tas ryšys.
Ar norėtum dar kada užlipti ant gimtojo miesto scenos?
Žinoma, kad taip, man visur patinka dainuoti. Labai daug laiko praleista Kupiškio kultūros centre, ten lankiau šokius, renginiai beveik visi čia vykdavo. Būtų tikrai smagu.
Kuo dabar užsiimi Vilniuje, kokių turi veiklų?
Jų labai daug. Pagrindinis mano darbas – dirbu restorane administratoriumi, padavėju. Taip pat turiu savo drabužius vienoje internetinėje parduotuvėje, tai megztiniai, džemperiai, marškinėliai ir kitokie drabužiai su mano nuotraukomis, iš to gaunu šiek tiek pajamų. Taip pat turiu projektą „Vipmokykla“, su kuriuo vedame užsiėmimus įvairiose mokyklose Vilniaus rajone. Užsiimu numizmatika, kolekcionuoju euromonetas ir kt.
Deividai, savarankiškai pradėjai kurtis sostinėje, įsikabinai. Ar džiaugiesi tuo, ką pačiam pavyko susikurti?
Finansiškai aš jaučiuosi labai laisvas. Visada žinojau, kad laisvė ateis, visada ja tikėjau, jos norėjau ir dėl jos kovojau.
Sunkiausia buvo pradžia. Atsikrausčiau į Vilnių neturėdamas jokios pagalbos, iš globėjų niekada neprašiau nė cento. Mano pirmi darbai buvo visokie.
Kol buvau nepilnametis, normalaus darbo turėti ir negalėjau – grodavau gatvėje, tai man labai patikdavo. Ir puikiai užsidirbdavau. Kartais per dieną pagrojęs dvi valandas gaudavau šimtą litų. Kartą vyko toks šviesų festivalis, grojau Pilies gatvėje ir užsidirbau daugiau nei 500 litų. Tai buvo tikrai dideli pinigai.
Kokie Tavo ateities planai?
Kol kas mano siekiamybė ir yra muzikinė karjera, kad nebereikėtų galvoti, kaip atrasti savo klausytoją, savo muzikinį žanrą.
Išleisti daugiau savo dainų, turiu jų savo stalčiuje. Galbūt netgi pradėsiu mąstyti apie „Euroviziją“. Man jau 26 metai, gyvenime daug turiu, jaučiu finansinę laisvę, liko susikurti muzikinę karjerą ir daryti tai, ką myliu ir kas man labiausiai patinka.
