Bendramoksliai – tai mes, Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos 1955–1956 metų XVII laidos abiturientai. Tada ši mokslo įstaiga vadinosi Kupiškio Vlado Rekašiaus vidurine mokykla. Gavę brandos atestatus išsiskirstėme po Lietuvą, susitarę, net parašais patvirtinę, kad susitiksime po penkerių metų.
Net 66 metus visų vienytoja ir vedlė buvo klasės draugė Aldona Širvinskaitė, kuri į Amžinybę iškeliavo praėjusių metų pabaigoje, po Kalėdų. Netekome mums visiems labai brangaus žmogaus, apie kurį noriu papasakoti, kurio atminimas ilgai liks visų jį pažinojusių širdyje.
Susitikimų sūkuryje
Aldona, baigusi aukštuosius agronomijos mokslus, sugrįžo į Kupiškį, būrė mokslo draugus, organizuodavo jų susitikimus. Buvo mūsų gyvenimo, bendravimo metraštininkė. Tvarkė buvusių klasės draugų adresų, telefonų kartoteką. Žinojo visų jų vaikų, provaikaičių, marčių, žentų vardus ir pavardes. Ši statistika jos nuolat buvo pildoma, tikslinama ir išsiuntinėjama mums visiems, kad nenutoltume, kad bendrautume. Mirusių klasės draugų pavardės būdavo apvedamos juodais rėmeliais.
Klasės susitikimo data buvo pastovi – paskutinis liepos šeštadienis. Laikui bėgant pradėjome susitikti nebe po penkerių, bet po dvejų metų, o pastaruoju metu ir kasmet.
Tik spėdavome sugrįžti į namus, kai Aldutei pasipildavo skambučiai, kad vėl organizuotų kitą susitikimą, kad visi vėl nori pasimatyti, kad būtinai atvažiuos. Kupiškio trauka yra tokia didžiulė, tiesiog nepasotinama. Kol buvome jaunesni, net dvi dienas tie suėjimai vykdavo, į kaimo sodybas nusikeldavo. Kartu pasibūti kviesdavome ir savo buvusius mokytojus: matematiką Alfonsą Dubrindį, lituanistę Feliciją Jakutytę ir kitus. Savo mokytojus labai mylėjome ir gerbėme. Kartais susitikimai būdavo ir su šv. Mišiomis Kupiškio bažnyčioje, o visada su kapinių aplankymu, vis gražėjančio Kupiškio apžvalga.
Tylos minute pagerbdavome mirusius bendramokslius, mokytojus. A klasės auklėtoja istorikė Vladislava Guobytė-Jurgelevičienė skambiu balsu pradėdavo „Lietuva brangi“ ir visus apglėbdavo giesmės žodžių sukeltas šventas jausmas. Daug dainų išdainuota, išsipasakota, išsikalbėta. Apie tai ir pluoštas mano rašytų straipsnių išspausdinta Kupiškio rajono laikraštyje.
Vedlė Aldona mūsų laukdavo viską suplanavusi, paruošusi, nėrinių prinėrusi ir kitokių lauktuvių prigaminusi. Ji buvo darbšti, kruopšti, veikli, draugiška, vaišinga. Labai mėgo gėles. Viena iš jos darboviečių buvo tuometinė Kupiškio oranžerija.
Aldonos butas visada buvo atviras buvusiems klasės draugams – ir nakvynei, ir suėjimams. Kai pablogėjo jos sveikata, buto balkone ji įsirengė mažą daržiuką. Mūsų susibūrimai turėdavo iš anksto pasirinktą temą arba tema gimdavo jau visiems susirinkus. Vieną sykį susitelkėme ties kupiškėnų šnekta, kalbėjomės ir dainavome tarmiškai. Kitą kartą skaitėme, nagrinėjome klasės draugo Viliaus Baltrėno poeziją. 2017 metais dalyvavome gimnazijos 100-mečio renginiuose ir sveikinome 80-mečio proga V. Baltrėną.
Per paskutinį didesnį suėjimą įvyko mūsų atsivėrimai, susiję su mokykla, paauglyste ar jaunomis dienomis. Atskleista tai, kas buvo slėpta, nutylėta, ko net tėvai nežinojo. Tai įvairios išdaigos, juokingi nuotykiai. Ir ne tik jie. Prisiminėme, kaip ėjome vedlės Aldonos sveikinti vardo dienos proga. Nešėme iš ąžuolo lapų nupintą vainiką. Tuo metu bet kokie susibūrimai ne mokykloje buvo draudžiami. Prikalus vainiką prie lauko durų, buvome pakviesti į vidų, pasodinti už gražia staltiese užtiesto vaišių stalo. Trumpai pasivaišinę, Vytauto gatve grįžome atgal ir išsiskirstėme.
Daug laiko nuo šio įvykio praėjo, daug vandens nutekėjo. Aldona tapo vieniša. Mirė tėvai, brolis – patys artimiausi žmonės. Tekdavo jai ligoninėse lopyti sveikatą, šiai suprastėjus. Džiaugėsi Kupiškio socialinių paslaugų centro socialinės slaugos darbuotoja Vida Kairiene, jos pagalba buityje, nuoširdumu, paguoda, nuraminimu. Tokios atjautos negalima išmokti. Tai turi būti įgimta, kai teikiama paslauga virsta malonia būsena, džiaugsmu ne tik gavėjai, bet ir pačiai teikėjai. Tokių žmonių nedaug. Dėkojame Jums, Vida Kairiene, ir Jūsų darbovietei už gražų bendravimą su mūsų buvusia klasės drauge.
Kaip prisimena bendražygiai
Aldoną prisiminė ir keletas mano kalbintų mūsų bendruomenės narių. Vladislava Guobytė-Jurgelevičienė: „Kai dėl sveikatos negalėdavau atvažiuoti į Kupiškį, Aldona man paskambindavo, viską papasakodavo, atsiųsdavo laikraščio straipsnių, nuotraukų. Sveikindavo mane įvairiomis progomis. Ji apie visus viską žinojo. Būdama vieniša, susitvarkė visus žemiškus reikalus, paskirstė palikimą, pasiruošė išėjimui. Labai esu jai dėkinga už viską.“
Klasės draugė Zina Sokaitė-Stonienė: „Žemai jai lenkiuosi. Ji sukūrė mokslo draugų bendruomenę, 66 metus jai vadovavo, visais domėjosi, rūpinosi, ugdė bendravimo, draugystės poreikius, stiprino ryšius su gimtuoju kraštu, ugdė patriotizmą. Paskambinau šv. Kūčių dieną Aldonai. Atsiliepė silpnu balsu, pasiskundė, kad greitai pavargsta, trūksta jėgų. Paguodžiau, pasveikinau su šventėmis, palinkėjau sveikatos.“
Bene artimiausia draugė, kasdien bendravusi telefonu, Aldona Ragauskaitė-Jaršovienė: „Aldona atsiliepė dar ir pirmą šv. Kalėdų dieną. Jautėsi prastai. Sveikata silpo. Antrą dieną – telefonas tylėjo. Supratau, kad artinasi išėjimo metas.“
A. Ragauskaitė-Jaršovienė negailėjo gražių žodžių kalbėdama apie savo draugę, jos veiklą. Vadino ją vedle, išmynusią plačią brydę, kuria ėjome mes visi. Šiuos jos žodžius įdėjau ir į straipsnio pavadinimą.
Poetas Vilius Baltrėnas: „Aldonai patys geriausi, šviesiausi padėkos žodžiai. Ji buvo paskutinė Kupiškio, o gal ir visos Lietuvos mohikanė.“
Kupiškyje gyvenanti Zina Baltušytė-Gudonienė, talkinusi vedlei organizuojant suėjimus: „Ji sukūrė mokslo draugų bendruomenę. Ši veikla Aldonai buvo jos gyvenimo prasmė. Tad Aldona jai negailėjo nei savo laiko, nei jėgų. Visi jai buvome reikalingi ir svarbūs. Gaila, kad tęsinio nebus.“
Gertrūda Šakickaitė-Barisevičienė: „Man įsiminė skambus jos juokas. Aldona visuomet buvo linksma, žaižaruojanti, be panikos. Grįžta iš ligoninės – ir imasi savo darbų.“
Leonas Pajarskas: „Labai gaila… Jungė mus visus, domėjosi mūsų šeimomis, visiems buvo artima, sava.“
Leonas su žmona Angele, kai tik būdavo Kupiškyje, visuomet aplankydavo Aldutę. Jo žmona, šauniausia klasės marti, ištarė šiuos žodžius: „Tokio šilto, linksmo, linkusio maloniai bendrauti žmogaus gerai reikėtų paieškoti. Ir vargu, ar rastume. Ji buvo klasės siela, abi klases vienijo, jų gyvenimą dokumentavo.“
Petras Šilaikis, vedlės padėjėjas, fotografavęs susitikimus, turįs nuotraukų sankaupą, padėjęs tvarkyti dokumentus. Jis su žmona Tatjana atvykdavo ir Kupiškio, draugų pasiilgęs. Pakalbintas giliai giliai atsiduso. Ką pasakyti, kai jausmų sukeltos mintys yra tikresnės ir stipresnės už garsiai ištartus žodžius… Jis buvo užsiėmęs – tikslino mūsų sąrašus, nes vienas po kito mus paliko išeidami į Amžinybę keletas mūsų draugų. Ačiū, Petrai, už pareigingumą, už viską.
Praėjęs laikas jau istorija
Man, šio straipsnio autorei, Aldona paskambino prieš šventes. Kalbėjomės ilgokai. Daugiau mane klausinėjo. Sveikata nesiskundė, atrodė žvali, gerai nusiteikusi. Tad žinia, kad nebeturime vedlės, man buvo netikėta ir skaudi.
Aldonos Širvinskaitės gyvybė užgeso 2022 metų gruodžio 27 dieną. Palaidota Kupiškio senosiose kapinėse. Tarytum sustojo laikas: imi svarstyti, vertinti, gilintis, kur vedlė mus vedė, kokią brydę paliko ir kaip tas ėjimas mus keitė. Pagaliau supranti, kad tai unikalus reiškinys, tautinis paveldas, todėl nederėtų jo atiduoti užmarščiai. Gal Aldonos sukaupta mokslo draugų bendruomenės medžiaga sudomintų Kupiškio etnografijos muziejų, gimnaziją ar dar ką nors.
Beveik visi mes esame įpusėję devintą dešimtį, mažiau nei trečdalis mūsų belikę, o praėjęs laikas – istorija. Vieningai siūlome ir prašome Aldoną Širvinskaitę įrašyti į žymių Kupiškio žmonių sąrašą. Ji gyveno Kupiškyje, jam dirbo, jį puošė.
Ir paskutinis palinkėjimas, pats svarbiausias, vedlei Aldonai, dabar jau velionei. Te švelniai glaudžia gimtoji Kupiškio žemė pavargusią širdį, tegu gaubia ramus poilsis, tešviečia ir spindi Tavo gerų, gražių darbų ir Amžinoji šviesa.
Palmira ALEŠIŪNAITĖ- MOTIEJŪNIENĖ