PADĖDAMAS KITAM – STIPRINI SAVO DVASIĄ

Savanoriška, labdaringa veikla ne tik moterų veiklos teritorija. Čia savo indėlį įdeda ir vyrai. Kupiškėnas Algirdas Valiušis ne vieneri metai dalyvauja Kupiškio maltiečių grupės veikloje. Apie šią veiklą ir jos prasmę su juo ir pasikalbėjome.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Pasak Algirdo, savanorystė atsirado tarsi savaime.

„Norėjosi tuo užsiimti. Mano šeima tą ir darė, ir daro daug metų. Kai prireikia, esame pasirengę, kiek galime, padėti kitiems. Į maltiečių organizaciją mane pakvietė Skaistutė Paulauskienė.

Daugiausia tvarkau visokius ūkiškus reikalus – atvežu, parvežu, iškraunu, sukraunu, paremontuoju, palapinę pastatau ir pan. Žinoma, turiu ir grupę lankomų žmonių. Pasirinkęs esu vyrus. Jiems lengviau atsiverti, pasikalbėti, išsakyti rūpesčius savo lyties atstovui.

Dažniausiai žmonės maloniai bendrauja. Pasišneki su žmonėmis ir sužinai visokiausių dalykų. Kartais paaiškėja, kad žmogus turi vaikų, anūkų, bet jaučiasi vienišas, užmirštas. Kartais į sąrašą yra įtrauktas lankytinas žmogus, kad jam gali tikrai reikėti pagalbos, bet nurodytu adresu niekas negyvena.

Paaiškėja, kad žmogų kažkas prižiūri ir kitokios pagalbos iš šalies jam nepriima. Gal tai susiję su kokiais nors paveldėjimo dalykais. Sunku pasakyti, kodėl toks žmogus tarsi slepiamas.

Tik galiu atsakingai teigti, kad Lietuvoje realiai badaujančių žmonių, kurie absoliučiai nieko neturėtų, yra labai mažai.

Dauguma moka pragyventi ir iš mažų pajamų, racionaliai tas pajamas tvarkydami. Taip pat yra ir tokių, kurie pasirinkę laisvą gyvenimą be įsipareigojimų ir klajoja iš vietos į vietą kaip benamiai. Vienas kitas ir Kupiškyje yra toks žmogus. Dar pridurčiau, kad yra labai vienišų žmonių, kurie laukia mūsų, kad galėtų vienatvę praskaidrinti išsikalbėję, išgirdę kitų gerą žodį.

Žmonės nėra palikti likimo valiai. Gali kreiptis į Savivaldybę, į socialinę rūpybą. Tik ne visi ieško kažkokios pagalbos. Teko sutikti žmogų, kuris neregistruotas jokioje poliklinikoje. Kai jį prispaudė rimtos sveikatos bėdos, sužinojo, kad egzistuoja tokia registracija. Kai buvo sveikas, jam nerūpėjo jokios poliklinikos“, – pasakojo apie savanoriavimo patirtį pašnekovas.

Algirdas teigė, kad padėdamas kitam, pirmiausia pats savo dvasią stiprini. Jei turi kuo su kitais pasidalyti, turi dalytis, turi atsižvelgti į poreikius žmogaus, kuriam kažką duodi.

Tai teikia ir moralinį pasitenkinimą, ir yra krikščioniška prievolė. Jis pritaria žinomos dirigentės Mirgos Gražinytės-Tylos pasakytiems žodžiams, kad kas neatiduota – yra prarasta. Turi talentą – atiduok, pasidalyk su kitais, turi pinigų – lygiai taip pat.

Pasidalijimas gali reikštis įvairiomis smulkmenomis. Antai su žmona kiekvieną žiemą jie rūpinasi paukšteliais. Paskaičiavus paaiškėja, kad dėl to turi ir išlaidų. Visa tai yra gyvenimo dalis. Tokia filosofija.

A. Valiušis pabrėžė, kad jis anaiptol nesumenkina labdaringos veiklos sakydamas, kad pas mus nėra išties badaujančių žmonių. Ši veikla vertinga ir reikalinga. Ne visi žmonės sugeba savimi pasirūpinti. Socialinė nelygybė egzistuoja gana ryški. Taip yra visame pasaulyje.

„Mano kartos žmonės daug išgyveno, kai keitėsi santvarkos. Dauguma buvo įpratę, kad jiems kažkas pasakys, ką daryti, ką dirbti, ką veikti. Kai to nebeliko, žmonės labai vieniši, pasimetę pasijuto su savo laisve. Tokiems gal labiausiai reikia pagalbos.
Maltiečiai išties daug gerų darbų daro ir nieko patys už tai neprašo. Man garbė priklausyti šiai grupei“, – tvirtino pašnekovas.

Paklaustas, kodėl vis dėlto vyrų mažokai įsijungia į savanorišką, labdaringą veiklą, A. Valiušis sakė, kad šiais laikais, keičiantis lyčių sampratai, vyrai apskritai jaučiasi pasimetę, praradę tradicinį šeimos maitintojo, gynėjo vaidmenį. Moterys pradėjo dominuoti visose gyvenimo srityse. Jos lengviau nei vyrai prisitaiko greitai besikeičiančiame pasaulyje.

„Vyrai dabarties pasaulyje iš naujo ieško savo tapatybės. Lyg ir gėda jiems būti namie prie televizoriaus, bet kur miesto daugiabučiame name rasti tą arklį, kurį jis rytais kaip šeimininkas privalėtų pagirdyti“, – vaizdžiai kalbėjo pašnekovas.

A. Valiušis sakė, kad maltiečiai daug daro ir padėdami kariaujančios Ukrainos žmonėms. Kupiškyje maltiečių būstinės adresą žino visi rajone gyvenantys karo pabėgėliai. Čia jie ne tik gali pasirinkti drabužių, gauti labai reikalingų kitų daiktų, bet ir sulaukti gero žodžio iš maltiečių grupės narių, tarpusavyje pabendrauti.
Jis su žmona nuolat aukoja Ukrainai per organizaciją „Blue/Yellow“ („Mėlyna ir geltona“).