Ukrainiečiai unitai, panašiai kaip ir daug kitų rytų apeigų bažnyčių, laikosi nereformuoto Julijaus kalendoriaus, tad Kalėdas švenčia sausio 7 d. Bet šiemet, kai daug jų tapo pabėgėliais ir išsibarstė po įvairias pasaulio šalis, yra mūsų draugai ir kaimynai, tikėtina, kad prie šventinio stalo sės ir gruodžio 24 dieną. Beje, didžiuosiuose Ukrainos miestuose dalis unitų parapijų Kūčių ir Kalėdų švęsti pereina pagal mūsų kalendorių.
Praėjusioje projekto „Arti–toli“ dalyje pristatėme ukrainiečių vestuvių papročius, stebėjomės radę daug panašių tradicijų. Ne išimtis ir Kūčios bei Kalėdos.
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ
Kaip ukrainiečiai švenčia Kūčias?
Pagal seną tradiciją Kalėdų šventė prasideda sausio 6-osios vakarą. Vakaras prieš Kalėdas vadinamas Šventuoju arba Kūčių vakaru. Šią dieną visi šeimos nariai turėtų būti namuose, padėti vieni kitiems ruošiantis šventei.
Prieš šventes šeimininkės kruopščiai tvarkydavo namus, išbalindavo butą, išklodavo naujas arba ką tik išskalbtas staltieses, rankšluosčius, visiems šeimos nariams stengdavosi paruošti naujus drabužius. Iš savo bityno vaško žmonės gamino šventines žvakes, užsakydami specialius užsakymus ir maldas. O sausio 6 dieną auštant šeimininkė pradeda ruošti dvylika patiekalų, simbolizuojančių dvylika apaštalų. Kadangi prieš Kalėdas eina ilgas 40 dienų pasninkas, visi Šventosios Vakarienės patiekalai turi būti liesi. Pagrindinis Kūčių patiekalas yra kutya – kviečių arba miežių košė, sumaišyta su razinomis, aguonomis, medumi ir riešutais.
Be to, ant stalo turi būti užpilas. Svarbus ritualas yra stalo puošimas. Tradiciškai dengiamas šviežiu šienu ar šiaudais, ant viršaus užberiama šiek tiek grūdų ir uždengiama staltiese. Stalo kampuose po staltiese įdedama česnako skiltelė, kuri apsaugos šeimą nuo ligų ir piktųjų jėgų. Garbingoje vietoje namuose turėtų stovėti didukh (ukrain. дідух) – ukrainiečių kalėdinė puošmena, padaryta iš kviečių ryšulio. „Didukh“ pažodžiui reiškia „senelio dvasia“. Didukh daromi iš pirmų arba paskutinių per metus nupjautų kviečių stiebų. Jie simbolizuoja namiškių norą gamtos gausos ir gausaus derliaus ateinančiais metais. Prieš šventes spalvingais siūlais surenkamos kviečių varpos ar stiebai, tada kekės perrišamos kaspinėliais. Didukh daugumoje ukrainiečių namų pastatomas prieš Kalėdas ir laikomas iki Užgavėnių.
Nuotrauka iš Vikipedijos
Tradicija pasodinti didukh prie Šventosios Vakarienės siekia pagonybės laikus, nors šiuolaikinėje Ukrainoje ji išliko tik vakariniuose Ukrainos regionuose. Būtina susėsti prie šventinio stalo pasirodžius pirmajai žvaigždei, kuri simbolizuoja Jėzaus gimimą. Šventasis vakaras prasideda malda už gyvųjų sveikatą ir mirusiųjų atilsį. Šeimininkas pirmiausia atsisėda prie stalo, uždega Kalėdų žvakę ir palaimina vakarienę, o po to paragauja kutya (lietuviškai – kūčios) ir išdalija šeimai.
Po kutya galima pereiti prie kitų patiekalų – žuvies, grybų, barščių, kukulių, troškintų kopūstų, bulvių ir kt. Valgant prie stalo jokiu būdu negalima keiktis ir ginčytis. Kalėdų šventės Ukrainoje pagal pagonišką tradiciją siejamos su protėvių kultu ir mirusiųjų sielų pagerbimu. Todėl po Šventosios Vakarienės ukrainiečiai palieka po šaukštą kiekvieno patiekalo mirusių giminaičių dvasioms (kai kuriuose regionuose jo visai nenuima nuo stalo) arba uždeda joms kampą ant palangės.
Yra tam tikros šventės tradicijos, kurios skirtinguose Ukrainos regionuose skiriasi.
Taigi kalnuotuose regionuose Kūčių vakaras vadinamas Koročunu. Šis vardas susiformavo veikiant Vengrijai. Be tradicinio kutya, šventinis kalachas, dar vadinamas korochun (arba dar krochun), čia privalomas patiekalas. Įdomus faktas yra tai, kad Užkarpatės žemumose kutya neverdamas. Ten daro bobalkius – tešlos rutuliukus, kurie kepami, o paskui laikomi garuose.
Kai jie paruošti, apibarstomi aguonomis arba riešutais. Būtent nuo jų prasideda Šventoji Vakarienė. Hutsulių regione (šiuolaikiniai Ivano Frankivsko, Černivcių ir Zakarpatijos regionai) Kūčių vakaras senovėje prasidėdavo labai mistiškai. Savininkas su vyriausiu sūnumi ar žmona paėmę duonos, šaukštą medaus, kutya, smilkalus ir žvakę, tris kartus apeidavo savo namus sekdami saulę.
Po ceremonijos teritorija aplink namą buvo apibarstyta aguonomis, o prie slenksčio padėtas česnakas ir kirvis. Tai daryta siekiant apsaugoti namus nuo piktųjų dvasių. Haličinoje (šiuolaikiniai Lvivo, Ivano Frankivsko ir Ternopilio regionai) prieš Šventąjį vakarą į namus buvo įneštas plūgas arba jungas. Tikėta, kad jie atneš laimę šeimai. O kai kuriose Lvivo srities vietose šiaudiniai sodai dar pinami ir pakabinami virš įėjimo arba priešais ikoną. Buvo tikima, kad jei moteris neturi vaikų, ji turėtų stovėti po šiais sodais. Tada kitais metais vaikai tikrai atsiras.
Polisijoje (šiauriniuose Voluinės, Rivnės, Žytomyro, Kyjivo, Černihivo ir Sumų regionuose) nėra tradicijos ant stalo padėti 12 patiekalų. Tačiau namų šeimininkių kutya daugiausia buvo ruošiama iš miežių. Senovėje lenkų vaikai Kūčių išvakarėse šiaudais surišdavo kriaušių, laikytų sodo simboliu, kamienus. Bukovynoje (vakarinė Černivcių srities dalis) prie stalo sėda labai anksti, kad po Švento vakaro vaikai nebijotų eiti dainuoti. Prieš vakarienę šeimininkas maldoje prašo, ko šeimai trūksta. O lėkštė nuo pirmo suvalgyto valgio buvo apversta, kad vištos gerai dėtų kiaušinius. Priešingai nei kituose regionuose, Čerkasų ir Kyjivo regionuose moterys buvo atsakingos už atgailą. Po šios ceremonijos namų šeimininkė prieidavo prie savo vaikų ir šiek tiek išpešdavo plaukų. Tai buvo daroma tam, kad vištos dėtų kiaušinių ir būtų kuoduotos.
Kutya Rytų Ukrainoje virta iš ryžių. O ant stalo čia turi būti pyragėlių (koldūnų). Ukrainos pietuose dar išliko tradicija nešti Šventąją Vakarienę savo krikšto vaikams. Dažniausiai krepšyje neša kutya, kalačią, saldainius.
Jie savo ruožtu duoda vaikams pinigų ir saldumynų. Be to, anksčiau Pietų Ukrainoje taip pat buvo tokia tradicija: pasiturintys žmonės lankydavosi prieglaudose ir dovanodavo vargšams. Žinoma, dabar kai kurios tradicijos yra pamirštos ir prarastos laikui bėgant.
Nors daugelyje regionų dar galite rasti ypatingą Ukrainos Kalėdų šventės skonį. Ir vieną geriausių tradicijų, kurios dauguma ukrainiečių dar laikosi per Kalėdas.
Kalėdos
Sausio 7-osios rytą žmonės džiaugsmingai pasitinka fraze „Kristus gimė!“, atsakydami – „Šlovinkime jį!“ Šią dieną įprasta eiti į bažnyčią šventinei maldai, taip pat aplankyti artimuosius. Skirtingai nei per Kūčias, Kalėdų dieną svečiai nebeapsiriboja liesu maistu.
Ant stalo dedamas kumpis, dešra, kiaušiniai, želė ir kt. Privaloma Kalėdų tradicija yra giesmė – paprotys, kai giesmių grupės dainomis giria savo šeimininkus. Dažniausiai tokios dainos skamba kaip laimės, sveikatos ir klestėjimo linkėjimai. Pasibaigus dainavimui šeimininkai giesmininkams atneša saldumynų ar pinigų.
Tradiciškai Ukrainoje dainuoja vaikai, suaugę vyrai ir moterys.
Tačiau dainavimas prasideda ne visose srityse vienu metu: Pukutoje vaikai gieda jau šventą vakarą, Slobid Ukrainoje ir Hutsulių srityje – pirmą Kalėdų dieną, pasibaigus pamaldoms bažnyčioje, Vakarų krašte – antros švenčių dienos ryte.
Manoma, kad kuo daugiau kalėdautojų aplankys namus, tuo metai bus dosnesni šeimai.
Vaikščiojimas su gimimo scena – senovinis ir unikalus Kalėdų paprotys, dažniausiai paplitęs Vakarų Ukrainoje.
Gimimo scena – tai mobilus miniatiūrinis lėlių teatras, telpantis į specialią dėžutę, kurioje buvo rodomi į dvi dalis suskirstyti spektakliai. Pirmame suvaidintos scenos, susijusios su Kristaus gimimu ir Biblijos personažais. Antras (pasaulietinis) aprašė istorijas iš žmonių gyvenimo. Nepakeičiamas gimimo scenos atributas yra gėlė puansetija. Ji laikoma džiaugsmo simboliu, neša žinią apie Jėzaus gimimą.
Verta paminėti, kad Kalėdų šventimo tradicijos Ukrainoje neapsiriboja statiškomis gimimo scenomis su lėlėmis. Didelio populiarumo sulaukia ir gyvos gimimo scenos, kur žmonės atlieka įvairių personažų vaidmenis.
Dar viena Kalėdų šventimo tradicija Ukrainoje – būrimas.
Tikėta, kad šią dieną burtai yra tikriausi, nes ribos tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių tampa ploniausios, o anapusinės jėgos skverbiasi į žmonių pasaulį, atskleisdamos ateities paslaptis.
Būrimu užsiimdavo daugiausia merginos. Burtai pranašavo gerą derlių, orą, turtus, o svarbiausia – jaunikius ir santuoką. Be to, ukrainiečiai laikosi senovinės tradicijos šią dieną praleisti taikiai, atleisti vieni kitų skriaudas.
