Tęsiasi adventas. Ypatingas laikotarpis, atveriantis naują metų trukmės ciklą, kviečiantis ne tik gyventi su šiandienos rūpesčiais, bet ir prisiminti praeitį, atsiverti ateičiai. Kas per adventą ateina į žmonių mintis, kasdienį gyvenimą? Kaip išgyventi šį laiką dienų šurmulyje tarp pirkinių, šventinių šviesų ir kalėdinių melodijų suvokiant, kad jis skirtas susikaupti, nusiraminti ir sustiprėjus žengti į Jėzaus Kristaus gimimą – šv. Kalėdas.
Apie tai – pokalbis su Skapiškio parapijos klebonu Albertu Kasperavičiumi.
Jurga BANIONIENĖ
Adventas. Šis laikas žymi krikščionių religinį metą, kai laukiama gimstančio kūdikėlio Jėzaus. Juo Katalikų bažnyčioje prasideda liturginiai metai.
Taip, adventas yra naujų liturginių metų pradžia. Adventas – tai keturios savaitės, kurios mus lydi į didžiąją Kalėdų šventę. Bažnytiniai metai tuo ir pasižymi, kad jie mums kalba, padeda pajusti, jog visas žmogaus gyvenimas yra kelionė į susitikimą su Kristumi, kuris laikų pabaigoje bus visko Viešpats, kuriam priklauso galutinė pasaulio ateitis.
Adventas susijęs su laukimu. Ko laukiame?
Tikėjimo prasme adventas yra laukimo metas. Bet tai laukimas ne tik Kristaus gimimo šventės – Kalėdų. Tai kartu laukimas ateities, galutinio didžiojo viltingo įvykio, kai šis neramus pasaulis, kuriame gyvename, bus perkeistas į dangaus karalystę. Nors vis bėgame, skubame, mūsų širdys turi pajausti, kad esame pašaukti gyventi kažko didesnio, gražesnio laukimu, nes žmogaus prigimčiai tai yra duota.
Aišku, turime ir daug įvairių mažų laukimų.
Pavyzdžiui, seni tėvai laukia savo vaikų, sergantis žmogus laukia apsilankymo pas gydytoją. Tas laukimas būna žmogiškas, bet kartu mums kalbama apie tai, kad mes laukiame gyvenimo pilnatvės išsipildymo. Tai apima ne tik mano asmeninį gyvenimą, bet ir visos žmonijos, visos kūrinijos, kuri iki šiol, kaip Šventajame Rašte pasakyta, „tebedūsauja ir tebesikankina“, bet laukia Dievo vaikų garbės ir laimės. Iš tikrųjų, adventas mums primena, kad esame pašaukti laukti dangaus…
Ar mes dar mokame laukti? Juk visko norime čia ir dabar.
Adventas tuo ir gražus, kad tai kvietimas šiek tiek sustoti tame bėgime, rasti akimirkų pabūti tyliai, pamąstyti, pasvarstyti apie savo gyvenimą. Surasti sau ramų kambarėlį likti vienam, kaip tikinčiam žmogui, žinant, kad dabar esu Dievo akivaizdoje.
Kaip kiekvienam žmogui reikėtų išgyventi adventą, kam skirti didesnį dėmesį?
Advento metas – tai priminimas, kad yra keturios advento savaitės ir kad tas laukimo, susikaupimo laikas yra prabėgantis, jis ne begalinis. Išgyventi jį reikia čia ir dabar.
Advento laiku mūsų širdys yra žadinamos. Pirmiausia, per adventą reikalingas didesnis, jautresnis dėmesys šalia būnančiam žmogui. Vienas iš advento paskatinimų yra dovanoti dėmesio, laiko, pabuvimo, pabendravimo su tais, kurie yra šalia mūsų. Netgi šeimoje gali būti taip, kad visi išsibėgioję savo reikaluose ir darbuose. Kaip reikėtų rasti laiko susėsti drauge, atsiversti senus nuotraukų albumus, grįžti prisiminimais į senelių gyvenimą, jei jie dar yra šalia, paprašyti papasakoti apie praeitį, kokia buvo ankstesnė gyvenimo patirtis, pajusti tas praeities šaknis, jaunimui padėti atrasti, kad ir tėvai, seneliai buvo jauni, kaip jie brendo.
Atrastas pabendravimo kartu laikas gali būti viena iš advento dovanų. Atrodo, kai Kūčių vakarą susėsime visi kartu, kažkas stebuklingo įvyks – laužysime kalėdaitį, išsakysime linkėjimus, bet šiam ypatingam vakarui pasiruošti reikia ne tik gaminant Kūčių valgius. Vienaip prie stalo sės šeima, kuri į Kūčias tarsi griūte įgriuvo, visai kas kita, jei būta pasiruošimo Kūčioms laiko – jei mes bent kartais, o gal kas dieną skyrėme laiko pabūti su savaisiais, pasikalbėti, pasidalyti, įsiklausyti vienas į kitą.
Didesnis dėmesys gali būti ne tik savo šeimos nariams, bet ir kaimynams – užeiti, aplankyti, o gal susiskambinti su seniai matytu giminaičiu.
Ne tik per Kalėdas pulti sveikinti ir skambinėti, bet ir šiuo advento laiku, tas kalbėjimas bus visai kitas. Gal šalia yra tikrai vienišas žmogus, seniai bepakalbintas, gal jam reikia pagalbos ranką ištiesti. Adventas tuo ir gražus, kad ir šeimoje, ir kaimynystėje, ir giminystėje galime atrasti, skirti laiko, dėmesio pabuvimui, pabendravimui. Jei įmanoma – susitinkant, jei ne – bent telefono skambučiu.
Adventas taip pat yra ir maldos laikas. Juk advento vainiko žvakelę ne šiaip sau užsidegame, ji primena, kad reikia pabūti maldoje už savo artimųjų gyvenimus ir situacijas.
Radę keletą minutėlių sudėkime jas į maldą. Jei viskas gerai klojasi, dėkokime, jei yra nesklandumų, rūpesčių, atneškime juos Dievui, prašykime padėti. Galime ir poterius kalbėti, jei turime maldaknygę, atsiverskime ją.
Labai svarbus maldos skonio pajautimas, kad aš pasidaliju su Dievu. Juk adventas yra Dievo atėjimas į šį pasaulį. Aš leidžiu, kad jis padvelktų savo malone į mano ir kitų žmonių gyvenimus, prašau: „Dieve, ateik. Esi laukiamas mano rūpesčiuose, aplinkinių reikaluose Tu esi reikalingas.“
Dievas turi tą savybę, kad jis yra mandagus ir per prievartą į žmonių gyvenimus neateina, bet su malda mes Jį pakviečiame. Maldoje taip pat atrandi pusiausvyrą, Dievo sustiprinimą.
Kaip adventą priima šiuolaikinis žmogus, ar jam ne per sunku? Ypač dabar, kai adventą kasdienybėje užgožia kalėdinė industrija.
Nors gyvename šiuolaikinėje visuomenėje, bet ji nevienalytė.
Vartotojiškoji kultūra, kuri vyrauja, aišku, bando primesti mums savo žaidimo taisykles, gyvenimo stilių, bet man tenka būti kaimiškose parapijose, kur komercializuoto požiūrio yra mažiau.
Žmogus susiduria su juo, kai stebi televiziją, mato reklamas arba apsilanko prekybos centre, visuomeninėse erdvėse. Bet aš manau, kad tie dalykai nėra užvaldantys ar apimantys visą žmogaus gyvenimą.
Vienas šiųmetinio advento bruožų yra karo šešėlis, kurį pajaučiau lankydamas parapijiečius. Kai kuriems žmonėms pagrindinė tema yra nerimas dėl galimo karo išsiplėtimo, jie klausia, ar mūsų gyvenimai nebus to paliesti. Vieni į tai žiūri gana ramiai, bet kiti ir šiuo advento metu jaučia gilų nerimą dėl ateities.
Ir iš tiesų, kaip išlikti ramiam, susikaupusiam, kai aplink karas, kai viskas kasdien brangsta, kyla kainos?
Vienas iš advento vaistų – apribojimai. Pirmiausia labai sveika apriboti informaciją, kuri toksiška žmogaus širdžiai, perteklinė ir kelianti nereikalingai sustiprintą nerimą. Nes gyvename su tuo, kas yra. Kokios situacijos bebūtų, bažnytinėje giesmėje skamba žodžiai – „nesibijome, nors ir žemė drebėtų, nors kalnai griūtų į jūrų gelmę, nes su mumis yra Viešpats“. Mūsų seneliai išgyveno daug baisesnius laikus, nepražuvo. Laikas per taikų pabuvimą su kitais, per maldą gali padėti atrasti pusiausvyrą.
Adventas mums primena, kad Dievas ateina į tokį pasaulį, kuriame aš šiandien esu, ne į komercializuotą, gražių žiburių ir išankstinės kalėdinės muzikos, bet į tokį, kuris turės ateities išbandymus. Dievas ateina ramindamas, stiprindamas ir gelbėdamas. Tai pagrindinė advento žinia.
O ar yra daugiau apribojimų, kurių reikia laikytis per adventą?
Apribojimai yra lyg pasninkas, ir ne tik nuo mėsos penktadieniais. Bendraujant reikėtų vengti ir tuščių, nereikalingų kalbų, plepalų, bet geriau ieškoti palankaus, gero linkinčio žvilgsnio žmogui. Sveika pažvelgti, kam skiriu dėmesį įsijungdamas televiziją, nes eteryje gana daug tuščių, banalių laidų. Atrodo, praleidi laiką, bet jis būna iššvaistytas. Adventas tada gali būti man ne tik neatrastas, bet ir prarastas laikas. Kad ir sėdėjimas feisbuke, kuris yra geras dalykas, įtraukia, padeda palaikyti ryšius, bet kas per daug – tas nesveika. Adventas kaip tik gali būti geras laikas išmokti riboti naudojimąsi internetu. Pavyzdžiui, aš asmeniškai ne tik per adventą, bet ir kiekvieną penktadienį stengiuosi nenaudoti interneto. Nebent atsidarau elektroninius laiškus.
Ko palinkėtumėte savo parapijiečiams ir visiems tikintiesiems išgyvenant šį ypatingą laikotarpį?
Palinkėčiau kelių labai paprastų dalykų: ramybės širdyje, kad turėtume gerumo, noro būti geram – žvilgsnyje, žodžiuose, atsiliepiant į kitų žmonių poreikius, žaizdas. Problemų akivaizdoje turėti ištvermingo gerumo.
Noriu linkėti per šį adventą, kad būtų naujai atrandamas ir pajuntamas maldos su Dievu skonis, nes malda yra daugiau nei tik poterių atkalbėjimas: tai savo gyvenimo patikėjimas Dievui, jo pakvietimas ateiti į mano džiaugsmus ir rūpesčius.
Linkiu gilesnio ryšio su Dievu užmezgimo. Tada ir Kūčios, ir Kalėdos bus šventinės, kai jausime, kad joms pasiruošėme.
Laikraščio „Kupiškėnų mintys“ prenumerata 2023 metams ir – dovanos! SPAUSK ČIA