Išgirsti, kaip prieš trisdešimt metų pradėtas kurti didelio populiarumo Lietuvoje sulaukęs televizijos serialas „Giminės“, kupiškėnai galėjo lapkričio 22 dieną atėję į susitikimą su rašytoju, šio serialo scenaristu Broniumi Bušma. Susitikimas vyko Kupiškio kultūros namų vitražų salėje. Svečias ne tik įdomiai ir šmaikščiai papasakojo apie darbą televizijoje, bet ir pristatė savo knygą „Giminės“, kurioje aprašytos visos to serialo gimimo peripetijos.
Susitikimą organizavo Kupiškio trečiojo amžiaus universitetas. Šis renginys buvo suaugusiųjų mokymosi savaitės „Mokymosi siluetai“ dalis.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Apie save ir kūrybą
Beveik dvi šio susitikimo valandos prabėgo bematant. Salėje skambėjo juokas, tvyrojo gera nuotaika. Prisiminti „Gimines“ ir juos įkūnijusius aktorius padėjo rodytos šio serialo ištraukos.
B. Bušma savo pasakojimą pradėjo nuo to, kad kartą per žiūrovų susitikimą su „Giminių“ kūrėjais, jis išgirdo vienos moteriškės klausimą: „Kas jūs toks esate? Žiūrėjau visas „Giminių“ serijas ir jūsų ten nemačiau. Ką jūs ten veikiate?“
„Taigi esu Bronius Bušma. Aktorių Vlado Bagdono ir Vaivos Mainelytės kurso draugas. Baigiau Lietuvos konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) teatrinį fakultetą. Nuo 5 klasės svajojau būti aktorius. Bet reikėjo ketverių metų studijų, kad suprasčiau, kad aktoriaus iš manęs nebus. Rašyti pradėjau gal 4 klasėje. Nusiunčiau savo eilėraštuką į tuometinį vaikų leidinį „Lietuvos pionierius“. Dar gavau ir pinigų. Labai didžiavausi pirmu honoraru. Prie rašymo sugrįžau baigęs konservatoriją.
Šita mano knyga yra septinta. Manau, kad ne pati geriausia. Iš savo kūrybos daug geresniu laikau romaną apie paauglius „Jackau, nemirk“. O šitą knygą parašiau tik todėl, kad iš „Giminių“ kūrėjų nebuvo daugiau kam jos parašyti. Ši knyga yra ne ta, pagal kurią statytos „Giminės“.
Tai knyga, kaip „Giminės“ buvo statomos. Rašau trečiu asmeniu. Radęs tokį būdą rašyti labai apsidžiaugiau, nes galėjau pasišaipyti ir pats iš savęs. Ši knyga ir yra su humoru. Statant „Gimines“ patirta visokiausių linksmų, kuriozinių nutikimų. Iš viso sukurtos 43 ar 45 serijos. Vėliau pritrūkome fantazijos.
Daug kas mus pradėjo kritikuoti, kad nebeįdomu, kad per lietuviška. Tada sugalvojome šio serialo tęsinį „Atžalos“. Pasikvietėme vaidinti gabaus jaunimo. Vėliau iš jų išaugo daug gerų aktorių – Kazanavičius, Arbačiauskas, Baukutė ir kiti“, – pasakojo apie save ir serialą svečias.
Atėjus Lietuvos televizijai vadovauti Ritai Miliūtei, serialas „Giminės“ iš televizijos pašalintas. Pasak B. Bušmos, jai kažkodėl šis serialas nepatiko. Turėjo praeiti dešimt metų, kad „Giminės“ vėl atgimtų. Tai nutiko, kai Lietuvos televizijos vadovu tapo Audrius Siaurusevičius. Taip atsirado serialas „Giminės po dvidešimt metų“.
A. Siaurusevičius buvo iškėlęs dvi sąlygas – kad vaidintų visi seni aktoriai (tada beveik visi dar buvo gyvi) ir kad seriale nuskambėtų daina „Giminės“. Taip ir nutiko.
Dabar jau nebeturime tarp gyvųjų 20 aktorių, kurie vaidino šiame seriale.
B. Bušma vėliau sukūrė scenarijų serialams „Dapkai ir Butkai“, „Broliai“, „Rojus Lietuvoj“. Šiandien sukako trisdešimt metų nuo pirmos „Giminių“ serijos parašymo. Lietuviškiems serialams jis yra parašęs 362 scenarijus.
Serialo gimimas
Serialas „Giminės“ pradėtas kurti 1991 metais, kai Lietuvos televizija po skaudžių Sausio 13-osios įvykių rugpjūčio 22 dieną vėl sugrįžo dirbti į savo patalpas.
B. Bušma papasakojo, kad tada televizijai vadovavo žurnalistas Skirmantas Valiulis. Jis pasikvietė kūrybinius darbuotojus į pasitarimą ir pasiūlė kurti televizijos serialą. Tuo metu Lietuvoje buvo vienintelė televizija. Reikėjo paįvairinti jos programą.
„Po to pasitarimo aš su režisieriais Sauliumi Vosyliumi ir Arvydu Ilginiu pradėjome sukti galvas, apie ką tas serialas turėtų būti. Nusipirkome butelį degtinės. Nenustebkite. Buvo gūdus posovietinis laikotarpis, visi išgerdavome. Ir patraukėme pas Vosylių į namus. Iš pradžių norėjome daryti serialą apie kareivį, kuris pabėga iš sovietinės armijos (tuo metu tokių atvejų būdavo), bet nesugalvojome tam sumanymui tęsinio.
Kita mintis kilo žiūrint Seimo posėdžių transliacijas. Tada vyko dideli debatai dėl žemės reformos. Žemė būdavo vieniems atiduodama, o kitiems ne. Ji kilnota iš vienos vietos į kitą. Daug buvo triukšmo. Manau, kad iki šiol žemės reforma nepatenkintų žmonių dar yra likę. Taigi stebėdami tuos Seimo posėdžius supratome, kad rietenos dėl žemės Lietuvoje garantuotos. Paprastai dramaturgija ir susideda iš konflikto. To mums ir tereikėjo. Taip ir atsirado scenarijaus pagrindas. Nebedaug ką mums tereikėjo pridėti. Nusprendėme skaityti laikraščius, sekti naujienas ir rašyti serialą“, – prisiminė svečias.
Iš pradžių, pasak B. Bušmos, buvo sugalvota tokia istorija – senelis, kurį vaidino Leonardas Zelčius, švenčia 100 metų jubiliejų ir visą Šepučių žemę palieka vienam anūkui, kad ji atitektų į vienas rankas ir nebūtų, anot senelio, padalyta valakais. Nebuvo svarbu, ar taip juridiškai galima, ar ne. Į tai niekas nekreipė dėmesio. Svarbu buvo garantuotas konfliktas, kodėl kiti giminės žemės nė kiek nepaveldi. Pradėjus rašyti serialo scenas, senelį teko pajauninti iki 80 metų, kad jo vaikai būtų maždaug 45 metų, o anūkai 25 metų, kad nebūtų visiška „senelių prieglauda“.
„Pirmas septynias „Giminių“ serijas televizijos vadovybė patvirtino. Vėliau dar sumontavome ir aštuntą, nes buvome visko prifilmavę per akis. Dažnai mūsų klausia, kas sugalvojo tokį gerą serialo pavadinimą. Nė vienas nebepamename ir autorystės garbės neprisiimame.
Televizijoje buvo tradicija, kad pastačius filmą ar vaidinimą, vyksta jo peržiūra, o vėliau kūrybinė grupė ta proga rengia vaišes. Taip buvo ir šį kartą. Tuo metu televizijai vadovavo šviesaus atminimo žurnalistas, kino kritikas Laimonas Tapinas.“
Po aštuonias valandas trukusios serialo peržiūros, kai kiti nuėjo vaišintis, jis pasikvietė mane, S. Vosylių ir A. Ilginį pas save į kabinetą, kad pasakytų, jog jam patiko du dalykai. Mes susižvalgėme, negi tik tiek iš ilgos peržiūros tegalima pasakyti.
Pirmas dalykas, anot L. Tapino, buvo tai, kad geležinkelininko vaidmeniui pasirinkome Gediminą Girdvainį. Antras dalykas, kad jam patikusi viena Bušmos frazė. (Aš susigūžiau klausydamas. Negi iš mano prirašytų 230 mašinraščio puslapių (serijai reikia apie 30 puslapių) tik viena dėmesio verta frazė!) O tą patikusią frazę pasakė geležinkelininką vaidinęs Girdvainis: „Iš visų menų dvasingiausias yra cirkas.“
Man buvo didelė garbė tai išgirsti iš L. Tapino tokią pagyrą. Pusę metų vaikščiojau užrietęs nosį“, – prisiminė serialo kūrimo pradžią scenaristas.
Kaip ieškojo paramos
Tą kartą L. Tapinas jiems pranešė, kad siūlo tęsti serialą toliau ir 8 serijoms skiria 100 tūkst. litų, o kitus pinigus turime patys susirasti. Pasiūlyta suma nebuvo dideli pinigai norint kurti kiną. Kinas brangus dalykas. Už tokią sumą galima pastatyti tik 2,5 serijos.
„Patiems susirasti serialui pinigų buvo naujas dalykas. Iki tol visi pastatymai gaudavo biudžetinį finansavimą. Kiek gauni pinigų, į tokią sumą geriau ar blogiau turi įsitekti, filmą ar vaidinimą sukurti.
Nebuvome mes labai verslūs. Supratome tiek, kad pinigų galima ieškoti tik banke. Esu žemaitis, gimęs Skuodo rajone, Ylakiuose. Mokiausi Klaipėdoje, internatinėje mokykloje. Paskambinau į tuometinį „Vakarų banką“, atsiliepusiai moteriškei pasakiau, kam reikia pinigų. Dar pridūriau, kad esu buvęs to internato mokinys. Gal sugraudinsiu?
Tai išgirdusi ji tik tarstelėjo, kad gal dešimtas iš to internato prašo pinigų. Vėliau ji, pasitarusi su tuo metu vadovavusiu bankui Petru Kraftu, paskyrė laiką atvažiuoti į banką.
Netrukus ten nuvažiavome su Ilginiu. Jis buvo labai skrupulingas žmogus. Kam mums reikia pinigų, surašė septyniuose mašinraščio puslapiuose.
Pakvietė į Krafto kabinetą, o ten pamatėme, kad iš stalo galo sėdi pats Kraftas ir gal 7 ar 9 solidūs vyrai iš šonų. Du atpažinau iš matytų nuotraukų. Tai buvo Klaipėdos naftos įmonės vadovas Gusiatinas ir „Achemos“ galva Lubys.
Ilginis buvo pasidaręs to rašto kopiją. Vieną padavė banko direktoriui, o kitą pats pradėjo garsiai skaityti, kam mums reikia pinigų.
Jis skaito, o Kraftas kantriai verčia puslapį po puslapio. Pradėjus skaityti ketvirtą puslapį, Kraftas šūktelėjo: „Pone Ilgini, kur ta suma, kurios jums reikia. Ji iš pradžių turi būti nurodyta, o paskui jau galite aimanuoti, kam jums jos reikia.“
Sutrikome pirmą kartą prieš bankininkus stovėdami. Ilginis sako: „Girdėjau, kad Anglijoje yra tokie pinigų prašytojų kursai, bet mes jų nebaigę, gal nemokame paprašyti.“
P. Krafto būta nepėsčio. Jis atšovė, kad yra girdėjęs apie pinigų davėjų kursus, bet jų nebaigęs, ir pasakė mums eiti pasivaišinti kava, o jie pagalvosią. Jau eidamas iš salės nugirdau, kad vienas iš kabinete buvusių vyrų prasitarė, jog jo uošvienei tas serialas labai patinka. Jei dar gyvas tas žmogus, tegu Dievas jam duoda sveikatos. Tai nugirdus ir mums nušvito šiokia tokia viltis gauti iš banko nors kiek pinigų savo sumanymui įgyvendinti.
Nespėjome net kavos išgerti, kai iš kabineto vėl išėjo P. Kraftas ir pasakė, kad banko valdyba nusprendė serialui skirti 100 tūkst. litų. Tai buvo pirmas Lietuvos televizijos istorijos atvejis, kai privatus verslas parėmė televizijos filmą. Žinoma, viską įforminome kaip reikia. Turėjome ir įsipareigojimų tą banką reklamuoti“, – prisiminė pirmą komercinį sandorį svečias.
Pasak B. Bušmos, sugrįžus į darbovietę, kai kolegos sužinojo, kad tiek pinigų gauta, pradėjo kviesti į kavines įsivaizduodami, kad jie žarstomi rieškučiomis. Buvo ir normalaus pavydo, ir apkalbų. Tarp kūrėjų tokių dalykų pasitaiko. Vieni apie kitus daug žinojo. Mėgo vieni kitus po kaulelį panarstyti. Toks gyvenimas. Bet po trijų dienų viskas aprimo. Tik neilgam.
Paskambino jiems iš Utenos mėsos kombinato ir pranešė, kad nori gaminti „Giminių“ dešreles, kviečia kūrybinę serialo grupę atvykti į svečius. Buvo sudaryta grupė. Nuvažiavus buvo surengta ekskursija po kombinatą, iškeltos vaišės ir dar gauta 60 tūkst. litų paramos serialui. Į televiziją grupė sugrįžo su mėsiškomis lauktuvėmis. Kolegoms vaišes iškėlė.
Praėjus kelioms dienoms sulaukė skambučio iš „Alitos“, kad jie nori gaminti „Giminių“ trauktinę, kviečia atvažiuoti degustuoti.
„Kaip mes nevažiuosime. Sudarant grupę kilo triukšmas. Mat tą dieną Vytautas Tomkus turėjo filmuotis ir režisierius jo nenorėjo išleisti važiuoti. V. Tomkus pasipiktino, kad Antanas Šurna važiuoja, nors dveji metai nebegeria, koks iš jo degustatorius. Viskas baigėsi tuo, kad išvažiavo abu. Nebloga buvo ši trauktinė. Tik vėliau jos gamyba nutraukta. Gal nelabai pirko. Jos butelį dar turiu namuose. Mus kvietė ir Panevėžio duonos kombinatas, sugalvojęs gaminti „Giminių“ duoną ir kitos įmonės. Iš jų sugrįždavome ir su pinigine parama serialui, – džiaugėsi scenaristas.
Pasak jo, tuomet prireikė įsteigti ir „Giminių“ fondą, pasamdyti buhalterį, kad visos lėšos būtų įtrauktos į apskaitą.
Apie pinigus ir seksą
Anot B. Bušmos, jų kūrybinė grupė gyveno neblogai. Buvo iš ko aktoriams, kurie filmavosi, ir visai kūrybinei grupei, operatoriams mokėti honorarus. Būta ir kitokių smulkesnių išlaidų.
„Tuo metu Lietuvoje kūrėsi verslas. Žmonės visokiais būdais norėjo užsidirbti. Būdavo, nuvažiuoji kažkur filmuoti. Tame kaime gyvenančiai močiutei pranešama, kad reikės šuniuko sodyboje. Ji mūsų laukia tą šuniuką kamaroje uždariusi. Sakome, kad reikia jį kieme prie būdos pririšti, kad filmuojant matytųsi. Tai močiutė atsako: „Duodate 5 litus, pririšiu.“ Prireikia, ir kad vištas paleistų iš tvartelio. Už tai dar 5 litų užsiprašo. To negana, mums reikia, kad vištos į visas puses neišsilakstytų. Taigi reikia joms grūdų paberti. Čia vėl močiutė be 5 litų nė krust. Jei reikėdavo išsinuomoti automobilį, traktorių ar valtį filmavimui, jau būdavo didesni pinigai“, – prisiminė svečias.
Pasak jo, kūrybinei grupei buvo tikras galvosūkis, kai vienas iš tuometinės Lietuvos televizijos vadovų, Saulius Sondeckis (garsiojo dirigento sūnus), pasikvietęs juos į kabinetą išsakė nuomonę, kad serialas „Giminės“ rodomas geriausiu laiku. Po jo žmonės eina miegoti, o apie seksą nė žodelio nėra. Reikia tokio siužeto paįvairinimo, kaip užsienio filmuose.
„Tokią mintį mes seniai turėjome, kad reikia kažkokios meilės intrigos, pavydo scenų ar panašiai. A. Šurna kategoriškai buvo nusiteikęs prieš visokius seksus seriale. Aš irgi atsainiai į tai žiūrėjau. Man atrodė, kad moters santykiai įdomiausi yra prieš ir po to.
Po televizijos vadovo pastabų reikėjo kažką daryti. Ilginis pasiėmė serialo aktorių moterų sąrašą. Jos jam čia atrodė svarbiausios. Svarstėme, kad gal Ilona Balsytė ar Elvyra Piškinaitė tiks toms scenoms suvaidinti. Paaiškėjo, kad jos tuo metu buvo nėščios ir netiko šiam vaidmeniui. Vaiva Mainelytė režisieriui vėl neįtiko kaip kandidatė, nes buvo neseniai tokioje scenoje nufilmuota, kitame jo režisuotame filme.
Galiausiai apsistota ties Reginos Arbačiauskaitės kandidatūra. Pakvietėme ją atvažiuoti pasikalbėti. Išgirdusi, ko iš jos norime, ji pratrūko: „Ar jūs pablūdote! Su vyru ruošiuosi išvažiuoti gyventi į Klaipėdą. Ten jis vienas namus stato, o aš čia seksais užsiimsiu. Ką jūs, norite mūsų šeimą sugriauti! Ne!“ Po kiek laiko apsiraminusi ji sugrįžo ir paklausė, su kuo ta scena būtų. Pasakiau, kad su Girdvainiu. Ji atsakė: „O ne. Su juo nieko neišeis. Suvulgarins jis viską.“
Važiuodamas tą vakarą namo troleibusu pabandžiau įsivaizduoti, kaip ta scena galėjo atrodyti.
Įsivaizduokite, kad yra antra gegužės pusė. Geležinkelio pylimas. Nuo jo žemyn eina plati pieva su retais krūmokšniais ir pilna žydinčių kiaulpienių, tarp kurių guli nuoga Arbačiauskaitė. Prie jos klūpo nuogas Girdvainis su geležinkelininko kepure. O pylimu važiuoja traukinys Maskva–Kaliningradas. Prie lango sėdi rusės moterys ir sako: „O Dieve, koks grožis, kaip nuostabu! Štai ką reiškia nepriklausoma Lietuva, štai ką reiškia laisva Lietuva!“
Aš galvoju, kad jei tą epizodą būčiau įdėjęs į serialą, būtų visai gerai buvę. Jis nei vulgarus, nei dar kažkoks. Gal dėl to dabar Bušma prieš jus stovėtų ne kaip „Giminių“ scenaristas, o gal kaip Seimo narys“, – šmaikštavo svečias, apeliuodamas į šių dienų aktualijas.
Kaip rašomas scenarijus
B. Bušma prisipažino, kad iš pradžių labai bijojęs rašyti scenarijų „Giminių“ serialui. Šiame seriale vadino 91 aktorius. Rašyti dialogus jaunesniems aktoriams yra lengviau nei vyresnės kartos jų kolegoms.
„Buvau prisiklausęs, kaip pastarieji autorius siuntinėja: „Čia ne tekstas, čia literatūra, ne dialogas!“ Vienintelis mano teigiamas dalykas, kad aš buvau baigęs aktorinį, o ne lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Tad noriu ar nenoriu, ką parašydavau, sau turėjau suvaidinti. Be to, man nutiko keistas dalykas. Rašydamas konkrečiam aktoriui dialogą pradėjau girdėti jo balsą, kaip jis kalbės. Geras aktorius paprasčiausiam sakiniui gali suteikti tiek gelmės, kad net sunku įsivaizduoti. Jis gali pakeisti sakinio ritmiką, intonaciją. Taip atsiranda naujų teksto niuansų, spalvų. Pradedi galvoti, kad nieko sau, gerai rašai. Iš pradžių ir mane senieji scenos vilkai į šuns dienas dėdavo, o vėliau girdavo.
Taigi aktoriai dialogą visai kitaip vertindavo. Antai V. Tomkus galvojo, kad jis mafiozą vaidina ir jam nereikia jokio teksto. Jis tik pykšt, pykšt, ir viskas atkartota. V. Rumšas mėgo tekstą trumpinti tiek, kiek tik įmanoma.
Regina Varnaitė sunkiau tekstus įsimindavo. Tai mes jai ant vatmano lapų viską surašydavome. Ji tokio šviesumo, gerumo žmogus. Kai vaidino, niekas net neįtarė, kad ji skaito tekstą.
Režisierius S. Vosylius papasakojo apie tą epizodą, kai jos personažas, Paulė Šakalytė, darže užkasa pinigus, kad jų nerastų Tomkaus vaidinamas mafiozas. Viską pavyko nufilmuoti iš pirmo karto, be jokių dublių.
Režisierius aktorę pagyrė. Tai ji jam šmaikščiai atsakė: „Vaikeli, negi tu galvoji, kad aš pirmą kartą tai darau“, – pasakojo B. Bušma.
Susitikimo pabaigoje jis sakė, kad filmuojant „Giminių“ serialą, buvo dar daugiau visokių anekdotiškų situacijų. Visa rasime knygoje.
