GERA MATYTI DŽIAUGSMĄ ŽMOGAUS AKYSE

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kupiškio skyriaus pirmininkė, rajono Tarybos narė, Salamiesčio kaimo bendruomenės tarybos narė, maltiečių organizacijos savanorė – tai salamiestėnės Dalios Dyrienės veiklos laukas. Aktyvi, bendruomeniška moteris sutiko pasikalbėti apie savanorystę, apie visuomeninę veiklą, kaip jai ryžtis ir surasti laiko.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Dalia visą gyvenimą neatsisako padėti kitiems žmonėms.

„Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę su šeima pradėjau ūkininkauti. Kaime buvo ir sunkiau besiverčiančių žmonių. Tai jiems padėdavau bulvėmis, duodavau taukų. Kai tapau tremtinių organizacijos pirmininke, pamačiau, kad tarp jos narių yra daug neįgalių žmonių. Pasisiūliau juos pavėžėti pas gydytoją, padėti išspręsti visokius buities reikalus.

Tokie dalykai klostosi tarsi savaime. Kaip nepadėsi kitam žmogui, kai matai jo bėdas. Vėliau įsijungiau ir į maltiečių organizacijos veiklą. Su Skaistute Paulauskiene buvome vienos pirmųjų šios veiklos pradininkių. Turiu savo žmonių grupelę, kuriais rūpinuosi, lankau. Pavėžėju į bažnytėlę“, – pasakojo salamiestėnė.

Kaip surasti laiko padėti kitiems? D. Dyrienė šiuo metu pensininkė, tad laisvo laiko yra daugiau. Norint galima visur suspėti. Juolab kad savanoriška pagalba savo artimui praturtina dvasiškai, teikia moralinį pasitenkinimą.

„Man gera matyti džiaugsmą žmogaus akyse. Esu tikinti. Su Dievo pagalba einu per gyvenimą. Jaučiu ir grįžtamąjį ryšį. Turiu gerų draugų, iš kurių galiu visada sulaukti pagalbos ir aš pati. Liaudies išmintis sako, kaip šauksi, taip atsilieps. Tikra tiesa“, – tvirtino pašnekovė.

Paklausta, ar šiandien nepasigenda bendruomeniškumo, D. Dyrienė teigė, kad negali sakyti, jog žmonės abejingi kitų bėdoms. Taip nėra. Tik visi labiau panirę į savo šeimos aplinką. Būna ir taip, kad žmonės nežino, nemato, kad artimiausias kaimynas labai vargsta, kad yra bėdos ištiktas, kad stokoja pagalbos.

„Salamiesčio bendruomenės taryba spalį buvo nutarusi sukviesti visus kaimo žmones pasibūti kartu, išsakyti savo problemas. Nekvietėme jokių svečių. Įsiklausėme į žmonių nuomonę, nes jie per kviestinių svečių kalbas nebespėja tarpusavyje pabendrauti, išsikalbėti.

Žmonės buvo patenkinti tuo susibūrimu, labai pasiilgę paprasčiausio pasibuvimo kartu, nuoširdaus išsikalbėjimo. Seniausi kaimo gyventojai šventės pradžioje iškėlė Lietuvos vėliavą. Per devyniasdešimt metų perkopusi salamiestėnė gal keturias valandas kalbėjosi su savo pažįstamais ir sūnui sunku buvo ją išvadinti namo. Vis dar ne su visais buvo spėjusi pabendrauti. Kai kurie kaimo žmonės vieni kitus pamatė gal po trejų metų. Tiek per karantiną buvome atskirti vieni nuo kitų.

Visgi žmonėms sunku būna atsiverti, paprašyti pagalbos. Reikia pagalbą pačiam siūlyti, kai matai, kad to tikrai reikia. Pagalba savo artimui teikia palaimos“, – kalbėjo pašnekovė ir pridūrė, kad salamiestėnus bendruomenė kvies susiburti ir prieš Kalėdas.

Pasak D. Dyrienės, gruodžio 16 dieną Kupiškyje maltiečiai virs sriubą, rinks lėšas senelių maisto paketams. Kviečiami visi, kurie gali, prisidėti prie šios akcijos.

Paklausta apie paramą Ukrainai, Dalia sakė, kad tremtiniai rajone gal buvo vieni pirmųjų, kurie parėmė Ukrainą, aukojo lėšas „Bayraktarui“, ir toliau aukoja skambindami trumpaisiais numeriais, remia ir kitomis formomis. Anot jos, pasaulis tik dabar pamatė, koks baisus sovietinis valdymas, kaip užguita rusų tauta. Tremtį patyrę žmonės tai gerai žinojo, patys buvo patyrę šiuos baisumus. Tad ir negali būti abejingi kenčiantiems Rusijos agresiją ukrainiečiams, kaip ir kiti geros valios žmonės.