2023/02/03

 

KANDRĖNUOSE – VERSLUMO UŽTAISAS

Stasė Kazlauskienė tądien, kai kalbėjomės, pasidžiaugė, kad jos gėlyne prie namų dar žydi rožės.

Kandrėnai – kaimas Skapiškio seniūnijoje ir parapijoje, 5 kilometrai į pietryčius nuo Skapiškio. Greta yra Ažuvadžiai, Bajorai, Kandrėnėliai, Pocauskai, Žardeliškiai. Kaimo žemes kerta Kupiškio–Rokiškio plentas, Radviliškio–Daugpilio geležinkelio linija, pro kaimą teka Vaduva. Iš rytų prieina Vergučių miškas.
2002 metais čia buvo 39 ūkiai ir 74 gyventojai. Seniūnijos pateiktais duomenimis, šiuo metu kaime gyvenamąją vietą yra deklaravę 39 žmonės.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Apie ūkininkavimą optimistiškai

Pastaruoju metu Kandrėnų kaimą labiausiai garsina ekologinis Kazlauskų ūkis. Ne kartą esame rašę, kaip ūkininkauja broliai Ignas ir Stepas Kazlauskai bei jų sesuo Kristina Kazlauskaitė. Buvo kalbinta ir Vilma Sungailaitė, turinti pieno ūkį ir jo supirkėjams pristatanti ekologišką pieną.

Lyg tyčia Kandrėnuose pirmas pašnekovas buvo šio ūkio atstovas Stepas Kazlauskas. Jį sutikome mamos namų kieme.
Stepas papasakojo, kad šiuo metu tvarko grūdų sandėlį, o brolis išvykęs į vištų fermą Rokiškio rajone. Pašnekovas sakė, kad dar laiko ir septynias mėsines telyčias.
„Kandrėnuose esu gimęs ir užaugęs. Čia man patinka. Ar sunku ūkininkauti šiuo laikotarpiu, kai brangsta žaliavos, energetiniai ištekliai. Kaip pažiūrėsi. Gali verkšlenti, kad viskas blogai, arba žvelgti optimistiškiau, kantriai dirbti savo darbą ir turėsi iš ko pragyventi“, – išsakė savo nuomonę Stepas.

Anot jo, žinoma, kad ekologiškas ūkininkavimas reikalauja tam tikrų išbandymų. Įdedamas darbas dažnai, kaip reikia, ir neatsiperka. Brangios ekologinės trąšos, netenkina supirkimo kainos. Lietuvoje ekologinė grūdininkystė nelabai kam ir reikalinga. Gerai, kad vertinama ekologiška vištiena, ekologiški kiaušiniai.

Pasiteiravus, ar dar yra jaunų žmonių, kurie plėtotų savo verslą, ūkininkautų, Stepas paminėjo mamos sodybos kaimynystėje, buvusios parduotuvės vietoje, įsikūrusią Žygimanto Rimkaus lentpjūvę.
„Kandrėnai ne kažkoks užkampis. Gyvename netoli plento. Tik iki jo nuvažiuoti stinga asfalto atkarpos. Tenka gabaliuką kelio žvyrkeliu dardėti. Automobilių judėjimas per kaimą gana intensyvus. Gal žmonės, važiuojantys į Adomynę, pro čia kerta kampą trumpindami kelią. Pačiam irgi beveik kasdien prireikia važinėti į Kupiškį, nes vieną vaiką vežu į darželį, o kitą į mokyklą“, – pasakojo pašnekovas.

Ūkininkas Stepas Kazlauskas įsitikinęs, kad ūkininkauti galima ir per sunkmetį. Tik reikia į viską optimiškiau žvelgti.

Sugrįžo į gimtinę

Su Stepo mama iškart nesusitikome. Moteris buvo išvažiavusi į Kupiškį. Gaila, bet tą dieną namuose neradome ir negalėjome pasikalbėti su V. Sungailaite. Bet netrukus pamatėme iš Kupiškio parvažiuojančią Stasę Kazlauskienę. Taigi vėl sugrįžome į jos sodybą.

Stasė pakvietė į vidų pasikalbėti. Ji papasakojo, kad gyvena buvusiuose senelio Vlado Siliūno namuose. Juos čia senelis pasistatė, kai dėl melioracijos reikėjo išsikelti iš senosios sodybos, buvusios maždaug 200 metrų nuo naujų namų, laukuose. Senelis buvo pirmasis kolūkio pirmininkas.

„Mano tėtė Bronius Siliūnas namus pasistatė gyvenvietės viduryje. Jis buvo kalvis. Kaimo kalvė stovėjo prie kelio sankryžos į Pocauskus. Dabar jos ten nebėra. Mama Ona buvo melžėja. Tas namas sudegė. Šiandien toje sodybvietėje sūnūs vykdo tik ūkinę veiklą. Kai senelis mirė, su vyru gyvenau Gyvakaruose. Jis iš to krašto buvo kilęs. Dirbo sunkvežimio vairuotoju. Mirė prieš keturiolika metų.
Po senelio mirties tėtė man pasakė: „Arba grįžti į senelio namus, arba sodyba bus parduota.“ Taip ir sugrįžau čia 1976 metais“, – pasakojo pašnekovė.

Stasė turi ekonomistės diplomą. Mokslus yra baigusi tuometiniame Vabalninko žemės ūkio technikume. Pirma darbovietė buvo „Vienybės“ kolūkyje. Vėliau jai teko dirbti pardavėja Salamiestyje, pieno surinkimo punkte Kandrėnuose.

„Kultūrinis traukos centras anksčiau mums buvo Laičiai. Ten nuvažiuodavome į visokius renginius. Kandrėnuose artimiau sueidavome su keliomis šeimomis. Visi kartu tuose namuose, kurie sudegė, sutikdavome Naujuosius metus. Dabar šie ryšiai sutrūkinėję. Dažniausiai su kaimynais ir bendraamžiais pažįstamais pasimatau tik per laidotuves. Visi gyvename uždariau. Tiesa, jaunimas dar susibėga. Turime pirtelę. Maudynėms ir kubilas yra“, – apie bendravimo pokyčius kalbėjo Stasė.

Ji anksčiau laikė karvę, bet prie vaikų pradėto plėtoti paukščių ūkio karvė nelabai pritiko. Teko atsisakyti. Pirmais vaikų ūkininkavimo metais dar jiems padėdavo lesinti paukščius, o dabar padeda tik valyti, rūšiuoti kiaušinius. Taigi prie jaunimo būnant netenka nuobodžiauti.

„Džiaugiuosi savo vaikais. Visi šalia, darbštūs, verslūs. Sūnus Ignas su šeima gyvena kartu. Jo vaikai lanko mokyklą Rokiškyje. Ten patogiau jiems, nes marti Lina rokiškėnė, Rokiškyje kepa tortus. Tie jos gardėsiai gerai žinomi. Važiuodama į darbą ir vaikus į mokyklą nuveža. Šiaip tai esame tarp Kupiškio ir Rokiškio, beveik vienodai nutolę nuo abiejų miestų. Kita marti Vaida savo namuose Kandrėnuose įsirengė kepyklėlę. Kepa šakočius, kartais ir tortus. Šie kepiniai irgi turi paklausą. Nesigailiu sugrįžusi gyventi į tėviškę. Seserys Bronė ir Elena taip pat įsikūrusios netoliese. Viena gyvena Gyvakaruose, o kita Kupiškyje. Susitinkame. Aplankome Kandrėnų kapinėse palaidotų tėvų ir senelių kapus. Nuvažiuojame visos kartu ir į Kamajus, į mamos tėviškę. Pasisvečiuojame pas ten gyvenančią pusseserę“, – pokalbio pabaigoje sakė Stasė.

Ji apgailestavo tik dėl to, kad rajono valdžia netesėjo pažado išasfaltuoti nedidelę atkarpėlę žvyrkelio nuo plento iki Kandrėnų. Pasak moters, tuometinis meras buvo tai pažadėjęs, kai buvo uždaroma šio kaimo pradinė mokykla.

Kandrėnų kaimo prieigoje – žvyrkelis.

Paklausta apie beveik kaimynystėje stovintį pastatą su dar įžiūrimu užrašu „Parduotuvė“, Stasė papasakojo, kad tas pastatas tai buvusi klėtis, atvežta iš už miško. Daug metų ten buvo kaimo parduotuvė. Pardavėja dirbo Pranė Žilienė. Per gaisrą tas pastatas apdegė. Kai prasidėjo privatizacija, jis liko buvusiai pardavėjai. Dabar čia jos anūkas kuria lentpjūvę.
Gaila, bet tą dieną Ž. Rimkaus, lentpjūvės savininko, irgi nepavyko susitikti. Vėliau kalbintas telefonu jis trumpai pasakė, kad atsibodo dirbti kitiems, todėl nutaręs imtis savo verslo. Jis patvirtino, kad senąjį pastatą, kur buvo parduotuvė, jam perleido močiutė.

Šiame mane daug metų buvo Kandrėnų kaimo parduotuvė. Dabar čia lentpjūvė.

Iš Duokiškio į mamos kraštą

Kandrėnų kaimo gale akį patraukė išskirtinis mūrinukas rausvu stogu ir išpuoselėta aplinka. Čia gyvena Elena Ivanauskienė, buvusi kolūkio Kandrėnų padalinio vedėja, agronomė. Ji papasakojo, kad šis kraštas yra jos mamos Adelės gimtinė. Bet mama užaugo Duokiškio kaime, Rokiškio rajone, pas tetą. Šiame kaime gimusi ir ji.

„Pokario metais tėvai pasitraukė iš Duokiškio, norėdami išvengti tremties į Sibirą, nes buvo stambesni ūkininkai. Apsistoti Kandrėnų krašte nusprendė todėl, kad čia turėjo giminių. Taip su tėvais ir aš atsidūriau čia. Su vyru Rimantu užauginome keturis vaikus. Vyras buvo kilęs iš Ažuvadžių kaimo. Kolūkyje dirbo traktorininku, grūdų sandėlio vedėju. Miręs. Palaidotas kapinėse ant Vaduvų piliakalnio. Nuo sodybos ta vietovė gerai matyti. Sūnus taip pat miręs, o visos trys dukros gyvena Panevėžyje. Iš pradžių gyvenome netoliese, Kirkėnų kaime. Norėjome išsikelti gyventi į Anykščių rajoną, pasigerinti gyvenimo sąlygas. Ten ir erdvus namas mums buvo pažadėtas. Bet kolūkio vadovybė nenorėjo mūsų išleisti. Taip pat pažadėjo pastatyti namą ir sudaryti galimybę įsigyti jį už pusę kainos. Susigundę tokiu pažadu ir pasilikome. Sklypas čia nemažas. Sodybą labai rūpestingai prižiūri dukros. Jos mane lanko kiekvieną savaitgalį, o vasarą pabūna ir ilgiau. Vienos dukros vyras lyg ir juokais sakė, kad čia apsigyvens, kai išeis į pensiją. Ką gali žinoti. Dabar dukros pas save mane apsigyventi vadina, bet aš dar nenoriu savo namų palikti. Išvažiuosi, o vėliau ką rasi parvažiavęs. Kol galiu, būsiu“, – kalbėjo pašnekovė.

Elena Ivanauskienė prie puoselėjamų sodybos augalų.

Ji dar laiko vištų, yra daržas, bulvių pasisodina, pasisėja kviečių vištoms. Gyventi kaime ir nieko neturėti, kažkaip neišeina.
Elena sakė pastebinti, kad žmonės kaime nelabai nori gyventi. Užaugę vaikai palieka tėvų namus ir dažnai įsikuria miestuose. Keičiasi laikai. Kurie turi žemės, technikos, yra linkę į žemdirbystę, tiems ir kaime gerai. Bet ne visi tokiems darbams sutverti. Kas neturi žemės, tam ir kaimas nemielas.

„Teko man padirbėti ir prie žemės dalybų, kai iširus kolūkiams visi norėjo susigrąžinti tėvų ar senelių žemę. Kaip buvusi kolūkio padalinio vadovė, pažinojau ne tik Kandrėnų, bet ir aplinkinių kaimų žmones. Iš patirties žinau, kiek žmonių, tiek charakterių. Man visi žmonės buvo geri. Jei nori su kiekvienu sutarti, turi žmogų gerbti. Šiandien stinga buvusios žmonių bendrystės. Kiekvienas sau gyvena. Pamenu buvusius kaimo suėjimus senojoje Vaduvų mokykloje. Man yra tekę juose ne kartą ir akordeonu pagroti. Dabar vieną kitą kaimynę susitinku prie atvažiavusios automobilinės parduotuvės. Ji atvažiuoja du kartus per savaitę. Sustoja netoli mano namų. Retokai man ten apsipirkti prireikia. Dukros pasirūpina visais pirkiniais. Mūsų namas pastatytas ant buvusio stambaus prieškario ūkininko Žiaugrės žemės. Kai vyko žemės grąžinimas buvusiems savininkams ar jų palikuonims, neteko girdėti, kad kažkas būtų į šį plotą pretendavęs. Mes iš Kirkėnų čia atsikėlėme pirktą žemę“, – sakė Elena.

Su ja apėjome kiemą su dekoratyviniais augalais, bičių aviliais, akmenukais dekoruotu šuliniu. Moteris parodė, kurioje pusėje buvo Vaduvų pradinė mokykla, kur matyti medžiais apaugęs Vaduvų piliakalnis su kapinėmis. Atsisveikinant Elena tarstelėjo, kad visas jos namų aplinkos grožis labiausiai atsiskleidžia vasarą.

Kandrėnuose Ivanauskų namas iš toli traukia akį.

Iš šios sodybos, kol nesutemo ir dar buvo įmanoma fotografuoti, nuskubėjome pasižiūrėti už pušynėlio ant kalniuko esančių Kandrėnų kapinių. Ten skaitydama palaidotų žmonių antkapių užrašus radau daug pavardžių, kurios paminėtos „Kupiškėnų enciklopedijoje“, straipsnyje apie Kandrėnų kaimą. Matyti, kad artimieji labai rūpestingai, su meile tvarko kapavietes. Gal ir dėl to ši vieta dvelkė jaukumu ir ramybe.

Iš archyvų

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad Kandrėnai yra viena iš seniausių Kupiškio krašto vietovių. Jie pirmą sykį paminėti 1545 metais, kai karalius Žygimantas Augustas savo privilegija Kandrėnus, Vaduvas ir šalia esančią didelę girią, įėjusias į Pienionių pavieto sudėtį, jau gerokai anksčiau už karo tarnybą valdytas Danieliaus ir Mykalojaus Daunoravičių, atidavė šiems bajorams amžinon jų nuosavybėn.

1694 m. Skapiškio parapijos ribų aprašyme nurodoma, kad Kandrėnai yra abiejose Vaduvos upės pusėse ir čia gyvena įvairūs žmonės.

1701 metais minima, kad Daunoravičiai Kandrėnų valdą pardavė Stanislovui, Jonui ir Juozapui Pamarnackiams. Šia informacija prieštaraujama kitai, kad 1704 metais M. K. Daunoravičius šią valdą padalijo savo vaikams iš abiejų žmonų pusės. Akivaizdu, kad Daunoravičiai valdė tik dalį vėlesnio Kandrėnų kaimo teritorijos. Kita, daug didesnė, dalis greičiausiai nuo XVII a. pr. priklausė Biržų–Dubingių Radvilų Šetekšnų dvarui.

1775 metais Radvilos 22 dūmų (ūkių) valdą Kandrėnuose įkeitė Ukmergės maršalkai Mykalojui Koscialkovskiui.

1775 metais Kandrėnuose jau buvo karčiama. 1790 metais minima, kad Kandrėnai priklauso kunigaikščio Radvilos Šetekšnos valdoms, atiduotoms laikyti Ukmergės maršalkai Koscialkovskiui.

1869–1915 metais Kandrėnai priklausė Zarasų apskrities Skapiškio valsčiaus Stukonių seniūnijai. 1888 metais kaime gyveno 119 žmonių.

1903 metais buvo 113 gyventojų. 1905 metais per revoliucinį sąjūdį kaime siautėjo baudžiamasis kazokų būrys.

1919–1946 metais Kandrėnai priklausė Rokiškio apskrities Skapiškio valsčiaus Vaduvų seniūnijai (apylinkei). 1920 metais kaimą į vienkiemius išskirstė matininkas Juozas Sakočius. 300,86 ha žemės išdalyta 19 savininkų: Adolfui Puljanauskui, Kostui Pranskūnui, Liudvikui Pačebutui, Jonui Pačebutui, Valerijai Balytei, Malvinai Mulerenkienei, Dominykui Lemanavičiui, Jonui Janutėnui, Jonui Kirstukui, Adomui Baliui, Elenai Širmienei, Juozui Griciui, Kostui Rudinskui, Petrui Naušai, Onai Žemaitienei, Jonui Mažeikiui, Mikalojaus Chlystovo įpėdiniams, Petrui Puljanauskui, Antanui Žiaugrei ir Stasiui Tumoniui. Bendrai nuosavybei palikti kapai ir žvyrynas. Daugiausia žemės turėjo Žiaugrė su Tumoniu (34,83 ha), A. Puljanauskas (28,29 ha), D. Lemanavičius (27,1 ha), kaime buvo tik vienas mažažemis.

1923 metais kaime buvo 24 ūkiai ir 109 gyventojai.

1940 metais Lietuvą okupavus sovietams nemažai Kandrėnų jaunimo gavo valdiškas tarnybas, o prasidėjus Vokietijos–TSRS karui, jie pasitraukė į Rusiją, kovėsi fronte. Žuvo Jonas Balys, Pranas Vaičikauskas, Petras Pačebutas. Vokiečių okupacijos metais žuvo Lietuvos karininkas Antanas Pačebutas.

1942 metais Kandrėnuose buvo 27 namų ūkiai ir 106 gyventojai. 1945 metų lapkričio 11-osios naktį šiame kaime nužudyti 7 žmonės: Balaišiai (liko vaikai našlaičiai), Valė Prakapavičienė, Mulerenkienė su sūnumi Vladu, Kadžiulis ir vienas pas jį nakvojęs rusas. Vėliau nušauta Jugasė Vaičikauskienė. Spėjama, kad šias egzekucijas už kolaboravimą su sovietų valdžia surengė partizanai.

Į Sibirą ištremtos Kazio Mažeikio (1948) ir Broniaus Lemanavičiaus (1949) šeimos.

1946–1950 metais Kandrėnai priklausė Kupiškio rajono Vaduvų, (1954–1963), Viluinių, vėliau Skapiškio apylinkėms.

1949–1950 metais kaimas priklausė Kandrėnėlių, 1950–1974 metais – „Tarybinės aušros“, 1989–1992 metais – Laičių kolūkiams.

1959 metais kaime buvo Prano Masionio, Broniaus Lemanavičiaus, Kosto Rudinsko, Povilo Giedrio, Adolfinos Vizbarienės, Kazio Mažeikio, Uršulės Žvirblienės, Liudo Pačebuto, Petro Juškevičiaus, Antano Stankevičiaus, Osvaldo Žvirblio, Vlado Siliūno, Broniaus Siliūno, Bronės Pačebutaitės namų ūkiai. Iš viso 63 gyventojai. 1970 metais buvo 101, 1989 metais – 89, 2001 metais – 68 gyventojai.

Kolūkių laikais kaimo vietoje išaugo gyvenvietė, į kurią atsikėlė nemažai gyventojų iš kitų vietovių, pastatytos fermos, numelioruoti laukai. 1965 metais per Kandrėnų kaimo laukus nutiestas Panevėžio–Rokiškio plentas. Senojoje kaimavietėje išlikusios Mažeikio, Vizbaro, Griciaus, Rudinsko sodybos.

1989–2004 metais kaime veikė Vaduvų pradinė mokykla, nuo 2003 metų tapusi Skapiškio vidurinės mokyklos skyriumi. Tuo metu ten mokėsi 12 mokinių.
Minimas laukas Kandrėnų kumponas.

Laikraščio „Kupiškėnų mintys“ prenumerata 2023 metams ir – dovanos! SPAUSK ČIA

Dalintis
Komentarų nėra

PALIKTI KOMENTARĄ

Rekomenduojami video