2023/02/03

 

BURTAI (su garso įrašu)

Unsplash nuotrauka

Neringa BUTKEVIČIŪTĖ

Mono gera prietelka Ginuta pokvėta nuveitėn pas varožnykį. Jinai ne rozų buvo, sokė, kad labai pamočijo. Kėp tas pamočijimas buvo, nelabai supratau, ale, pamislijau, kad čėso rudenį turiu lig voliai, tai ko gi nenuvėjus.

Sutaram aitėn no ryto. O ir mon geriau, diedas išeis darban, galasiu ramiai sau varožytis, neraiks namo skubytis. Abi su Ginuti palingviuko ir nukrypovom. Varožnykė kitam kaimi gyvano. Ošei nigdi nebuvus tokioj vietoj, tai negalajau atsidyvytėn, kėp visakas buvo novatna.

Pirma ajo Ginuta, labai norėjo sužinotėn, kas jos pencijų anoj dienoj povogė. Paštorka atonešė no ryto, o vakari jau nebabuvo nė auro. Kad ir kėp jieškojo, visus palovius išlundžiojo, niekur nerodo. Taigi, nutaram aidamos, kad Ginuta pirma ais, jos raikalai svarbesni. Ošei do ir sumislijus nebuvau, ko mon iš tos varožnykės raikia.

Ilgai Ginuta pas jų buvo, o kė išėjo, čiut pažinau. Veidas visas pėrsimainįs, išbolus kėp voškas, nieko nesoko, tik golvų purto. Nebakolbinau, pamislijau, gol tėp turia būtėn iš tokios vėtalas išėjus.
Tadu jau ošei ajau. Toks možas kambarėlis, pilnas dūmų, daug žvokių daga, o prė stolo sėdi visokiais karoliais, plūksnom apsikorsčius žmogysta. Mon tik golvu linktalajo ir liepa sėstis. Paskiau soko: „Atidarysma tomstos čakrų, matau, kad labai apsinašus.“ Kų ošiai ti supruntu, kas ti par doiktas to čakra, tik primečiau, kad negoli būtėn pas manį kai kas apsinėšį, bo tik vokar pirty buvau. Laukiu, kas toliau bus. Varožnykė su žvaki jėma aplink golvų mojuotėn ir vis kažin kų murmėtėn. Tadu soko: „Matau, tomstai didala bada užėjo, našlali nesanai tapai. O ir počiai su svaikatu nekas.“ Nutirpau visa – lėžuvis sustingo ir nė krust. To vėl soko: „Matau, bados grait pastrauks, po matų būsi ponia – ženotuva laukia.“ No tokių varožijimų mon viškum blogai pasdora. Ošei tik graitai no taburėtkos ir risčiu namo. Ginuta iš paskos čiut spėjo.

Parlakiau ir vietos sau nerundu: „O kas, jaigu tikrai mono diedas darbi numira, ošei baisiai sargu? Ale palauk, jaigu po matų vėl apsižėnysiu, tai gol ne smartalnai liga kokia užpuolo? Ale kas tas mono jaunikis bus, jaigu kaimi tik trys vyrai balikį – mono, Ginutas Alpukas ir devintų dėšimtį baigiuntįs Kaziokas?“

Tėp barokuojunt ir Ginuta įlakė pro duris. „Ar tėp baisiai kų pasokė, kad išlakiai kėp nuplikyta?“ – vis papurtydama man už pečių klausia. Pradėjau sakytėn, kad goli būtėn, kad šindei našli tapsiu, mono sveikata prasta, o po matų vėl apsižėnysiu.

Po mono tų žodžių jau Ginutai undenio priraikė. „Tu kų, mono Alpukų nuviliosi? Ar žinai, kų mon sokė varožnykė, kad vagis žėmo ūgio ir apžėlįs. O tėp atrodžia tavo diedas! Numirs mon ir pėncijos negrųžinįs!“

Tadu ošei atsigavau: „Palauk, palauk, Ginut. Mono diedas ne vagis, o tavo Alpuko mon visai neraikia.“ Tėp žodis po žodžio ir kad susijėmam! Kažin kėp visakas būt pasbaigį, jaigu ne senėlis Kaziokas. „Ginut, aik namo, tavo šuva apsisukė su linciūgu aplink kuolų ir tarbų tumpo“, – parogino Kazys. Mum baskalbosijunt pro duris įjėjo ir mono diedas. Sveikas, gyvas kėp agurkiokas! Ošei iš džiaugsmo kad pulsiu unt koklo, neapskaičiavau, kad dėjau golvų advėrijon, tik susvilduliavau ir tiesiai diedui glabin. Kruvinu golvu vis kartojau, kad gyvas. „Ošei tai gyvas, o tujen su promuštu golvu“, – soko mon diedas. Tėp mum basiglabasčiuojunt atolakia Ginuta su purvinu tarbu. „Mono pėncija atsirodo. Pamislyk, vokar Kudlius buvo paloidas, tai nečėsėlis tarbų pačiupo ir būdon buvo nustimpįs. O tarboj visa mono pencija buvo. Tėp par noktį ir gulajo unt mono pinigų“, – visa šokinadama iš loimas rėkė Ginuta.

Kitoj dienoj apsispakojinį abi sustikom ir nutaram daugiau nebasvarožytėn. Ne tėp suprotom tos burtus…

Laikraščio „Kupiškėnų mintys“ prenumerata 2023 metams ir – dovanos! SPAUSK ČIA

Dalintis
Vėliausias komentaras
  • Kaimi- koimi ( palyg. laimė-loima), norėjo-norajo, išėjo-išejo, tavo- tovo ( palyg. mano-mono), pro duris- pro dursj, įjėjo-įjajo, abi-abidvi, abijen,

PALIKTI KOMENTARĄ

Rekomenduojami video