Šalies ūkio smukimas yra įvardijamas recesija. Pagal Visuotinės lietuvių enciklopedijos apibrėžimą recesija yra ekonominio ciklo fazė, kai ekonomika patiria santykinai nedidelį, bet gana ilgai trunkantį nuosmukį. Tai ekonominės krizės pradžia. Jei ekonomikos nuosmukis užsitęsia ilgiau nei pusmetį, ateina sunkesnė tos krizės fazė – depresija.
Tarptautinio valiutos fondo vertinimais, XX a. antroje pusėje–XXI a. pasaulyje įvyko keturios globalios recesijos: 1975, 1982, 1991 ir 2009 metais. Pastaroji buvo didžiausias ūkio nuosmukis nuo Didžiosios depresijos (1929–1933 metais buvusios sunkiausios ir ilgiausios pasaulyje ekonomikos krizės) laikų. Kiekviena iš paminėtų globalių recesijų truko apie vienerius metus.
Vien žodis „depresija“ nuteikia nemaloniai. Antra vertus, mano ir kitų vyresnės kartos tautiečių gyvenimas prabėgo šių globalių ekonominių krizių fone. Nepaisant sunkmečių gyvenimas tekėjo savo vaga. Žmonės ir tuo metu šventė, gimdė vaikus, siekė užsibrėžtų tikslų, išgyveno su savo džiaugsmais ir rūpesčiais.
Dvi iš paminėtų globalių recesijų buvo sovietiniais metais. Tada apie ekonominio nuosmukio palydovą nedarbą Lietuvoje visai nekalbėta. Nedirbo tik vadinamieji veltėdžiai. Vengiantys darbo net bausti.
Niekas nekalbėjo ir apie įmonių bankrotus ar pinigų nuvertėjimą. Daugumos žmonių algos buvo nedidelės ir šeimoms nuolat stigdavo pinigų.
Bet visus tuos dalykus pranoko totalus visokių prekių deficitas. Šis deficitas savotiškai amortizavo nedideles algas. Neturi pakankamai pinigų, bet nelabai ką gali nusipirkti ir už tuos turimus.
Taigi būtinam išgyvenimui pakakdavo. Apie tualetinį popierių ir kalbos nebuvo. Jei norėjai, pavyzdžiui, nusipirkti bananų, reikėdavo ilgiausioje eilėje prastovėti. Mandarinais pakvipdavo tik prieš Naujuosius metus.
Geresni batai, namų apyvokos daiktai būdavo tik iš po skverno „talkučkėje“ (turguje) arba per didžiausias pažintis, vadinamąjį „blatą“.
Iki šiol atsimenu savo vienintelį apsilankymą tokioje „talkučkėje“ (rusų k. šis žodis reiškia stumdymąsi) buvusioje Vilniaus taksi parko teritorijoje.
Įsivaizduokite nemažą aikštę, beveik sausakimšą žmonių, kaip kokiame žvaigždžių koncerte ar mitinge, tik bežadę.
Iš pradžių nesupratau, kaip čia aš nusipirksiu labai trokštamas basutes su platforma, madingą sijoną. Jokių prekių aplink nesimatė. Paniurę, nekalbūs tamsiais, pilkais apdarais vyrai ir moterys stumdėsi toje minioje.
Kartkartėmis persimesdami tarpusavyje keliais žodžiais pašnibždomis. Su drauge įsimaišiau į tą minią ir aš. O stebukle, netrukus pamačiau, kaip viena moteriškė praskleidė paltą ir parodė liemenį, apjuostą kojinėmis, kita praeivius viliojo iš po skverno rodydama kažkokius batus.
Viename kampe keli prekeiviai buvo jau šiek tiek savo prekių ir ant žemės pasidėję akivaizdžiau. Taigi pavyko nusipirkti tai, ko norėjau. Tik iki šiol ta žmonių bežadė pilka minia stovi akyse lyg žiūrėčiau nebylų kino filmą.
Viena sunkiausių ekonominių krizių, manau, mums buvo 1991 metais. Išgyvenome tuomet didelių permainų laikotarpį – atkurta šalies nepriklausomybė, iš socialistinės santvarkos žengėme į kapitalistinę. Atlaikėme ekonominę Rusijos blokadą. Iš to laikotarpio pamenu, kad kurį laiką nebuvo galima nusipirkti dujų baliono ir valgyti teko virti kūrenant kieme kilnojamą krosnelę, vadinamą „buržuika“.
2009 metų krizė labiausiai įstrigo dėl sumažintų pensijų ir algų. Net po dešimties metų kai kam tie apkarpymai nesugrąžinti į buvusį lygį, nors ekonomika greitai atsigavo.
Bet vėl atslinko sunkmetis, iš pradžių lyg ir dirbtinis, pandemijos ženklu pažymėtas. Vėl laukėme, kaip čia bus. Ištvėrėme. Nespėjome atsipūsti, prasidėjo karas, energetikos krizė ir vėl artėjame prie recesijos, penktos per mano gyvenimą. Išgyvensime ir ją.
Žinoma, jei nepradės kristi raketos ir ant mūsų galvų. Juolab kad Lietuvos vyriausybė šiandien elgiasi kitaip nei per 2009 metų krizę – didina valstybės išlaidas, mažina kai kuriuos mokesčius, didina pensijas ir algas, kad dar įstengtume įpirkti tai, ko mums reikia, kad gamintojai turėtų darbo, kad nedingtų prekių ir paslaugų paklausa, kad nepanirtume į visišką sąstingį ir vėl užkurtume tą ekonomikos variklį.
Laikraščio „Kupiškėnų mintys“ prenumerata 2023 metams ir – dovanos! SPAUSK ČIA