2022/12/09

 

PADĖTI STOKOJANČIAM GALI KIEKVIENAS ŽMOGUS

Gailutė Markelienė savanoriauja Maltiečių organizacijoje ir eina Trečiojo amžiaus universiteto sveikatos fakulteto dekanės pareigas. Autorės nuotrauka

Kupiškėnė Gailutė Markelienė daug metų dirbo visuomenės sveikatos srityje. Buvo epidemiologė, vedė sveikos gyvensenos, higienos įgūdžių užsiėmimus gyventojams. Pasitraukusi iš aktyvios darbinės veiklos moteris nesėdi namuose tarp keturių sienų. Ji savo žinias, patirtį toliau perteikia kitiems, padeda atjautos ir globos stokojantiems žmonėms.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Į pensiją be streso

Pokalbį su Gailute pradėjau klausdama, ar sunku žmogui išėjus į pensiją prisitaikyti prie naujo gyvenimo tarpsnio. Neretai, atsisveikinę su darbine veikla, žmonės užsisklendžia, depresuoja, nebežino, kaip toliau gyvens, ką veiks.

Gailutei nebuvo sunkus tas laikotarpis. Jautė artimųjų palaikymą. Jie netgi skatino baigti darbinę veiklą ir daugiau dėmesio skirti sau, bendravimui su šeima, pailsėti. Tuo labiau, kad dirbo ir jau būdama pensinio amžiaus. Laukė ir bitės, kuriomis daugiausia rūpinasi vyras, bet ji irgi kartkartėmis pagelbsti šioje veikloje. Laukė ir anūkai, kad močiutė dažniau išvirtų cepelinų.
„Tapus laisvu nuo darbinių įsipareigojimų žmogumi manyje niekas nepasikeitė. Toliau savanoriškai norėjau padėti kitiems. Tokios veiklos patirties irgi turėjau iš anksčiau. Buvau dalyvavusi organizacijos „Gelbėkit vaikus“ veikloje. Teko lankytis šeimose, joms teikti visokią pagalbą. Tad atsiradus laisvo laiko tuoj pat įsijungiau į Kupiškio trečiojo amžiaus universiteto veiklą. Esu sveikatos fakulteto dekanė. Organizuoju paskaitas sveikatos temomis. Kartais ir pati jas skaitau. Visgi per ilgus darbo metus visuomenės sveikatos srityje teko ne kartą susidurti su daugybe kupiškėnų. Tarp Trečiojo amžiaus universiteto narių yra virėjų, mokytojų, darželio auklėtojų, socialinių darbuotojų, kurie išklausę ne vieną mano paskaitą. Tad stengiuosi surasti kitų įdomių dar negirdėtų lektorių. Veikla Trečiojo amžiaus universitete man teikia malonumą. Išeinu iš namų, pabūnu tarp bendraminčių, pabendrauju. Taigi išėjus į pensiją yra kas veikti, galima aktyviai reikštis, neužsidaryti namuose“, – buvo įsitikinusi pašnekovė.

Ji prisipažino, kad ir jai būna dienų, kai nesinori niekur eiti, kai ieškai visokių pasiteisinimų, kad tik liktum namie. Bet reikia save nugalėti, prisiversti nesustabarėti, domėtis gyvenimu.

Savanorystės ištakos

„Aš gal nuo penkerių metų savanoriauju. Būdavo, mama iškepa dešimt kepaliukų duonos ir du ar tris kepaliukus pyrago. Duonai ir pyragams iškepus, mama du kepaliukus supjaustydavo ir padalijusi man su broliu įduodavo juos nunešti vienišiems kaimynams, kurie duonos neišsikepdavo. Panašiai būdavo ir kiaulę papjovus. Eidavome pas kaimynus su skerstuvėmis. Koks džiaugsmas būdavo, kai iš jų už tas lauktuves gaudavome obuolį ar saldainį. Tėvai turėjo didelį sodą, bet kaimyno obuolys, rodos, tada būdavo daug gardesnis.

Taip nuo vaikystės buvau pratinama dalytis, būti bendruomeniška. Manau, kad lietuviams toks dalijimasis įprastas dalykas. Gal kas antras, jei ne kiekvienas, lietuvis yra savanoris, nori padėti į bėdą pakliuvusiam žmogui. Prireikus suglaudžiame pečius ir padedame. Antai kiek daug žmonės paaukoja pinigų per visokias paramos akcijas. Kaip nepadėsi, kai prašoma paremti našlaičius, sergančius. Tada telefonas tarsi pats ateina į rankas, kad surinkęs tam tikrą numerį paaukotum nors keletą eurų. Dabar taip padedame ir ukrainiečiams“, – sakė Gailutė.

Grįžtamasis ryšys

Ji oficialiai savanoriauja dvidešimt metų, kaip minėjo, nuo organizacijos „Gelbėkit vaikus“ laikų. Kai šios organizacijos rajone nebeliko, pradėjo savanoriauti Maltiečių organizacijoje.
„Mus, buvusius tos vaikų organizacijos savanorius, vėl subūrė Skaistutė Paulauskienė, pradėjusi plėtoti rajone maltiečių veiklą. Padedame sunkiai gyvenantiems senoliams kupiškėnams ir kai kurioms stokojančioms šeimoms. Prasidėjus karui Ukrainoje prisidėjo ir parama nuo karo bėgantiems ukrainiečiams. Apie ukrainiečius skaudu kalbėti. Girdėdama, ką jiems teko patirti, visada nesulaikau ašarų. Esu labai jautrus žmogus. Dukra man uždraudė žiūrėti televizijos laidas, kur rodomi reportažai iš to fronto. Pastaruoju metu daugiau dirbu su senukais. Bet su ukrainiečiais vis tiek tenka kaskart susidurti, kai ateina į mūsų būstinę, kur tenka budėti, paramos paketų, higienos priemonių, drabužių, apavo. Ukrainietės labai rūpestingos, supratingos. Kai gauto daikto nebereikia, kai drabužėlį jų vaikas išauga, vėl atneša atgal, pasiūlo kitoms moterims, gal tiks jų vaikams.

Padėdama senyviems žmonėms, karo pabėgėliams ukrainiečiams jaučiu moralinį pasitenkinimą. Gera, kad pas mus žmonės randa ramybę, gali jaustis saugūs, kad turi būtiniausių pragyvenimo dalykų ir nebadauja.

Ukrainiečiams ypač tokios paramos reikėjo iš pradžių, kai tik atvyko į Lietuvą, į Kupiškį. Žmonės dėkojo už kiekvieną daiktelį. Dėkoja ir šiandien.
Toks grįžtamasis ryšys labai svarbus ir savanoriaujantiems žmonėms. Iki šiol negaliu pamiršti ir vieno senuko padėkų telefonu už kruopas, kad dabar jis kasdien galės prisivalgyti iki soties. O juk tai tik kruopos…

Padėti kitam žmogui gali kiekvienas. Nebūtina būti oficialiu savanoriu. Kiek čia būstinėje matote drabužių, viskas sunešta geros valios žmonių. Taip pat yra kupiškėnų, kurie padeda savo transportu, aukoja savo laiką, kai prireikia kažką atsivežti, nuvežti. Taigi, jei kyla noras padėti į bėdą pakliuvusiam, stokojančiam žmogui, nereikėtų abejoti. Gerumo juk negalima įsprausti į kažkokius oficialumo rėmus“, – buvo įsitikinusi Gailutė.

Laikraščio „Kupiškėnų mintys“ prenumerata 2023 metams ir – dovanos! SPAUSK ČIA

Dalintis
Komentarų nėra

PALIKTI KOMENTARĄ

Rekomenduojami video