2022/12/07

 

UKRAINIETIŠKOSE VESTUVĖSE KUPIŠKĖNAI NEPASIMESTŲ

Kiekvienoje tautoje vestuvės yra savotiškas ritualas su tam tikrais bruožais, dainomis, apeigomis. Stalo užsėdimas, jaunųjų palaiminimas, tėvų pasitikimas su duona ir druska, karvojus, kraičio atvežimas – tai ne apie kupiškėniškas vestuvių tradicijas ir patiekalus.
Pasirodo, senovėje labai panašiai vestuves švęsdavo ir ukrainiečiai. Nustebsite, kiek daug panašių senųjų tradicijų rasite tarp lietuvių ir ukrainiečių tautų.

Neringa BUTKEVIČIŪTĖ

Tradicinės ukrainietiškos vestuvės vyksta nuo amžių, jos turi tam tikras ceremonijas, procedūras ir veikėjus. Buvo metas, kai ukrainiečiai vestuves švęsdavo visą savaitę: penktadienį – linksmybių pradžia, šeštadienį – karvojaus diena, sekmadienį – vestuvių diena, pirmadienį – valgymo ir gėrimo diena, antradienį – atameilės, trečiadienį – pagirios ir ketvirtadienio popietę – grįžimas į namus.
Dabar to jau nebeliko, bet pagrindinės tradicijos dar turi savo vietą ir šiuolaikinėse vestuvėse. O kaip buvo seniau?

Piršlybos

Anksčiau kelias į santuoką prasidėdavo nuo piršlybų. Kartu su vyresniaisiais jaunuolis eidavo pas merginą, kurią norėjo vesti. Ir jei mergina sutiko, būdavo sudaroma vedybų sutartis. Kai viskas aptarta, ir nuotaka sutinka, būsimoji anyta duoda jai nosinaitę, taip priimdama į savo šeimą, o nuotaka uošviams duoda duoną ant išsiuvinėtų rankšluosčių.
Išsiuvinėtas rankšluostis – vienybės ir neatsiejamo santuokinio gyvenimo džiaugsmo simbolis, kurį nuotaka privalo išsiuvinėti ilgais vakarais prieš vestuves.
Dar vienas nepamainomas vestuvių atributas – karvojus, kurį buvo patikėta iškepti laimingai pirmoje santuokoje gyvenančiai moteriai.
Jei karvojus gerai iškepė, jauniesiems pranašautas laimingas vedybinis gyvenimas, jei suskilo – nelaiminga santuoka, o jei susiraukšlėjęs – ūmus vieno iš jaunųjų charakteris.
Buvo tikima, kad trečiadienį ir penktadienį negalima tuoktis, nes tai liesos dienos, taip pat ir gegužę – nes jaunieji visą gyvenimą „blaškysis“.

Sužadėtuvės

Sužadėtuvės yra pirmos apeigos prieš vestuves, kurios vyksta iškart po vedybų sutarties sudarymo ir yra smagi šventė poros garbei. Abi šeimos susėda prie stalo, o vyresnysis jaunavedžiams suriša rankas rankšluosčiu. Pagal tradiciją, po to nuotaka visiems susirinkusiems turi įteikti nosinę.
Nuo šios akimirkos jaunavedžiai laikomi susižadėjusiais ir negali atsisakyti santuokos. Anksčiau, jei kas nors po sužadėtuvių bandė išvengti vedybų, buvo laikomas negarbingu ir turėjo sumokėti kitai šeimai už įžeidimą.

Vestuvių išvakarėse rengiamas mergvakaris, kuriame draugės prausia nuotaką, o ji savo ruožtu verkia ir sielvartauja. Nuotrauka iš hotwed.com.ua

Vestuvės

Vestuvių dieną nuotaką vestuvėms aprengia jos draugai ir piršliai. Nuotakos aprengimo ritualas vykdavo atskirame kambaryje, jį lydėjo ritualiniai veiksmai ir specialiai šiam veiksmui sukurtos dainos. Vestuviniai drabužiai jauniesiems būdavo pasiuvami prieš vestuves. Ypatingą reikšmę aprangoje turėjo siuvinėti marškiniai, kurie turėjo būti visiškai nauji. Vestuvinius drabužius sutuoktiniai kartu saugojo ir gerbė visą gyvenimą.


Sunku įsivaizduoti vestuves, kuriose nėra nuotakos išpirkimo. Ši tradicija kilusi iš senų laikų, kai vaikinas galėjo nusipirkti žmoną iš tėvo arba už pinigus, galvijus, arba už tam tikrus namų apyvokos daiktus.

Hutsulių vestuvės stebėtinai unikalios, jose gausu įvairių dainų, įdomių ir emocingų dialogų, tikėjimų, pasakų scenų. Hanos Karnouchovos nuotrauka
Pagal liaudies tradicijas vestuvininkų rankos surišamos didele skara ar rankšluosčiu. Tai reiškia santuokos vienybės ir neišardomumo viltį.
Nuotrauka iš rivne1.tv
Vestuvių karvojus. Nuotrauka iš hotwed.com.ua

Palaiminimas – labai sena tradicija, reiškianti tėvų sutikimą sutuokti savo vaikus. Juk anksčiau nė vienos vestuvės nevykdavo be tėvų palaiminimo. Skirtinguose regionuose jaunavedžiai skirtingai prašo savo tėvų palaiminimo: dažnai tėvai sėdi, jaunieji prieina prie jų, nusilenkia ir bučiuoja jiems rankas. Kartais tėvai gali stovėti, o jaunieji nusilenkia kiekvienam iš tėvų. Išėjus iš namų, nuotakos mama visus apšlaksto švęstu vandeniu. Prie išėjimo iš kiemo stovi moterys su duona rankose, kad jaunieji skalsiai gyventų.

Vestuvių ceremonija.
Nuotraukos autorius Volodymyras Borodinas/The Epoch Times


Svarbiausias vestuvių įvykis buvo poros tuoktuvių ceremonija bažnyčioje. Tai pati iškilmingiausia, įdomiausia ir ryžtingiausia apeiga, sujungusi jaunus žmones į vieną šeimą. Atvykimo į bažnyčią vestuvėms tvarka įvairiose srityse skyrėsi. Kai kur buvo įprasta, kad sužadėtiniai į bažnyčią ateidavo kartu, o kitur – eidavo atskirai su artimaisiais.


Prieš prasidedant ceremonijai, jie turi pasakyti kunigui, kad tuokiasi savo noru. Po to kunigas veda porą prie altoriaus, simbolizuojančio tai, kad pats Dievas veda jaunąją porą į santuoką.
Vestuviniai žiedai vestuvių ceremonijoje simbolizuoja, kad moteris nebėra laisva, ji priklauso vyrui. Šį ištikimybės simbolį kunigas palaimina ir uždeda ant rankų jaunavedžiams prieš vesdamas juos prie altoriaus.

Vestuvių tradicijose labai svarbus siuvinėtas rankšluostis. Juo apvyniotos ikonėlės, kurios jaunavedžius lydi nuo palaiminimo iki pačių vestuvių, kur ant rankšluosčio stovi jaunavedžiai, kad sudarytų santuoką. Tai reiškia, kad jie niekada „nestovės ant plikos žemės“ – negyvens skurde. Manoma, kad tas, kuris pirmas atsistos ant rankšluosčio, bus šeimos galva. Norint parodyti, kad jaunavedžiai yra viena, per ceremoniją jų rankos surišamos siuvinėtu rankšluosčiu.

Vestuvių linksmybės

Iš bažnyčios dažniausiai visi kartu išvykdavo į šventės vietą. Tėvai jaunuosius pasitikdavo prie slenksčio. Jaunikis jiems nusilenkia tris kartus, o nuotakos motina ir tėvas palaimina jaunuosius su ikona, duona ir druska. Kai kuriuose regionuose buvo tradicija po palaiminimo patiekti medų su duonos kepalu.
XIX amžiuje keliuose Ukrainos regionuose paplito paprotys iš bažnyčios jauniesiems grįžti atskirai – kiekvienas į savo gimtuosius namus. Nuotakos namuose būdavo surengtos vaišės jaunimui, kuris linksminosi laukdamas jaunikio. O jaunikis, iš savo giminių ir draugų susirinkęs vestuvinę palydą, eidavo pasiimti nuotakos. Prie nuotakos kiemo jaunikio laukė jaunosios giminaičių surengtas „priėmimas“. Jie reikalaudavo išpirkos iš jaunikio palydos už savo nuotaką. Čia jaunikis turėdavo išsipirkti pinigais arba saldumynais.
Dar vienas išbandymas jaunikio laukdavo įėjus į jaunosios namus. Jis turėjo nusipirkti šalia savo nuotakos vietą, kurią užėmė jos nevedęs brolis. Brolio vaidmenį galėjo atlikti bet kuris paauglys iš giminių ar kaimynų. Sumokėjęs išpirką broliui, jaunikis užima atsilaisvinusią vietą prie nuotakos. Tada prie stalų galėjo susėsti ir svečiai.
Jaunikiui atsisėdus prie nuotakos, sekė jaunikio giminaičių dovanojimo nuotakos artimiesiems ritualas. Nuotakos artimieji savo naujiems giminaičiams irgi įteikdavo atitinkamas dovanas. Nors kai kuriuose regionuose nuotakos artimiesiems dovanas dovanojo tik jaunikio artimieji. Jaunikis uošvei padovanodavo gražius odinius batus, jaunosios žmonos seserims – spalvingus šalikus, o draugėms – spalvingus kaspinus.

Visų artimųjų ir svečių pripažinimo ir pritarimo naujai šeimai svarbiausias elementas buvo vestuvinis tortas – karvojus. Iš pradžių jo gabalėlis buvo patiektas tėvams, tada jaunavedžiams ir galiausiai išdalijamas visiems svečiams.

Toliau vykdavo jaunos žmonos „pridengimo“ ritualas. Piršliai nuima nuo nuotakos vestuvinį vainiką ir uždeda jai ant galvos ištekėjusios moters kepuraitę arba užriša skarą. Šis ritualas simbolizavo nuotakos atsisveikinimą su nekaltybe ir perėjimą į moters statusą. Visą veiksmą lydi gedulingos dainos, kurias dainuoja susirinkusios moterys. Taip baigėsi merginos gyvenimas jos tėvų namuose. Dabar ji išsiunčiama į savo vyro namus.

Atsisveikinimas su tėvais, artimaisiais, namais buvo labai dramatiškas, lydimas ašarų ir liūdnų dainų.
Į skrynias, pagalves ir antklodes sudėtas kraitis išnešamas ir sukraunamas į vestuvininkų vežimus. Vestuvių procesija patraukia į jaunikio namus, kur jaunavedžius pasitinka jo tėvai su ikona ir karvojumi palaiminimui.

Kad naujoje šeimoje nekiltų bėdų, jaunoji žmona pereina per laužą arba į namus įeina balto audinio nutiestu taku nuo slenksčio iki stalo. Ji rankose laiko juodą viščiuką, kurį buvo atsinešusi iš tėvų namų, ir meta į priepečkį, apsireikšdama kaip lygiavertė šeimininkė savo vyro namuose.
Pirmos vedybų nakties jaunavedžiai eina į vedybų lovą, kuri įrengta sandėliuke ar kitoje atskiroje patalpoje. Svečiai ir artimieji iki pat nakties vaišinasi ir dainuoja linksmas dainas.

Po vestuvių

Daugumoje Ukrainos regionų buvo įprasta viešai apžiūrėti virš lovos pakabintą jaunavedžių pirmos nakties paklodę, kad būtų įrodyta marčios nekaltybė prieš santuoką. Jei jauna žmona prieš vestuves buvo skaisti, tada, tapusi moterimi, ji atneš turtus ir padidins šeimos gerovę.

Antrą vestuvių dieną į jaunavedžių namus tęsti šventinių vaišių rinkosi tik susituokusios poros. Jaunimas šią dieną nebuvo kviečiamas. Palenkėje ir Kyivo regione buvo įprasta jaunajai žmonai atnešti pusryčius. Karpatuose įprasta, kad jaunimas ryte eidavo prie kalnų upės „mitvinų“, tai yra nusiprausti. Centrinėje Ukrainoje antrą vestuvių dieną buvo atliekamas „košės mušimo“ ritualas. Vestuvinė košė verdama naujame puode, po to puodą sudaužo, norinčius vaišina koše, o likusią pildavo į jaunos žmonos prijuostę, taip palinkint moteriai vaisingumo. Jaunamartė eidavo į kiemą, sodą, daržą ir ten iš prijuostės išbarstydavo košę, kad šeima padaugėtų.

Svečiai, tęsdami linksmybes, surengdavo vestuvių eiseną po kaimą. Jie, apsirengę čigonais, dainuodavo linksmas vestuvių dainas, juokaudavo, rinkdavo iš kaimynų skanėstus.
Praėjus porai dienų po vestuvių, jaunikis pakviečia žmonos artimuosius „atameilėms“.

Po savaitės jauna pora važiuoja pas žmonos tėvus „kasykloms“, tai yra atsiimti kraičio, kurį jaunosios tėvas piršlybų metu buvo pažadėjęs (išsikeitęs) atiduoti dukters vyrui. Jaunieji sutinkami vaišėmis ir smagia vakarone.

Po pirmo bendro gyvenimo mėnesio būdavo surengiama paskutinė vestuvių ceremonija, kuri turėjo skirtingus pavadinimus. Hutsulių srityje ji buvo vadinama kalačiniu, Lvivo srityje – padėka ar garbe, Voluinės ir Chmelnickio srityse – duona, o kitose vietovėse – einamaisiais barščiais. Jaunikis savo ir žmonos tėvus, taip pat kitus giminaičius pakviečia į turtingą puotą savo šeimos ir gerovės klestėjimo garbei. Ši šventė, kaip ir kitos šventės, būna su melodingomis dainomis, aistringais šokiais ir linksmais pokštais.

Laikraščio „Kupiškėnų mintys“ prenumerata 2023 metams ir – dovanos! SPAUSK ČIA

Dalintis
Komentarų nėra

PALIKTI KOMENTARĄ

Rekomenduojami video