VIOLETA MIČIULIENĖ JAUČIASI TAIP, TARSI VERSTŲ BALTĄ GYVENIMO LAPĄ

Susitikimas ir pokalbis su aktore, humoriste, renginių vedėja, žinoma tinklaraštininke Violeta Mičiuliene buvo lyg žvalinančios kavos gurkšnis apniukusią dieną. Tiesa, abi jos svetainėje gėrėme ne kavą, bet žolelių arbatą su medumi, tai buvo netgi geriau ir teikė pokalbiui jaukumo ir lengvumo atspalvį.
Šio susitikimo dingstis artėjanti neeilinė Violetos gimtadienio sukaktis. Kad labai užsiėmusią, aktyviai gyvenančią savo pašnekovę radau namuose, turiu būti dėkinga ir jos namo renovacijai. Tą dieną Violeta atidėjo visus savo reikalus toliau nuo namų, kad meistrai galėtų jos bute pakeisti radiatorius. Taigi taip išvengiau pabodusio nuotolinio bendravimo ir galėjau pasimėgauti gyvu pašnekesiu su charizmatišku, neieškančiu žodžio kišenėje žmogumi.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Lapkritis, Violeta, Tavo mėnuo. Greitai ir neeilinis gimtadienis. Kaip jautiesi, kokia nuotaika, kokios mintys aplanko?

Tos sukaktys nieko nereiškia. Kodėl žmogų dažniausiai prisimename, kai atsitinka kokia nors bėda, kai jis sulaukia metų sandūros ir kai jo netenkame. O visą kitą laiką žmogus gyvena savo gyvenimą kasdien ir tiek.

Šiuo metu toks gražus mano gyvenimo laikotarpis, kai ateina naujas jo tarpsnis. Tai ne senjoros statuso laukimas ir ne paštininko, atnešiančio man pensiją. Dabar jaučiu, kad tarsi pradingo tai, kas buvo anksčiau. Pradėjau mąstyti, kokį naują gyvenimo planą man rengia kosminės jėgos, reguliuojančios žmonių gyvenimą. Jaučiuosi taip, tarsi versčiau baltą gyvenimo lapą.
Viskas bus kitaip. Manau, kad nebevaidinsiu humoristinių vaidmenų. Dedu juos į šalį. Nes amžius diktuoja savo taisykles. Lygiai taip pat ir su šventėmis. Vestuvių vedimui jau atėjo galas. Taip nusprendžiau. Žmonės stebisi. Man atrodo, kad šventes turi vesti jauni žmonės. Esu mačiusi graudžiai atrodančių renginių vedėjų, kurie tai rolei pagal amžių nebetinka. Nenoriu taip atrodyti.
Niekas, ko gero, neįsivaizduoja, kad esu žmogus, mėgstantis vienatvę. Bet likimas man iškrėtė pokštą, davė profesiją, kuri lėmė, kad visuomet buvau ir esu tarp žmonių.
Man būti vienai nė kiek neliūdna. Žmonės, kurie nenori manęs paleisti, galvoja, kad būti vienai negerai. Jie klysta.

Vienai taip gera, nes esu visiška pasaulio stebėtoja, smulkmenų Dievas. Galiu dieną naktį stebėti viską – nuo skruzdėlės gyvenimo iki žmonių likimų, kurie aplink mane sukasi, iki Dangaus šviesulių.
Jei kas netyčia šią vasarą antrą valandą nakties būtų pro savo langą pažiūrėjęs, būtų išvydęs mane, sugrįžusią iš šventės, sėdinčią lauke ant suoliuko ir su žiūronais stebinčią žvaigždes danguje. Praėjusio gimtadienio proga nusipirkau žiūronus. Išpildžiau savo seną svajonę juos turėti. Dabar su žiūronais nesiskiriu. Vežiojuosi kartu visur kaip ir kėdę. Stebiu paukščius. Užsiplikau arbatos ir sėdžiu į juos žiūrėdama.

Nežinau, ar taip ieškau kažkokio atsakymo. Bet labai gera matyti gyvenimą, kuris eina pro šalį nepriklausomai nuo mano buvimo.
Su senatve tampu šiokia tokia filosofe.

Kai kas teigia, kad senatvės nėra, kad ji tik žmonių galvose. Ar sutinki su tuo? Ar jauti savotišką patirties, nugyventų metų naštą? Ką ši patirtis Tau šnabžda?

Aišku, amžius jaučiamas. Meluočiau, jei sakyčiau, kad jaučiuosi kaip dvidešimtmetė. Mano kūnas, kuris turi galiojimo limitą, primena apie save. Ir galūnės, ir kiti organai tarsi sako – lėčiau, stabdyk arklius, savęs žiūrėk, pasisaugok.

Tai minčiai, kad viskas yra žmonių galvose, tik pritarti galėčiau. Nėra tokio dalyko kaip laikas. Žmonės tai sugalvojo. Nėra nei jaunystės, nei senatvės. Yra žmogaus gyvenimas. Esu sutikusi labai daug aštuoniolikmečių jaunuolių, kuriems jau būtų galima duoti „Sodros“ pensininko pažymėjimą. Bet esu mačiusi ne vieną aštuoniasdešimtmetį ar devyniasdešimtmetį, kuris gyvena taip, kad net pavydu, nes jie džiaugiasi gyvenimu.

Man patikdavo vienas anekdotas apie Knysliuką, kuris parduotuvėje nusiperka spalvotą savo svajonių balionėlį, o po dešimties minučių grįžta atgal ir nori tą balionėlį grąžinti. Pardavėja šokinėja aplink jį, klausinėja, kodėl jis nepatiko. Gal spalva ne ta, gal virvelė bloga? Knysliukas klauso ir vis papurto galvą. Galiausiai atsako, kas blogai, – balionėlis jo nebedžiugina.

Taip ir aš. Jei veikla manęs nebedžiugina, dedu ją į šoną. Ar su metais žmogui toks suvokimas ateina? Manau, kad atsakymas į tą klausimą, kas džiugina ir kas ne, visada būdavo mano viduje. Tik gyvendamas tokį gyvenimą, kai nuo tavęs yra priklausančių žmonių, privalai daryti tai, ką tuo metu privalai. Dabar jau darau ne tai, ko reikia, ką privalau, bet tai, ką noriu daryti.
Šiandien neturiu jokio darbo, kuris mane pririštų. Esu laisva rinktis, ką noriu daryti. To darbo tai yra, tai nėra. Manęs dažnai klausia, ar nebijau taip gyventi. Suvokiau, kad nuo žalios jaunystės mums buvo įkalta, kad nuolatinis darbas užtikrina materialinį saugumą, apskritai saugumo jausmą.

Dabar manau, kad saugumo jausmas yra žmonių galvose. Niekas nėra nesaugu. Niekas. Aš nebenoriu tarnauti. Pasišvęsti kažkokiems kolektyvams. Mano gyvenime buvo labai daug tarnystės. Tokiems dalykams nebenoriu leisti savo laiko. Aš noriu daryti tik tai, ką sako mano širdis ir galva.

Pajutau norą susitikti su žmonėmis. Turiu įdomios veiklos. Važinėju po visą Lietuvą ir susitikinėju su trečiojo amžiaus universiteto klausytojais, vedu visokius užsiėmimus vaikams. Aš labai myliu vaikus, kurie dar nemeluoja, ir senelius, kurie jau nebemeluoja ir yra nematomi. Senyvo amžiaus žmonių nematomumas išties problema.
Aš važinėju ir pasakoju apie savo gyvenimą, apie savo tėtį, kuris buvo didžiulis žmogaus pavyzdys, kaip išlikti oriam, prisitaikyti prie gyvenimo, praradus regėjimą. Šie pokalbiai su žmonėmis teikia vilties, kad gal kam nors visa tai padės, padeda gyvenimo kasdienybėje.

Neseniai grįžau iš Norvegijos, kur vedžiau mokytojams mokymus, ar mokytojais gimstama, ar tampama, ir tėvams – kaip susikalbėti su savo vaikais. Pastaruoju metu yra daug pasimetusių, nežinančių, kaip elgtis su savo atžalomis, tėvų. Vyrauja baimė ir stinga vilties.

Turiu visokių projektų. Gal nuo kitų metų dėstytojausiu. Turiu pasiūlymą, bet apie tai dar nenoriu kalbėti.

Tave žmonės pažįsta ne tik kaip scenos žmogų, dabar jau ir kaip lektorę. Be to, esi populiari, skaitoma tinklaraštininkė. Iš kur semiesi temų savo rašiniams? Ar yra dalykų, apie kuriuos niekada nekalbėtum?

Baigdama studijas rašiau magistro darbą apie „Žaldokynę“, šio spektaklio fenomeną ir apie jo humorą. Ten buvo ir toks klausimas, iš ko negalima juoktis. Manau, kad juoktis galima iš visko. Tik reikia žinoti, kada ir kur. Lygiai taip pat ir rašant.

Rašymas mano gyvenime atsirado gal nuo penktos klasės. Kai kažką parašydavau, tėtis netikėdavo, kad nenusirašiau nuo kažko. Supykusi vieną savo rašinuką nusiunčiau į tuometinį vaikų laikraštį „Lietuvos pionierius“. Jis buvo išspausdintas. Taip tėčiui įrodžiau, kad pati sugebu parašyti straipsnelius.

Mokykloje rašydavau, dalyvaudavau visokiuose renginiuose. Vėliau susidomėjimas rašymu pradingo, nes nesuradau nišos, kur savo rašinius galėčiau plačiau pateikti. Negi rašysi ant sienų ar tvorų. Bet noras raštu reikšti mintis niekur nepradingo. Kai atsirado socialiniai tinklai, kai žmonės pradėjo ten kelti žinomų žmonių mintis, sentencijas, ir aš pamažu pradėjau vėl rašyti ir ten publikuoti savo rašinius. Kai po dešimties metų žvilgterėjau į juos, apėmė keistas jausmas – negi aš taip gražiai sugebėjau išdėstyti savo mintis. Į tą abejonę radau ir atsakymą, kad esu tarsi laidininkė, kad per mane kažkas iš aukščiau nori šias mintis perduoti. Rašyti galiu apie bet ką. Būna kertinis taškas, nuo kurio pradedi, tarsi atsispiri ir toliau mintys rutuliojasi.

Viena draugė, perskaičiusi mano mintijimus, juos vaizdžiai įvertino: „Tu nusirenginėji prieš žmones.“ Aš apie pasaulį rašau iš savo taško ir nemeluoju. Žmonėms, pasirodo, mano mintys patinka. Dažnai girdžiu pasakant, kad jie tuose rašiniuose atranda patys save. Vadinasi, mes visi apie daug ką panašiai galvojame, bet neišdrįstame pasakyti. Kartais išeina tą skaudžią širdies gyslą paliesti. Visų mūsų patirtys panašios – turime tėvus, vaikus, savo skaudulius ir džiaugsmus. Noriu žmonėms priminti svarbiausius vertybinius dalykus, kurie kaip ir pasaulis baigia paskęsti šiukšlėse, perteklinėje informacinėje pelkėje.

Mes, vyresni, jau turime sukaupę gyvenimo patirties, gebame atsirinkti, kas svarbu, kas ne. Labiausiai gaila jaunų žmonių, kurie to nežino. Pasirenka ne svarbiausius gyvenimo dalykus ir skaudžiai mokosi iš savo klaidų.

Violeta, noriu nukrypti į šiek tiek žaismingesnę temą. Esi įdomiai, stilingai besirengianti moteris. Ar vadovaujiesi stilistų patarimais, ar vien savo nuojauta rinkdamasi drabužius? Ar Tau apranga yra dar viena saviraiškos erdvė?

Mano kaimynas yra pasakęs, kad ką beapsirengčiau, nors tai būtų ir nesąmonė, viskas man tinka. Kartais iš turgelio paskambina kaimynė ir praneša, kad yra labai įdomus drabužis, kad niekas jo nepirks, kad ateičiau, nes čia tik man jis skirtas.

Apie stilistus nekalbėsiu. Esu dalyvavusi ne vienoje televizijos laidoje. Gal tos jaunos stilistės ir yra baigusios specialius mokslus, bet man nė viena neįtiko, nepatiko, kaip mane buvo aprengusios. Tais momentais visada sau atrodydavau nei šiokia, nei tokia.

Nuo pat vaikystės apranga buvo problema, kai augome pilkoje, rudoje ar juodoje aplinkoje. Visi rengdavosi vienodai. Norėdavau iš tos minios išsiskirti. Megzdavau megztinius, siūdavau drabužius. Sukneles batikos technika dažydavau. Būdama pirmame kurse vasarinę suknelę su drugeliais nusidažiau. Apsirengiau važiuoti. Tėtis pažiūrėjęs paklausė, ar tikrai taip apsirengusi ir važiuosiu. Tuomet supratau, kad kas man gražu, kitiems gali nepatikti. Suvokiau, kad kai apie mano aprangą sako, kad gražu, tai ne mano drabužis, o kai sako, kad įdomu ir dar su pauze, tai man skirta apranga. Norėjau daug ką daryti atvirkščiai. Žinoma, tėvams dėl to buvo su manimi vargo.

Kad kas matytų, kaip aš prieš veidrodį staipausi, kol susikuriu norimą derinį! Atsakymas, kaip noriu apsirengti, ateina po ilgo apdarų kilnojimo, persirenginėjimo sukant galvą, kas tinka, kas ne, ko norėčiau ir t. t. Va, iš Italijos grįžau su nuostabia žalia berete. Esu laiminga. Tokios spalvos beretės dar neturėjau. Tik raudoną, geltoną, baltą, juodą, pilką. Dar žalius kedus nusipirkau. Jau žinau, ką su kuo derinsiu ir kuo vilkėsiu. Būsiu kitokia!

Laikraščio „Kupiškėnų mintys“ prenumerata 2023 metams ir – dovanos! SPAUSK ČIA