„Vadinkite mane Chana“, – taip prisistatė pasikalbėti sutikusi jauna moteris, kuri iš Chersono miesto pragaro ištrūko rugsėjo 7 dieną. Dabar ji Lvive, bet tai, ką patyrė „kelyje į laisvę“, per pokalbį išdavė sunkūs atodūsiai, virpantis balsas. Ir visą laiką jautėsi didelė stiprybė, kad viskas bus gerai.
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ
Pamenate pirmą karo dieną?
Taip. Savo bute dariau remontą. Kaip tik vasario 24 dieną meistras turėjo ateiti ir sutvarkyti tualeto santechniką. Svajojau, kad pasibaigus remontui gyvensiu gražiau ir patogiau. Deja, išaušęs rytas atnešė ne tik kitokią dieną – jis negrįžtamai pakeitė viską. Mano vaikai jau suaugę, gyvena užsienyje, o aš kartu su mama pačiame Chersono senamiestyje. Visai netoliese buvo labai gražus parkas. Deja, buvo…
Prasidėjus karui nenorėjau ir negalėjau išvykti dėl mamos, nes ji jau sulaukusi gražaus amžiaus, serganti, todėl turėjau ja rūpintis. Kadangi vasario 24 dieną dėl suprantamų priežasčių santechnikas nepasirodė, gyventi be tualeto buvo sudėtinga, todėl mano gera draugė pasiūlė pagyventi pas ją. Taip ir gyvenau tarp dviejų namų, nes retkarčiais grįždavau į savo namus pasirūpinti mama.
Ar greitai pajutote karo siaubą?
Taip, nors manau, kad esu laimės kūdikis. Kol kas niekas iš mano artimųjų nežuvo. Žinoma, nemažai artimųjų gyveno užsienyje iki karo, o kiti – Vakarų Ukrainoje. Bet buvo akimirkų, kai mirties siaubas buvo visai šalia.
Sykį, kai grįžau iš savo namų pas draugę, pamačiau, kad visi kitokie, labai pasimetę. Pasirodo, išvengiau didelių nemalonumų. Mano draugės vyras yra žinomas verslininkas. Jam iki karo gerai sekėsi, kažkam pasirodė, kad jis galėjo remti „Azovo“ pulko karius, todėl į jų namus atvyko Rusijos FSB daryti kratos.
Kratą darė profesionalai, jie puikiai žinojo namo planą, matėsi, kad tam gerai pasiruošta. Pirmiausia iš visų buvo paimti telefonai, jie patikrinti, ar nėra kokių nors fotografijų, įrašų ar kitos informacijos. Tada draugės vyras pastatytas prie sienos, jam į galvą įremtas automatas, bandyta kvosti.
Iš tiesų jis labai ramus žmogus ir yra visiškai apolitiškas, bet tuo niekas nenorėjo tikėti. Šis rusų pareigūnų vizitas baisiausias buvo mano draugei. Kadangi krata vyko anksti ryte, ji pusnuogė pakelta iš lovos, iš pradžių net nesuprato, kas vyksta. Paskui dėl didžiulio šoko pradėjo be perstojo kalbėti. Kratos metu ne tik nufotografuoti rasti dokumentai, bet ir šuns būda. Sunku įsivaizduoti, kokia turėjo būti atmosfera, kad net šuo ir katė nuo tų rusų pareigūnų kampe be perstojo drebėjo.
„Mano tėvas buvo jūsų armijos karininkas, ką jūs čia darote?“ – klausė kareivių mano draugė.
Bet jiems tai nepadarė jokio įspūdžio.
Dažnai girdime pasakojimus, kad rusams apsilankius namuose dingsta daiktai?
Ne, niekas nedingo. Matėsi, kad jie gauna gerus atlyginimus. Buvo trys karininkai: vienas jakutas, antras rusas, o trečias sunku pasakyti, kokios tautybės. Jie stebėjo eilinius kareivius, kad nieko nevogtų. Tie trys karininkai buvo geri psichologai. Tardymo metu vienas buvo griežtas, o kitas geras – taip daug lengviau palaužti žmogų. Kai jie buvo, namuose sklido baisi smarvė. Paklausus kareivių, kas taip smirda, sakė, kad tai nuo jų ginklų.
Tiesa, per antrą kratą vis dėlto buvo apvogti. Ukrainietiškos grivinos neliestos, o užsienio valiuta paimta.
Koks gyvenimas rusų okupuotame mieste?
Pirmiausia buvo nutrauktas ukrainietiškas telefono ryšis. Internetas veikė tik su rusiškomis SIM kortelėmis, jis buvo iš Krymo. Mieste komendanto valanda, todėl žmonės į miestą išeina tik nuo ryto 6 valandos iki 15 valandos. Paskui visur vėl tuščia, niekur nerasi žmonių. Vaistinės dirba iki 12 valandos ir tik kai kurios. Prieš karą Chersone gyveno apie 400 tūkstančių žmonių, dabar liko gal 60–70 tūkstančių. Ir didžioji dauguma – pensininkai.
O kaip iš tikrųjų vyko tas pseodoreferendumas?
Jis vyko, kai jau buvau išvažiavusi, bet pažįstami pasakojo, kad vietinių dalyvavo labai nedaug. Lauke prie pastatų stovėjo balsadėžės. Ten galėjai ateiti, parodyti asmens dokumentą ir balsuoti. Keisčiausia, kad galėjai atsivesti kelis draugus, užteko pasakyti, kad juos pažįsti, kad jie čia gyveno, ir jiems be jokių asmens dokumentų irgi duodavo balsuoti.
Į Chersoną iš Krymo ar kitų okupuotų vietovių buvo atvežta daug žmonių, kurie „balsavo“, dalyvavo filmavimuose.
Vietiniai žmonės tomis balsavimo dienomis užrakindavo, užbarikaduodavo namų laiptines, kad atrodytų, kad ten niekas negyvena ir neateitų su balsadėžėmis kareivių lydimi balsavimo komisijos nariai. Jeigu kam būtinai reikėdavo išeiti į miestą, tai paskui skambindavo kaimynams, kad juos įleistų.
Kada nusprendėte, kad laikas ieškoti saugesnio prieglobsčio?
Kai mama papuolė į ligoninę, supratau, kad jai sunkiai kuo galėsiu padėti, nes manęs net nebepažino. Tada suradau žmones, kurie už pinigus teikia tokias paslaugas, padeda išvažiuoti iš miesto. Paskutinį kartą su mama kalbėjausi prieš savaitę, dabar su Chersonu visiškai nutrūko ryšys.
Iš miesto bėgome dviem automobiliais. Pirmoje mašinoje vedlys, o antroje aš ir dar mergaitė. Mums tik pajudėjus iš miesto, po 15 minučių prasidėjo apšaudymas.
Visi iš mašinos puolėme į apkasus. Mano šuo iš baimės pabėgo, aš puoliau jo ieškoti. Pakeliu galvą, ir, staiga matau, kaip virš manęs praskrieja raketa. Tada buvo labai baisu. Po apšaudymo mums liepė likti apkasuose, tik mašinų vairuotojai sėdo į automobilius, o mes pėstute pasiekėme prieplauką, sėdome į keltą ir per 20 minučių atsidūrėme kitame Dniepro upės krante. Tada tęsėme kelionę toliau.
Kaip sekėsi pakliūti į kitą Ukrainos pusę?
Mums teko pereiti net 28 patikros postus. Reikėjo išlaikyti ramybę, nepanikuoti, neatkreipti rusų kareivių dėmesio, o tai buvo tikrai nelengva. Tuose vadinamuose blokpostuose daugiausia buvo ne rusų tautybės kareiviai, o iš kitų Tolimųjų Rytų regionų. Čečėnas karys, tikrindamas dokumentus, klausė, kodėl išvykstame iš miesto. Kai to pasiteiravo mūsų palydovo, jis nenorėdamas aštrinti situacijos ramiai atsakė, kad jeigu būtų darbo, niekur nevyktų. Kareivis bandė atkalbėti vykti į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją, tačiau palydovas sakė, kad kai tik bus darbo Chersone, būtinai sugrįš. Pamenu, kad paskutinis postas vadinosi Torielka.
Kadangi prasidėjo komendanto valanda, tai kirsti paskutinį postą buvo galima tik pernakvojus, anksti rytą. Tada mums išdalijo talonėlius ir liepė ant purvynės iškrauti daiktus taip, kad matytųsi lagaminų dugnas. Aš daiktų neišėmiau, todėl kai priėjęs kareivis paklausė, kodėl jų neišimu, atsakiau, kad čia labai purvina, susiteps daiktai, tačiau jeigu jie lieps, iškraustysiu. Atsakė, kad nereikia, bet lagamine pamatė šokolado plytelę, tai sako, jeigu yra šokoladas, tai kur konjakas. Atsakiau, kad nepasiėmiau. Jis nusijuokė ir nuėjo. Visi kareiviai buvo su kaukėmis, jų veidų nesimatė.
Kai pasiekėme vadinamąją Pilkąją zoną, mums pasakė, kad mes jau laisvėje. Tačiau tai buvo pats baisiausias ruožas. Automobiliai lėkė 120 km/val. greičiu, nes čia šaudė iš abiejų pusių, bombos galėjo pasiekti ir iš ukrainiečių, ir iš rusų. Toje Pilkojoje zonoje mačiau tris namelius, prie jų plevėsavo skalbiniai, žmonių nesimatė.
O kaip sekėsi Ukrainos pusėje?
Kai papuolėme į ukrainiečių karių kontroliuojamą teritoriją, filtravimo stovyklą, liepė laukti, kol susidarys žmonių kolona ir mus galės palydėti į Zaporižią. Ten mus visus fotografavo su pridėtu pasu prie veido, pavalgydino, susodino į autobusus. Nakvojome kažkokiame vaikų darželyje, ten miegojome ant grindų pasitiesę vaikiškus čiužinukus po 12–15 žmonių vienoje patalpoje.
Kitą dieną pasakiau, kad norėčiau važiuoti į Lvovą, nes ten yra pažįstamų žmonių. Tada mane įsodino į evakuacinį traukinį, kuriame buvo du vagonai, ir po 25–26 valandų atvykome į Lvovą.
Dabar jau daugiau kaip mėnuo, kai bandau gauti pabėgėlės statusą, samdau advokatą, kad surinkčiau reikiamus dokumentus.
Kaip dabar atrodo Chersonas?
Kai aš išvykau, buvo sugriauta gal 20 procentų miesto, dabar ten likę pažįstami sako, kad apie 60 ir daugiau procentų. Mano butas dar stovi, bet pažįstamų namo nebeliko. Nežinau, ką rasiu sugrįžusi atgal.
Ar karas labai palietė žmonių mąstyseną?
Chersonas buvo daugiatautis miestas. Čia gyveno daug rusų, žydų, graikų tautybių žmonių. Tai savotiškas tautų katilas, kuriame visi gražiai sugyveno. Jau po pirmos karo savaitės žmonės kardinaliai pakeitė savo nuomonę apie Rusiją. Okupavus miestą, prasidėjo taikūs mitingai, protestai. Jų buvo gal 5–6, tačiau kareiviams pradėjus šaudyti į žmones, viskas baigėsi. Dabar likusieji su viltimi laukia Ukrainos kariuomenės, kad juos išvaduotų.
Kad gali nutikti blogiausia – branduolinis karas, netikiu. Juk ten neužtenka vieno žmogaus mygtuko paspaudimo, yra viltis, kad tarp jų dar likę ir protingų, kitaip galvojančių.
